Kas nutinka simuliakrui tapyboje?

2009 m. birželio 19 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Neringa Černiauskaitė

Vilniaus dailės akademijoje vyko ne tik fotografijos ir medijos meno katedros studentų diplominių darbų gynimai (kaip galėjo atrodyti iš artnews.lt skelbiamų foto pasakojimų). Prieš komisiją savo darbus kiek išgalėjo gynė ir tapytojai, skulptoriai, dizaineriai. Viena iš tapybos magistrančių, Eglė Karpavičiūtė, sukūrė stiprią ir savitą ekspoziciją pavadinimu „Science fiction“. Joje autorė nagrinėja, kas nutinka simuliakrams patekus į tapybos erdvę ir laiką.  Tam ji pasitelkė vaizdinius, kuriuose šviesos atspindys, blikas nulemia išorinę jų formą, o tuo pačiu ir mūsų suvokimą.

Atsitiktinai (tačiau šiuo atveju lyg tyčia) buvau perskaičiusi Berlyne gyvenančios rašytojos ir kritikės Jennifer Allen straipsnį „Visi tie blizgučiai. Disko kamuoliai ir spektaklio visuomenė“ (angl. All that Glitters. Dico ball and the society of the spectacle) gegužės mėnesio „Frieze“ žurnale. Čia ji iškelia hipotezę, apie tai, kad disko kamuoliai gerokai anksčiau nei Guy Debord išplėtota teorija numato spektaklio visuomenės atsiradimą ir įsigalėjimą. Tam ji pasitelkė kelis įdomius argumentus.

„Pirmiausia, disko kamuolys, kaip ir žemė, yra besisukantis gaublys. Nepaisant žėrinčių veidrodėlių, kas galėtų būti natūraliau už aplink savo ašį nepaliaujamai, ar bent jau iki uždarymo laiko, besisukanti mini-planeta? Šiuo panašumu disko kamuolys ne tik imituoja globalią spektaklio visuomenės sferą, bet ir mūsų polinkį žvelgti į spektaklio visagalybę kaip į natūralų reiškinį“[1].

Antrasis autorės argumentas remiasi disko kamuolio savybe „gaminti“ žvaigždes, tūkstančius žvaigždžių. Lygiai kaip spektaklis jis gamina visiškai identiškas žvaigždes, tokiu pat spartumu ir tokiais pat kiekiais. Toks jų srautas ir nuolatinis sugrįžimas (kaip kokiuose „Žvaigždžių duetuose“ ar „Šokiai su žvaigžde“, kuomet jau senokai iš šou verslo dingę veikėjai kas kart grįžta įvairiais pavidalais – tiek svečio, tiek dalyvio, tiek vedėjo) jas paverčia menkavertėmis kometomis, o ne žvaigždėmis.

Trečia, kitaip nei paprastame gaublyje, disko gaublyje nėra nužymėtų teritorijų, visuose veidrodėliuose atsispindi tas pats vaizdas – visos skirtybės čia niveliuotos.  Jis negamina vaizdų, o surenka juos iš aplinkos tuo pačiu juos atspindėdamas. Tai leidžia jam valdyti ir įtraukti viską aplink save: tu negali tiesiog žvelgti į disko kamuolį (spektaklį), nes atsispindėdamas automatiškai tampi jo dalimi.
Disko kamuolys užima centrinę vietą, savo pseudo saulės sistemoje, kur nėra daugiau kitų „planetų“: nors ir priklausydamas nuo šviesos, jis nustumia šviesos šaltinį į antrą planą, kadangi atspindžiai, kuriuos jis teikia yra svarbesni, nei pats šaltinis.

Eglės Karpavičiūtės „Science fiction“  galėtų tapti šią hipotezę lydinti iliustracija – autorė ne tik kalba apie spektaklio visuomenę, visa dengiantį simuliakrą, bet ir pasitelkia  šviesą, o tiksliau bliką-atspindį, modeliuodama savo tapomus objektus. Kitaip nei daugelis jaunų šiuolaikinių tapytojų motyvus paveikslams besirenkančių iš antrinės realybės – žurnalų, televizijos, interneto, Eglė Karpavičiūtė antrinę realybę, konkrečiau – mados ir gyvenimo būdo žurnalų fotografiją, „išnaudoja“ kur kas specifiškiau: ji renkasi ne pačius motyvus, o jų kūrimo (veikiau „gaminimo“) manierą.  Apgalvotas dirbtinis apšvietimas ir nepaprastai ryški šių fotografijų kokybė fiksuojamus vaizdus, objektus paverčia hiper-realiais, Jeano Baudrillardo terminais  kalbant, simuliakriniais.  Vaizdai, tikresni ir svarbesni už savo šaltinį. Čia iškyla jau minėtas disko kamuolio arba spektaklio „simptomas“ – užgožti ir neutralizuoti pirminį atsiradimo šaltinį. Svarbu paminėti, jog šie vaizdai pasensta tokiu pat greičiu kaip ir buvo pagaminami, nes spektaklis nepaliaujamai atspindi vis naujus vaizdus.

Pasitelkdama savo atrinktų vaizdų modeliavimo principą, autorė ne tik kuria naujus, su šaltiniu nesusijusius vaizdus, bet ir įprasmina juos laike. Tapybos laike. Tapyba, kaip jokia kita medija, talpina ir atspindi savo laiką, nepriklausomą nuo išorinio pasaulio. Ji nefiksuoja aplinkos, kaip fotografija ar nėra patiriama esamajame laike kaip skulptūra – tapybos kūrinys iš karto atrodo pasenęs. Kiekvienas nutapytas motyvas ar aplinka jau atrodo istoriška. Eglė Karpavičūtė, regis, puikiai suvokia šį ypatingą tapybos ir laiko santykį. Čia ji iš dalies priartėja prie flamandų tapytojo Luc Tuymans specifinės tapybos raiškos ir laiko suvokimo: jo kūriniai neretai atrodo tyčia nutapyti grubia maniera, „nemokšiškai“, abstrahuojant, taip tarsi perteikiant „kinematografišką“ atminties ir istorijos veikimo principą – tam tikri elementai atsiranda ir vėl dingsta iš ryškumo zonos, „susifokusuoja“ arba lieka abstrahuotais siluetais tiek asmeninės, tiek kolektyvinės (pa)sąmonės pakraščiuose. Panaši ir autorės tapybos maniera bei koloritas, varijuojantis tarp rudos, melsvos ir pilkšvos. Kai kuriuose Eglės darbuose galima atsekti ir estų tapytojo Kaido Oles įtakos, ypač „Zahirų“ serijoje, tačiau kitaip nei estų menininkas, kalbantis apie kūrybos ir pasirinkimo aklavietę, autorė kvestionuoja regimo vaizdo tikrumą ir sąmoningą pasidavimą apgavystei. Pats reiškinys „Zahiras“ yra XVIII a. islamo kilmės, kuris arabiškai reiškia „matomas, esantis, negalintis likti nepastebėtas“. Tai kažkas, kas prisiartina ir pamažu užvaldo mūsų mintis ir neleidžia galvoti apie nieką kitą. Disko kamuoliai „Zahirai“ – yra užvaldančią galią turintys objektai, į kuriuos pažvelgus, esi įtraukiamas kartu su visa tave supančia aplinka.

Taigi, nors pats autorės nagrinėjamas objektas – simuliacija ir simuliakrai, gerokai išeksploatuota mene jau nuo septyniasdešimtųjų,  situaciją keičia jos sąmoningas pasidavimas ir tikėjimas šia visa dengiančia simuliacija.

Muziejinėse vitrinose eksponuojami etiudai dar labiau pabrėžia specifinį jos laiko ir tapybos santykio suvokimą. Toks eksponavimas ne tik perteikia per laiką vykusį kūrybinį procesą bei apmąstymus, tačiau sustiprina jų istoriškumą, atitrūkimą nuo dabarties, nuo nuolat spektaklio atspindimų vaizdų srauto. Tai ironiškas tapybos, kaip istorinio ir „pasenusio“ žanro traktavimas, ir neva atsakant  „Taip!” į Arūno Gelūno iškeltą klausimą „Ar tikrai senosios kultūrinės formos bei įrankiai (ar, tariant McLuhaniškai, „medijos“) ilgainiui tampa nebeadekvačios ir nesuvokiamos, o technologinis progresas perrikiuoja mūsų „juslinę struktūrą“ taip radikaliai, jog naujosios suvokėjų kartos šių formų tiesiog nesuvokia?“ [2]

Už šį (savi)ironišką požiūrį į tapybos situaciją šiuolaikiniame mene bei „spektaklio visuomenėje“ ir (vis dėlto) ginantis tapybos specialybės magistro laipsnį, Eglės Karpavičiūtės baigiamoji ekspozicija buvo įvertinta aukščiausiu balu.

[1] Jennifer Allen. All these Glitters. Disco ball and the society of the spectacle. Frieze, Nr. 123, gegužės numeris, Londonas, 2009.

[2] Medijų studijos: filosofija, komunikacija, menas. Arūnas Gelūnas „Medijos, menas ir juslinis patyrimas“. Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2007, psl. 12.

Straipsnio autorius:
Neringa Černiauskaitė yra meno kritikė, kuratorė, Artnews.lt dienraščio redaktorė.

Minimi menininkai:

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *