Subjektyvūs pastebėjimai apie projektą „Už baltos užuolaidos“

2011 m. sausio 31 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Kęstutis Šapoka

Gerai, kad rimtos (sakau be ironijos) dailės kritikės Skaidra Trilupaitytė ir Laima Kreivytė išsamiai, adekvačiai ir solidžiai projekto aptarimą ir patį projektą išanalizavo, todėl galima jų įžvalgas tiesiog subjektyviai ir fragmentiškai papildyti, nepretenduojant į išsamią ir bešališką studiją. Tegul tai būna tiesiog  padrikos nedrąsaus ir neužtikrinto balso „iš apačios“ sapalionės.

Apie itin originalias idėjas

Atrodo, kad projektai, verti Ostapo Benderio, iš viešų erdvių persikėlė ir į (iki šiol vadintą) elitinę kultūrą. ŠMC ir jų strateginiai partneriai pamanė –  kuo mes blogesni, imkim ir padarykim! Kaip tik turime pašonėje bestuburį menininką, per kurį galima prasukti bet kokią idėją, gaus nedidelę „atkato“ dalį ir džiaugsis šlove. „Baltos užuolaidos“ projektas visomis prasmėmis primena aferisto ir šarlatano Tado Gutausko projektų ir ypač „Baltijos kelio“ projekto genezę ir tai, deja, jau nebestebina.

Pakalbėkime apie projektą pristatančią retoriką. Įdomu stebėti kaip per menininką besireiškianti institucija „tobulėja“. Tenka susidurti bene su trečia projekto pristatymo versija. Pirmąja buvo tikimasi besąlygiško paklusimo, tačiau taip neatsitikus, buvo  dirbama toliau. Nors pati projekto forma nė kiek nepakito ir toliau išliko tokia pat ciniška kviečiamų dalyvauti menininkų atžvilgiu, tačiau jį pristatančioje retorikoje atsirado niekuo neparemta „demokratijos“ sąvoka ir keistų šį projektą atstovaujančio menininko pasisakymų apie „iš anksto garantuotą sėkmę“.

Trečioji  pris(is)tatymo versija vėl kiek pakito (atitinkamai projekto formatas – nė kiek) ir tapo  gudresne. „Demokratijos“ sąvoka išnyko, tačiau atsirado siurrealistiškai keistų intarpų, kaip antai „surinkta kolekcija turėtų simbolinę išliekamąją vertę. […] Kolekcijos turinys turėtų būti vertinamas kaip nedalomas ir išliekamąją vertę turintis objektas. Kolekciją galima būtų siūlyti įsigyti muziejui.“ Prasmės čia jokios, bet užtat daug pasąmonę (garbėtrošką) stimuliuojančių dirgiklių, kurie, matyt, sėkmingai paveikė vyresniąją ir dalį viduriniosios dailinink(i)ų kartos.

Projekto pristatyme institucija vietomis blefuoja, tačiau apsimeta (o gal ir neapsimeta) to nepastebinti. Akivaizdžiai matomas skirtumas tarp oficiozinės institucinės retorikos apie tai, kaip „Dariaus Mikšio kūrybinė biografija akivaizdžiai demonstruoja augantį tarptautinį susidomėjimą jo darbais“ ir tikrovės, kurioje pati institucija ar su ja susiję kuratoriai šį menininką akivaizdžiai proteguoja. Nuoširdžiai linkiu Mikšiui prasimušti, bet vis tiek kyla klausimas – o kuo blogesni kiti?

Kodėl tada Mikšio darymo žvaigžde projektą reikia pateikti tokia mistine ir sofistikuota forma?

Apie išperstą menininką

Įdėmiau skaitant projekto ir menininko pris(is)tatymą, galima įžiūrėti ir dar vieną įdomų faktą. Įsiminė ta vieta, kurioje Mikšys pristatomas kaip ypatingai naujoviškų ir originalių idėjų propaguotojas – „[…]šio menininko praktika, nuolatos siūlanti naujus meno, menininko, meno kūrinio, meno lauko ir žiūrovo apibrėžimus, reprezentuoja itin originalius, naujus ir įdomius mąstymo apie šiuolaikinį meną būdus tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėje meno scenoje.“ Štai jums ir tautologijos perliukas!

Kaip šiuo atveju elgiasi institucija? Stumdama neva demokratišką projektą ir su idėjomis dirbantį menininką (juk jis propaguoja tinklinę socialinę sąveiką, o ne hierarchines estetines struktūras), ji reklamuoja jį hierarchinės modernistinės genialumo ir išskirtinumo retorikos pagalba (atitinkamai ir projekte dalyvaujančius dailininkus (-es), iš pradžių išmetus taikomųjų menų atstovus (-es), primygtinai spraudžia į griežtos hierarchijos rėmus), taigi, prieštarauja pati sau ir menininko propaguojamoms idėjoms.

Juk visi žinome, kad persisotinusiame šiuolaikinio meno (rinkos) pasaulyje „itin originalios idėjos“  – naivi banalybė arba atviras reklaminis triukas. Sakykime, kad šiuo atveju tai – reklaminis triukas. Mikšiui sugalvojamas kiek pretenzingas, turintis įkūnyti „naujausias“ ir „progresyviausias“ tendencijas, „konceptų dizainerio“ (nors visi menininkai a priori yra idėjų dizaineriai) „brandas“, visus likusius meno atstovus automatiškai paliekantis „galiorkoje“… Be to, tokiu atveju labai patogu bet kokią kritiką institucijos favorito atžvilgiu pateikti kaip tamsuolių provincialų išpuolius prieš superprogresyvias idėjas.

Nors, teisybės dėlei pasakius, koks nors Algimantas Julijonas Stankevičius daug charizmatiškiau dirbo su „nematerialiomis“ idėjomis, mimikrijomis, jausminio, autsaideriško konceptualizmo versijomis jau nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio ir be solidaus institucinio užnugario.

Atmintyje iškyla, pavyzdžiui, VšĮ „Meno projektų pristatymai“ (Evaldo Dirgėlos, Justino Vaitiekūno, Rimos Blažytės) situaciniai projektai – 2002 m. lapkričio 11 d. suorganizuoti originalių Justino Vienožinskio kūrinių, priklausančių „Geologijos ir geografijos“ ir „Lietuvių literatūros ir tautosakos“ institutams, pristatymai-atidarymai tuose institutuose (ir (per)kontekstualizuoti  meno lauko, menininko ir žiūrovo apibrėžimai), Leni Riefenstahl filmų peržiūra, „Kronikos“ kino teatro atgaivinimas vienai dienai etc.

Šiuo atveju nenoriu kaip nors šių projektų išskirti ar susvarbinti, tai – atsitiktiniai pavyzdžiai. Norėjau pasakyti tik tiek, jog labai norint, tokių darbo su idėjomis iniciatyvių, kokios pastaruoju metu pripaišomos vien Mikšiui, per pastaruosius dešimt metų galima būtų atkasti daugybę. O institucija, turinti menotyrinink(i)ų-kuratorių armiją, informacijos sklaidos ir legitimacinę galią, panašu kad, užuot bandžiusi visa tai surinkti, reflektuoti ir kokybiškai praplėsti, praturtinti mūsų šiuolaikinio meno ribas bendrai, minėtas taktikas dažnai tiesiog nuvagia iš marginalios terpės ir dirbtinai priskiria vieninteliam savo proteguojamam menininkui, t.y. sau. O tai jau primena tendencingą mūsų meninio lauko vaizdo iškraipymą.

Nesakau, kad Mikšys nieko įdomaus nėra nuveikęs ir kad neįmanoma būti originaliam, tačiau meninės veiklos vertės legitimumas yra kiek sudėtingesnis reiškinys ir ne visada priklauso vien nuo kelių tiesmukiškų biurokratinių žingsnelių.

Kadangi prieš keletą metų – prisiminiau – kažkur esu rašęs, kad Darius Mikšys yra vienas įdomesnių „reliacinės estetikos“ atstovų Lietuvoje (tada taip maniau), tai, ko gero reikėtų pasiaiškinti, kodėl pastaruoju metu nuomonė kardinaliai pasikeitė. Apie tai taip pat esu užsiminęs kitame tekste, bet pakartosiu (kiek išplėsdamas) dar kartą, kad ateityje nebereikėtų prie to sugrįžti.

Iš tiesų, Mikšys jau senokai reiškėsi įvairiuose daugiau ar mažiau periferiniuose projektuose Lietuvoje, nemagistralinėse parodose įvairiais pavidalais, kartais įdomiai, kartais nelabai. Reikia pripažinti, kad jo projektai, kūriniai (dažniausiai kam nors talkinant) iš tiesų būdavo daugiau ar mažiau orientuoti į įvairius alternatyvius darbo su (meno) idėjomis būdus.

Čia reikėtų atkreipti dėmesį į savotišką dviprasmybę – viena vertus, tokį Mikšio kūrybinės veiklos formatą nulėmė asmeninės savybės – (matyt) įvairūs kompleksai, nesugebėjimas savarankiškai iki galo išgeneruoti  ir įgyvendinti idėjos, ir juo labiau artikuliuoti logiškos kalbos, aiškios koncepcijos forma, rasti jai adekvataus pavidalo (tą akivaizdžiai matome ir projekto Venecijos bienalei procese) ir t.t.

Kita vertus, kaip tik šios ribinės savybės, asmenybės keistumai ir sunkiai klasifikuojama jų išraiška, kai sunku pasakyti, ar tai sąmoningas konceptualumas, ar beveik automatiška art brut apraiška, neformalioje, pusiau undergroundinėje terpėje, sakyčiau, tapo Mikšio meninės išraiškos privalumais.

Mikšio veikla dažnai įgaudavo tam tikro pažado, intrigos aurą, pažado, kad už visų tų konceptualiai ir formaliai pusiau artikuliuotų idėjų ruošinių, veiksmų, taip ir neįgaunančių aiškesnių pavidalų, slypi dar kokia nors mintis, koks nors atspirties taškas (o jei ir neslypi – autsaideriška forma tai kompensuoja), bet pradėjus Mikšį labai aktyviai ir tiesmukiškai tiuninguoti, kišti į kitais dėsniais grįstą bienalių rinką, ta aura žaibiškai išsisklaidė. Pasirodo, kad Mikšio įdomumą ir lėmė marginalumas kaip toks, o jo nelikus, neliko ir intrigos.

Neliko ne tik Mikšio-menininko, bet ir buvo užbraukta tai, ką jis buvo įdomaus nuveikęs iki tol. Yra menininkų ir tokio meno, kuris skleidžiasi ir tampa paveikus būtent komercinės-institucinės rinkos kontekste, tačiau Mikšio atveju, deja, taip nėra.

Šia prasme Mikšio tiuningavimas Nacionalinio paviljono formate, manyčiau, yra taktinė institucijos klaida arba atviros arogancijos demonstravimas.

Apie nuoširdumą

Net jei akimirkai patikėtume, kad nėra jokios klastos ir šiuo projektu nuoširdžiai norima surinkti visus dailininkus draugėn ir parodyti jų kūrybą tariamai prestižinėje bienalėje, taip sakant, paskelbti visuotinį visų išraiškų, stilių ir pažiūrų susitaikymą (vis dėlto, nepamirštant, kas yra nugalėtojai), tampa neaišku, kam reikalingi stelažai, balta užuolaida ir kažkoks sunkiai savo mintis artikuliuojantis mediumas, kuris susidomėjusiam žiūrovui neva kažką paaiškins apie jūsų kūrinį („jis ir būtų tas idealus žiūrovas, kuris virtualiai „mato“ pilną kolekcijos vaizdą“)?

Juk sveika logika sakytų, kad užtenka visų stipendininkų kūrinius atvirai išeksponuoti vienodomis sąlygomis be jokių mistinių filtrų ir neaiškių manipuliacijų. Tegul kiekvienas autorius stovi prie savo kūrinio, pats pasakoja ir prekiauja, o ŠMC kuratorės ir institucijos menininkas galėtų būti nebent vertėjais.

Tačiau institucija kietakaktiškai laikosi mistifikuotos ir niekuo nepagrįstos „performanso“ pozicijos, o aptarimo metu skambėję argumentai, kad darbų yra labai daug, jie labai skirtingi ir kartu išeksponuoti negražiai atrodys, yra daugiau nei juokingi. Tai jau kvepia pasityčiojimu arba bent jau siekiu dailinink(i)ų masę išlaikyti tiesiog kaip foną institucijos proteguojamo menininko projektui. Taigi, akivaizdu, jog šiuo atveju svarbūs ne dailininkai (-ės) ir ne Lietuvių dailė, bet Mikšys, jo „performansas“ ir jo reitingai. Tai ne Lietuvos stipendininkų, o Mikšio (t.y., institucijos) projekto pris(is)tatymas.

Sakyčiau, kad tokia pozicija taip pat yra visai įmanoma ir bienalių rinkos sąlygomis normali, bet tada reikia ją atvirai ir tiesiai įvardinti. Bėda ta, kad institucija ir jos proteguojamas menininkas išsisukinėja nuo tiesių atsakymų.

Žinoma, jei institucija pasakytų tiesiai šviesiai, kad šiuo projektu tyčiojamasi arba dailininkų masė aukojama vieno favorito reitingams, projektas, turbūt, neįvyktų. Vadinasi, prireikia gudrios ir painios retorikos, nuo kitų meninink(i)ų nusižiūrėtų aliuzijų į pirmąsias lietuvių dailininkų parodas, tačiau toks išsisukinėjimas jau savaime yra pasityčiojimas iš projekte kviečiamų dalyvauti dailinink(i)ų ir meninink(i)ų. Tada kur čia demokratija ir apie kokią išliekamąją vertę kalbame?

Vyresnioji ir vidurinioji kartos: 80`s comes back

Pastaruoju metu mūsų (šiuolaikinį) meną administruojančių institucijų sistema, jos veikimo būdai ir ją (savi)įteisinanti ir pateisinanti retorika (kaip ir šio projekto atveju) vis labiau ir sparčiau, netgi to neslepiant, atvirai gręžiasi į senus gerus laikus, sakykime, brežnevinį simuliakrinį „normalybės“ rojų (nors tai ne vien mūsų, bet, matyt, ir bendrai šiuolaikinio meno sistemos totalinio biurokratėjimo atgarsiai). Matyt, todėl į šį projektą taip gyvai ir pozityviai, tarsi į atgimusią visasąjunginių apžvalginių parodų tradiciją, sureagavo vyresnioji mūsų dailinink(i)ų karta.

Per projekto aptarimą pastaroji reiškėsi aktyviausiai ir didžiąją laiko dalį buvo „kariaujama“ dėl rėmų dydžio, šedevrų saugumo pervežant, kūrinių draudimo, puslapių vienam autoriui skaičiaus kataloge, bandoma išsiderėti vietos ciklams (nes tik, pavyzdžiui, dvylikos grafikos atspaudų ciklas gali iki galo išreikšti vieną ar kitą Didžią idėją). Buvo kolektyviai sprendžiama, kiek žmonių turėtų išnešti kūrinį iš už baltos užuolaidos… Viena skulptorė, atstovaudama monumentalistų „interesus“, iškėlė opų klausimą – kas iš už širmos išneš kelias tonas sveriančią skulptūrą?

Jei iš pradžių visa tai linksmino, tai vėliau šovė mintis, kad juoktis nederėtų. Juk ši karta – tarsi maži vaikai, gyvenantys savo susikurtose smėlio pilyse ir „Venecija“ ar „Paryžius“ juos veikia lyg burtažodžiai. Šitų žmonių nuoširdžiai pagailo.

Institucija ir jos atstovaujamas menininkas puikiai jautėsi tokiame „diskusijos registre“. Institucijos atstovė aiškino, kad Lietuvos paviljonui skirtas pastatas yra labai gražus, o  į kartais pasigirstančius sudėtingesnius klausimus kartu su menininku atsakinėjo, nežinia, išmoktomis atmintinai ar sugalvotomis vietoje, nieko nereiškiančiomis frazėmis a la „pasauliui – taiką“, „vaikai – gyvenimo gėlės“, „viršysim penkmečio planą“ etc. Vienu žodžiu, joks aptarimas ir  diskusija nevyko, tiesiog padrikai buvo vaidinamas nevykęs vaikų darželio lygio spektaklis, kurį už gryną pinigą ir priėmė mūsų vyresnioji klasikų karta ir keletas klasikų pasaulėžiūrą perėmusių jaunų dailinink(i)ų.

Su viduriniąja (tapytojų, grafikų etc.) karta buvo kiek sudėtingiau. Jos atstovai ir atstovės taip aktyviai nesireiškė, buvo gudresni, skeptiškesni ir atsargesni. Sprendžiant iš kūrinius pateikusiųjų sąrašo, šios kartos atstovus būtų galima skirti į tris sąlygines grupes. Viena jų, matyt, gausiausia, besivadovaujanti tiesiog pragmatišku – o gal nupirks – principu. Tam tikra prasme tai yra sveikas požiūris, nes Venecijos bienalė ir yra ne kas kita, kaip labai išreklamuotas ir apipintas reikšminga retorika, turgus.

Kitos dvi viduriniosios kartos dailinink(i)ų, davusių savo kūrinius, kategorijos išryškėjo ne taip lengvai. Vėliau, kitą dieną kalbantis su vienu šios kartos atstovų, supratau, kad kai kurie iš jų šitą projektą traktuoja kaip institucijos bajerį jų atžvilgiu ir jų bajerį institucijos (ir bienalės) atžvilgiu. Tiesa, institucija apsidraudžia, įsileisdama tik „rimtus“ kūrinius, sukurtus už konkrečią stipendiją konkrečiu laikotarpiu, taigi, stengiasi neleisti menininkams išdurti jos, pati pasilikdama teisę išdurti juos (sukrauti kūrinius į stelažus ir laikyti už baltos užuolaidos). Kai kurie viduriniosios kartos atstovai vis tiek sutinka žaisti šį žaidimą  just for fun (ir, žinoma, išlieka svarbus „o gal kas nupirks“ faktorius).

O štai trečioji viduriniosios (ir, matyt, daugeliu atvejų vyresniosios) kartos atstov(i)ų kategorija atsiskleidė visiškai netikėtai – „nekaltos“ provokacijos metu. Redas Diržys, ilgesniąją aptarimo dalį ramiai stebėjęs šį saviveiklinį spektaklį, neištvėrė ir, beje visai teisingai, prabilo apie projekte pateikiamo meno funkcijų ir prasmių susiaurinimą. Didžioji publikos dalis šių argumentų klausėsi gana abejingai (juk ne apie kūrinių rėminimą ir pervežimą buvo kalbama), tačiau kai Diržys „desertui“ kreipėsi į salėje esančius dailininkus – „gerbiamieji, jei dar turite nors šiek tiek sąžinės ir netaikote į Amžinybę, tiesiog kiekvienas sunaikinkite savo kūrinį“ – salėje kilo nepasitenkinimo banga ir net pasigirdo vienas kitas „užsičiaupk!“

Pasirodo, didžioji dalis dailinink(i)ų ne tik taiko į Amžinybę, bet akimirksniu pamiršo, kaip kai kuriuos iš jų ta pati institucija (jos simbolizuojama ir su ja susijusi platesnė sistema, net konkretūs asmenys) beveik dvidešimt metų ignoravo, žlugdė jų karjerą ar atvirai tyčiojosi, dėl ko ne kartą privačiuose pokalbiuose buvo diskutuota, skųstasi ir piktintasi. Nei ši patirtis, nei faktas, kad kūrinys pragulės užkištas stelaže ir dailininkas kažkokio Mikšio projekte, geriausiu atveju, atliks statistinio vieneto, blogiausiu – klouno vaidmenį, neatgrasė nuo tvirto pasiryžimo į savo CV įsirašyti VENECIJOS BIENALĘ!

Kol kas sunku ką nors pasakyti apie jaunesniąją menininkų (ne dailininkų) kartą, kuri projekte kol kas dalyvauja labai vangiai ir padrikai. Bet institucija, matyt, nesnaus ir stengsis sugalvoti naujus lobistinius triukus ir tobulins reklaminę retoriką (vis dėlto, keista taktika – jokiu būdu nekeisti sugedusio produkto, bet jį vis bandyti prakišti nauju įpakavimu), kad pritrauktų ir šią meninink(i)ų kategoriją. Kampanija juk nesibaigė.

O gal, vis dėlto, kas nors nupirks?

Kokios išvados peršasi stebint šio projekto genezę? Idėja yra įdomi, verta dėmesio, tačiau primygtinai peršama tokio „performanso“ forma neįtikina.

Akivaizdu, kad konkretus menininkas šiuo atveju atlieka tiktai apsauginio mediumo funkciją, o idėjas jam generuoja biurokratinis užnugaris. Tai, turint omeny šiuolaikinio meno tendencijas, irgi nėra savaime blogai, bet šiuo konkrečiu atveju institucijos ir menininko sprendimai nėra labai sėkmingi.

Galima kelti prielaidą, kad šiuo projektu sąmoningai siekiama tiesiog sukelti diskursinę sumaištį ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Vis dėlto, tokia taktika galėtų būti pateisinama ir suprantama, kaip jau buvo minėta, kokio nepriklausomo, undergroundinio projekto, provokacijos ribose. Tuo tarpu tokiame solidžiame (valstybiniame) instituciniame fone minėta „sumaišties dėl sumaišties prielaida“ – mažai tikėtina.

Galų gale, Laima Kreivytė ir Skaidra Trilupaitytė visiškai teisingai pastebi, kad šis projektas nėra ir joks tyrimas, nei kritinis, analitinis, nei interpretacinis (nebent simuliacinis, kai kokia nors komisija atlieka savo pačios veiklos auditą? Tokiu atveju, atsakymas yra iš anksto aiškus).

Logiškiausias paaiškinimas būtų tas, kad institucija ir jos statytinis menininkas patys iki galo nežino kokios yra šio projekto funkcijos ir vadovaujasi principu, kad bet kokios baigties atveju bus galima pasakyti, kad „toks ir buvo sumanymas“. Arba jei žino, tai sąmoningai funkcijas slepia, maskuoja ir išsisukinėja nuo aiškių atsakymų, nuo kurių, šiaip jau, ir reikėtų pradėti konstruoti tokį institucinį projektą.

Žinoma, institucija šiuo atveju – tik viena medalio pusė. Daugelio dailininkų ir menininkų laikysena istorijoje su ŠMC „Lietuvos dailė 2000 – 2010“ ir ypač aptariamo projekto atžvilgiu, parodė, kad ir pati dailininkų bendruomenė turi rimtų tapatumo problemų ir išgyvena moralinę krizę (tai rašydamas jokiu būdu savęs nelaikau išimtimi), kurios poveikio neužmaskuoja ir tariamai radikaliai pasikeitusios, „šiuolaikinės“ vaizduojamojo meno („dailės“) formos.

Atrodo, kad tada, kai dailinink(i)ų ir meninink(i)ų bendruomenė gauna šansą tapti pilietiška ir gali bandyti savo veiksmais įtakoti institucinį meninį lauką (apie ką taip mėgstama postringauti), ji tesivadovauja vieninteliu principu – „o gal, vis dėlto, kas nors nupirks?“

Straipsnio autorius:
Kęstutis Šapoka - menininkas, dailės kritikas. Gyvena ir dirba Vilniuje.

Minimi menininkai:

Komentarai

  1. indigo

    Ohoho . nu sutinku. beveik su viskuo. Tik Mikšys toks ir menininkas. Nė vieno One Man Show, o mažiukas nematerialus darbelis jei jau taip siūlo taigi dar tikrai nieko nepagadino.
    Jau reikia kad kas nors parašytų Mikšio kūrybinę biografiją, nes aš sunkiai galiu prisiminti vos kelis darnus, kurių (išskyrus tėvų susirinkimo) nesupratau. Ir ne todėl, kad nemėgstu idėjų arba konceptualaus meno, o todėl, kad mėgstu jį gerą.

  2. oho

    Sapoka eilini karta pats pasiklydo savo mintyse. Tai mala i miltus, tai paciam gale teksto raso “ideja idomi”. Tikrai turi vaikinas moraliniu ir visokiu kitokiu problemu.

  3. liūdesys

    Kęstutis Šapoka sužiba tada, kai jo analitinės įžvalgos yra ganėtinai jautrios, o ne atvirai pagiežingos. Dėl tų jautrių ir kartu įdomių samprotavimų Kęstutį galima pagirti.
    O problema iš tiesų gilesnė – ne tik Dariaus projekto prieštaringumas, bet ir menininkų bendruomenės identiteto problemos šiame projekte išlenda ne pačiu gražiausiu pavidalu. Liūdna ir tiek.

  4. hudoznik

    didziausia problema, atvirai sakant, yra valstybes instituciju vadovu identitetas. jeigu sekat konteksta, tada zinot kokia betvarke ir savivale naudoja postsovietiniai biurokratai finansinems manipuliacijoms ir grobstymams. pradedant vidaus reikalu ministerijos pareigunais ir aplamai teisesauga, demokratinio mentaliteto suvokimas prilygsta eilinio kolukio pirmininko saviidentitetui. ne isimtis ir smc direktorius, ir sis jo “kuruojamas” projektas. esminis klausimas yra paprastas: kodel miksio konceptas buvo “prastumtas” lrkm, nors yra objektyviai neadekvatus pristatomai ekspozicijos idejai? sapoka per svelniai kalba, keldamas samokslo teorija ir teigdamas kad uz viso to stovi abstrakti institucija. ar smc mergaiciu “nusipiarinimo” priezastis tera ju nuovargis ar konkretus vadovo spaudimas ir cenzura? aplamai, abejoniu nekelia, atsizvelgiant net i ozarinsko benefisa, kad smc vadovybe kamuoja vidurio amziaus krize. ko pasekmes ir tikslus komentuojantys psichologai ivardina kaip nepasitikejima savim ir baime prarasti valdzia ir kitus trofejus. tai sekmingai ir iliustruoja grandiozines miksio-kuizino projekto uzmacios – bet kokiom priemonem issilaikyti savo susireiksminimo virsuneje.

  5. to hudoznik

    tamsta turetumet puikiai zinoti, kad buvo tik kelis variantai, is ko rinkosi Kulturos Ministerija. Kur turinys to isaukstintojo meno? O ar pats Sapoka ka nor siule i Venecijos Bienale, koki nors projekta?

  6. vita

    Esu ir aš gavusi valstybės stipendiją ir girdėjusi Mikšio prisistatymą nacionalinėj galerijoj, bet iki šio straipsnio nežinojau nei apie užuolaidų projektą, nei buvau kviesta į kokį nors aptarimą. Vakar pirmą kartą gavau pranešimą el. paštu šia tema iš dail. sąjungos: “norintiems dalyvauti D.Mikšio projekte Venecijoje: šią savaitę parodos rengejai turi būtinai gauti jūsų siūlomo darbo geros rezoliucijos nuotrauka (dpi 300 jpg ar tif formatu) ir patys atvežti darbą į ŠMC.”
    Įdomu, kad mano draugai, gavę šią stipendiją, apie pasiūlymą dalyvauti Mikšio projekte taip pat sužinojo tik iš tokio geru tonu nepasižyminčio emailo.

  7. pritaikomoji

    graudu buvo ziuret i savo dvejones ir motyvus-galvojau pasisiulysiu-gal del pensijos kada bus palankus punktas-ova pasirode-taikomuju nereikia-ir kur jau mes ten bepritaikomi-sakyciau -labai labai net nebeprisitaike-varganos peles-i Nojaus laiva nepakliuvusios.
    idomus man va sitas naratyvas ir diskursas bei sinestezija
    grazu kaip tikrame gyvenime

  8. portjeru salionas

    labai tikslus pastebejimai. toks projektas ir turejo likti neigyvendinta ideja, papildyti tokius a la Laivio ideju sasiuvinukus. o dabar nuo materijos atsokes zmogus vercia sau ant galvos (ir ant Lietuvos) stelaza su modernistu darbais, ir susinepatogines slepiasi po pernykscia uzuolaida.
    smc kompanija taip atsokus nuo konteksto, kad is tiesu itikejo i savo isprominta menininka, manydama, kad ir kiti mirsta nuo jo genialiu ideju. galvojo, kad jei smc pasakys, kad tai gerai, visi is karto ir patikes. bet pavyko isdurt tik kultmino expertus (iskaitant ministra). bus labai idomu, kaip jis aiskinsis visiems apie sio portjerinio projekto “praflashintus” pinigus.

  9. hudoznik

    kodel, kaip sovietmeciu, privaloma siusti i liaudies pasiekimu paroda bet ka, kas kas paranku, isimtinai, institucijai, tiksliau jos vadovui? situacija apgailetina ir su lrkm- jau 3 men neskelbia nauju stipendijatu saraso, atseit, problemos su pinigais. tad, kas gi is lrkm galetu paaiskinti savo politikos logika, siuo atveju, kai smc’ui gaunanciam 3mln kasmetinio islaikymo, papildomai uzmetamas 0,7mln, o ekonomines krizes akivaizdoj skurstantiems menininkams tuju lesu nebeuztenka? tas pats vyko ir per veks’a, kai p. elona b kaltindavo lrkm, o pastarasis vyriausybe, nors ekonomine situacija buvo daug aiskesne. dar karta paminesiu- problema uzsiciklinusiu valdininku mastyme, suponuojanciam pasipriesinima pilietinei demokratijai ir konkurencinei rotacijai. ar zinot kiek ministerijose iki siol dirba proteguojamu “nepakeiciamu” sovietmecio specialistu pensininku, sekmingai imanciu keliatukstantines algas, bet nesugebanciu isijungti kompiuterio? gal metas baigti visus korektiskus svaiciojimus apie “tvarkingai” veikiancia valstybes biurokratija, valdoma “superprogresyviu” veikeju?

  10. cia gi varo

    idomu, ar musu menininkai sukils, jei ju stipendijas sumazins, o miksio projekto – ne? paviljonas veiks ne puse metu, o keturis menesius, tai gal susitaupe koks 200 000 stipendijoms?

  11. dalyvis

    yra vilčių,jog lietuviško meno pristatymo formos Venecijoje,

    ypač “performancinės” bus irgi tobulinamos,bent jau kas

    mėnesį,taip sukuriant efektingesnių atodangų…

  12. a

    Tekstas nedurnas.Tik pernelyg įmantrus.Mane dažnai siutina šitas menotyrininkų mažai kam suprantamas žargonas.Kas liečia Venecijos bienalę dailėje – ji sulyginama su Eurovizija muzikoje.Kas liečia ŠMC veiklą ,jo vadus ir autorius-tai jie ten 20 metų sėdi įtikėję savo neklaidingumu ir melžia valstybę. 3 mln litų į metus tai rimta,kai visa kultūra vos vegetuoja skurdo salygomis.O ir pati projekto idėja idiotiška.Velniam ekspluatuoti svetimus darbus,gal geriau pačiam ką sukurti.Jeigu ,aišku,išeina.

  13. hudoznik

    visai pritarciau faktui, kad kuizinui uz jo objektyviai ivertinamus nuopelnus butu skirta nc. tai ka jis veikia dabar skersuodamas ant vadovu rotacijos reglamento, is esmes, yra saves kompromitavimas. isivaizduojat tokia situacija pas vokiecius ar skandinavus, kai istatymai atstoja tualetini popieriu?
    sis venecijos projektas, kaip beje ir “formalizmas” rodo nemaza psichologines itampa smc viduje- kuratoriu potekstes, apie vis didejanti sios institucijos projektu reiksminguma, puikus biurokratines stagnacijos pavyzdys.

  14. Virginija

    Vita, ir as esu gavusi valstybes stipendija, bet net ir zinutes is LDS negavau…
    Matyt, abi papuolam i ta “negrynuju” menu ir veiklu uzribi :)

  15. Gelūns promo

    “Kultūros ministerija kviečia į seminarą „Kultūros politikos prioritetai”, skirtą Kultūros politikos kaitos gairių įgyvendinimo klausimams aptarti. Seminaras vyks vasario 7 d. 14-17 val. Nacionalinės dailės galerijos salėje.”

  16. sk.

    geras kęstučio straipsnis. ir neblogas vieno komentatoriaus pastebėjimas apie valstybės stipendijų biudžeto progresą. Juk stipkės šiemet dar labiau mažės, o pareiškėjų KR fondui 2011 p. pusmečiui JAU yra žymiai daugiau nei anksčiau. Kita vertus, Venecijos projekto finansavimas rodo, jog valstybei šiuolaikinis menas vis dar RŪPI… išvadas darykitės patys.

  17. okai

    ateik, nebrandus astrale, ir paklausyk diskusiju, jeigu nelabai skiri kas yra institucija, o kas nepriklausomas individas. o jeigu leidi manyti, kad tavo isprusimas auksciau kelnaiciu gumytes nesiekia, leisk i tavo uzpakaliuka paziuret is arciau. okai?

  18. gintaras mikšniui

    … nurimk amziams o virtualusis drauge, negi tu pakelsi savo virtualuji kumsti pries savo geraji virtualuji drauga :-)) Todel ilsekis ramybeje …

  19. ik

    projekta prasuks, po to suorganizuos keleta straispneliu koki pasisekima turejo tas projektas “tarptautineje rinkoje” ir viskas bus ok
    neverta rekauti kaip durneliams nes nieko tai nepakeis, tik reklama

  20. Technician

    Kad ŠMICO mergaitės skrajoja kažkur padebesiais tai nelabai stebina, tik įdomu, ar KK su dir. pav. parūkymui ES, supranta į kokį šūdą įsivėlė :)

  21. Marius Jonutis

    Nelabai tik suprantu, ko čia jaudintis – atsiuntė, perskaičiau, matau – durniaus ieško, atsakiau: ačiū, aš ne, aš nevertas. Dažnai man atsiunčia pasiūlymus pirkti Viagrą su 79% nuolaida, ar dėl to irgi turėtume pergyventi ir bartis susirinkimuose? O dėl to ŠMC – ar tai tas namas, kur anksčiau buvo parodų rūmai?

  22. romualdas

    Nesityčiokit vieni iš kitų, o ypač iš senatvės.Taip, taip Kęstuti ir Jūs kada nors būsit senas. Pabandykit prisimint, gal kas iš tų senių ir Jus mokė laikyti pieštuką rankoj (buvo Jūsų mokytoju). Nesiriekim, sprogdami iš pavydo, būkim orūs juk visi esam MENININKAI,

  23. lopas

    rodos, lds hudoznikai pradeda suvokt, kad miksio ir kuizino reveransas pries lds tera izuli klounada… o gal ir ne, gal tai direktoriaus planas prisitraukt lds prie saves, kadangi palaikanciuju gretos kitoje barikadu puseje katastrofiskai reteja. tad ir netrukdykime kuizinui tapti lds pirmininku…

  24. hudoznik

    bandykime mastyti kuizino kategorijomis: 20 metu kuraves siuolaikini mena, neoficialiai neigiantis tapyba kaip meno rusi, direktorius staiga imasi projekto “paslovinti” amzinaji oponenta lds. tai labai triavialus sprendimas, tiesa, motyvuotas isankstiniu lrkm palankumu. o kokie moraliniai imperatyvai, kaip pareiga visuomenei, galetu apsireiksti p. kuizino sprendime, ar direktorius nenorintis palikti posto, kaip pridera, neturetu viesai pranesti savo intenciju prasme? galu gale tai yra ir lrkm atsakomybes klausimas, ir toks pranesimas turetu buti apibusis, dalyvaujant asmeniskai, ir ministrui, ir smc direktoriui.

  25. G.

    2/3 stipendininkų verti pagarbos menininkai. Tačiau stipendija savaime neužtikrina kokybės, o daugiau kalba apie socialinę-finansinę padėtį, bei “eksperuotojus).
    Mikšys tuo tarpu net stipendijos nėra gavęs. Ir jo darbų beveik niekas nematė.
    Iš piešinėlio matosi, kad net profesionaliai darbų išeksponuoti nepajėgus. Nes jei pavilijone bus didelis lankytojų srautas, tai susiformuos žmonių kamščiai. Lankytojai trugdys vienas kitam. O ir ne visi supras, kad reikia aptarnaujančio personalo ( ec. Mikšio – autorių AUTORIAUS) prašinėti darbus nešioti ir tumbas stumdyti. Tai gali net kamščių nesusidaryti.
    Šiolaikinio MELO centras į Veneciją stumia CHAOSĄ.

  26. tratata

    Jei nepakeis autoriaus (miksio) ir idejos apskritai, manau bus fiasko. Gi Miksys yra tik manipuliatorius, pats niekada nieko nepadares savo rankomis !

  27. r r r

    puikus tekstas.

    kritiko tekstas.

    Nezinau kas nori kur dalyvauti, bet sis projektas yra smc funkcionieriu ir tarybiniu geniju bei ju vaikaiciu kurybine virsune – menas priklauso funkcionuojantiems funkcionieriams – lietuvoje tikras menas prasideda smc ir baigiasi venecijoje – gaila kad juodu volgu nieks nebeduoda. Bus puikus lietuvos prisistatymas Euro mugeje.

  28. Spragos

    01.30 baigėsi kūrinių siūlymo kolekcijai laikas.
    cac.lt yra pateikti du menininkų sąrašai: “Visų valstybės stipendiją gavusių vaizduojamojo meno atstovų sąrašas” ir “Savo kūrinius kolekcijai pasiūlę menininkai”. Pastarajame randame tokius jau mirusius klasikus – A.Švažą, A.Vaitkūną, A.Puipą, T.M.Rožanskaitę, K.Žoromskį, A.Steponavičių ir kitus. Matyti, kad turi rūpestingų giminaičių.
    Bet pirmajame sąraše mirusių klasikų yra ir daugiau – V.Kalinauskas, A.Švėgžda, K.Zimblytė, R.Sližys, I.Šimelis etc. Kas jų kūrinius kolekcijai pasiūlys ?
    Gal Mikšys, ŠMC ar KM pasilieka sau tokią teisę ?

    Kitas dalykas – atidžiau patyrinėjus abu sąrašus, tarp “savo kūrinius kolekcijai pasiūlusių menininkų” rasime virš 20 asabų, kurie neminimi “visų valstybės stipendiją gavusių vaizduojamojo meno atstovų sąraše”. Įdomu ar ne ? Kaip minimum tai reiškia, kad apie juos rengėjai nežinojo ir kvietimų dalyvauti projekte nesiuntė…

  29. Dalyviai

    Garsiausių menininkų Mikšiui ir ŠMC prisivilioti nepavyko.
    Pirmasis dešimtukas (nebūtinai eilės tvarka) – Narkevičius, Kempinas, Navakas, Urbonas, Sauka, Rakauskaitė, Raila, Didžiapetris, Stanikai, Novickas (Jansas) projektą praignoravo :)
    O štai iš antrojo kai kas – Laivys, Makarevičius, Liškevičius, Jankauskas, Žiūra… – surizikavo :)

  30. hudoznik

    tiesa kaip triper*s – pirmakart atrodo mirtinas, po to gydomas lengvai, tampa iprastas. dekui, kolegos, failai corect.

  31. Liapis Trubeckoj

    Kam geros poezijos?

    “Гаврила стул купил на рынке, был у Гаврилы стул плохой”
    arba
    “Страдал Гаврила от гангрены, Гаврила от гангрены слег”

    Na kaip?

  32. hudoznik

    lrkm’as skirdamas miksiui stipendija visus oponentus pasiunte nachui. turint omeny, gamtoje galiojancius energijos tvermes ir griztamumo desnius, lrkm’as nachui pasiunte ir save.

  33. ob

    miksys prisistato kaip konceptu dizaineris, bet stipendija gauna kaip “vizualaus meno kurejas” tarpdisciplininio meno arba net dailes (!) skyriuose.
    vienzo, zinute aiski – jus durniai lokit kaip sunys, o mes per ministerijas oficialiu lygiu pasitvarkysime kaip norime ir savo subinlaizius ir draugus prakisime kur reikia
    juk po dvidesimties metu niekas nebeprisimins kokiais keliais vidutinybe narkusha arba nulis miksys buvo paaukstinti iki geniju ir aprupinti valstybinemis pensijomis, juk ir tarybine socialistine daile lygiomis teisemis NDG kaba prie visos kitos lietuviu kurybos, net tos, kuri skaitesi “avangardine”, nes tai juk visa panorama… ir niekam nesvarbu uz kokius nuopelnus ta socdaile ir jos autoriai yra nacionalines vertybes

  34. Anonsas

    labiausiai Darius Mikšys, o ypač Kęstutis Kuizinas bijojo, kad neatsiras Lietuvoje dailininkų, sutiksiančių dalyvauti šiame projekte – be teisių, be garbės ir be honoraro…
    ar jų baimė turėjo pagrindą sužinosime jau greitai – balandžio mėn., Vilniuje, ŠMC vyks projekto pristatymas…

  35. mama

    dar viena gudrybe yra ta, kad vyresniems lds nariams ir narems buvo skambinama smc megaiciu ir prasoma tiesiog duoti kuriniu venecijos bienalei, neaiskinant projekto konteksto, taigi daug lds nariu paprasciausiai buvo isdurti, nes tik sutike dalyvauti suzinojo,
    kad yra statistiniai vienetai kazkokioje manipuliacijoje

  36. Anonsui

    Ar tikrai bus darbų kolekcijos pristatymas vietinei faunai? Su užuolaida ar be užuolaidos? Bėgsiu žiūrėti, nes tikrai smalsu, kas buvo sukurta pagal principą “pinigai į priekį“. Ypač kai muziejams kūrinių įsigijimui lėšos praktiškai neskiriamos.

  37. RM

    varom čia dabar su Pompidu chebra per Siciliją ir genialią Dariaus idėją visur taikom – parduotuvėse, turguje, nuomos punktuose. Išsirenkam ką nors, paprašom atnešti, išpakuojam, apžiūrim ir… neimam. Prašom atnešti kitą. Taip juokinga.

  38. Kas toliau?

    Juokas pro ašaras. Dariaus Mikšio projektas yra naivaus konceptualizmo pavyzdys, parodantis politinį ir socialinį kūrėjo nebrandumą. Sakoma, mus ištiko ekonominė krizė. Krizė ištiko ir Lietuvos kurėjus – ne tik Darių Mikšį, bet ir menininkus, sutikusius dalyvauti jo projekte. Deja…

  39. dedikuota RM

    Kur tas Dariaus idejos genialumas, tai visai neaisku.
    Esme ta, kad pirkejo psichologija yra visai kitokia – jis parduotuvej rinksis tai, ka mato pakabinta. Del prekiu gausos jam nelabai svarbu, kas parduotuvej kur nors uzkista nematomoj vietoj. Nebent tai butu kokie nors ispardavimai ar koks nors kaprizingas pirkejas ‘brandinej’ parduotuvej. Siuolaikinis pirkejas vartoja INERTISKAI.
    Vakaru europieciui tikrai dzin, koks tas lietuviu menas pristatomas Venecijoje – paziures kataloga ir iseis (nebent tik per atidaryma bus daugiau veiksmo). Cia is vis nebus veiksmingas tas slaptas dalyviu troskimas : ‘O gal kas nupirks?’ Juk tai naivumas sumises su savigarbos stoka (mazos salies zmoniu kompleksais) ir tiek.

  40. Nesekmė

    Mikšys apžiojo daugiau nei gali atkąsti. Šis projektas ne jam. Ir ne Ūlai. Čia rimtas darbas, o ne skrajojimas padebesiais. Net Stankevičius tą jau suprato ir Kuizinui berūkant pranešė, bet kelio atgal – tai nėra !

  41. strongL

    Kaip atleisti Kuiziną? Nes po šitokio FIASKO Vakarų muziejuose funkcioneirai išmetami už pakarpos. Beje- kokia ŠMC direktoriaus kadencija – 20 metų?

  42. dalyvis

    tragikomiška skaityti Venecijos projekte nedayvaujančių
    nusiminimą ir rašytinę savigydą.Esamai staigmenų matyt
    tikimasi,net ir ginesso istorijos papildymo,o bienalės
    konteksto plėtra irgi sveikintina.Belieka tobulėti,bent jau
    vardan suprantamų tikslų.

  43. Žyvopysec

    Gal prisiminkime gudruolius vasarą išrinkusius Mikšio projektą kaip “-iausią” atstovauti Lietuvą: “Komisijai šiuo metu vadovauja Kultūros ministras Arūnas Gelūnas, į jos sudėtį įeina fotomeno kritikė Ieva Mazūraitė – Novickienė, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos pirmininkas Vytautas Michelkevičius, Kultūros ministerijos Informacinės visuomenės plėtros skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Pileckaitė, kino ir fotomeno kritikas Skirmantas Valiulis ir dailėtyrininkė Danutė Zovienė.”
    Po parodos fiasko šiai komisijai ir teks visa atsakomybė už Lietuvos šiuolaikinio meno kompromitaciją.

  44. snickeris

    valiulis prisieme atsakomybe- sazine neatlaike ir uzsilenke zmogus. kokiu šūdelių kuizinas prizadejo michelkeviciui uz gera subines laizyma?

  45. snickeris daržininkui

    viskas jau patręšta nuo lrkm, šmc ir letmeko… jau dygsta konjunkturines biurokratijos runkeliai… kam cukrinius, o kam rugscius kiaulinius grauzti atsirenkat patys…

  46. Tendencija

    Šioje projekto stadijoje stebime tokią tendenciją – vien per šią savaitę savo kūrinius atsiėme Gražienė, Jacovskis, Katiliūtė, Laivys, Leonavičius B., Makarevičius, Sakalauskas R.
    Darosi įdomu kas bus toliau, ane ?

  47. cholera

    lt biurokratiniu sukciu pinigu plovimo schemos per viesuosius pirkimus atima is valstybes apie 3mlrd. valstybe vel skolinasi 6mlrd- vadinasi, mes visi mokam vagiu saskaitas- ar suvokiat, pilieciai, kokioj bananinej baudziavoj gyvenam? venecijos projekto 0,7mln gal ir lasas juroje, bet ar neuztenka lrkm ir smc prasukinet savo purvinas aferas vardant edukacinio-kulturinio tautos isdulkinimo?

  48. Brazilijos plantacija

    Akivaizdu, kad riba perzengta – analfabetiniai kuizinikinikiai priejo liepto gala. Galima ir toliau tyciotis is visuomenes ir menininku brukant akivaizdu surogata, bet atsakomybe uz tai prisiimti teks. Jei menininkai dar turi savigarbos – turetu boikotuoti tiek analfabetiniu biurokrateliu apsestas institucijas, tiek ju “projektus”.

  49. plantacijai

    Ar menininkai dar turi savigarbos? Geras klausimas alkanam pilvui. Yra kurie turi, gal keletas vnt., nesitrinančių apie institucijas, projektus ir biurokratėlius, bet apie juos nerašo ir nekalba, niekas jų ir nežino. Žino – nežino – galų gale, ar tai svarbu? Svarbu rezultatas – geras menas arba geras gyvenimas. Laimingo atsitiktinumo dėka kartais tai sutampa. Be institucijų, projektų ir biurokratų.

  50. Netvarka

    Trečią kartą pratęstas darbų registravimo laikas, papildytas “visų valstybės stipendiją gavusių vaizduojamojo meno atstovų” sąrašas, bet vis tiek neaišku kodėl jame nėra A.Bumšteino, N.R.Baltušniko, K.Tarabildos, V.Jusionio, dar kelių menininkų pavardžių, nors į “savo kūrinius kolekcijai pasiūliusių menininkų” sąrašą jos įrašytos…

  51. Aciu

    Galima ir paprasciau vertinti: D.Miksio projektas- geras kuratorinis sprendimas, kuris provokuoja idomia kritika. Ekspozicijos erdves planavimas butu tikriausiai problematiskas. Bet dar rimtesne problema- LT menininkai nesugeba is saves pasijuokt. Faktas gi– kad genialias idejas brandinom, lipdem molines gaidzionkas, kontekste ora gadinom, drozem , kalem, graziai piesem ir visaip kitaip uz valstybes pinigus susireiksminti iv. formom galejom.
    Taigi….
    Jeigu labai jaudinsimes, tai gyventoju surasymas Lietuvoje irgi gali nepavykt! :)
    As,pav., atsiimsiu savo surasymo duomenis, nes turiu asmeniniu pretenziju surasymu organizatoriams!

    Aciu, kad skaitete komentara:)

  52. 2Aciu

    Labai gerai pasakyta – sis projektas tai proga pasijuokti ir pasitycioti is saves. Ir ne bet kur, bet venecijos bienalej. Unikali proga.

  53. Auditas

    Klausimas Lietuvos Respublikos kulturos ministerijai:

    koks is tiesu yra Lietuvos paviljono Venecijoje biudzetas?
    700 000 uz keturis men. (visada buna 6 men.)
    Individuali stipendija Dariui Miksiui
    SMC islaikomas is biudzeto, taigi rengejai uz savo darbus gauna alga.
    Tai ka reiskia dar 10 000 is KRF? Ar Lietuvoj yra kazkokia finansine atskaitomybe? Ar jau laikas viesai ministrui ir kitiems funkcionieriams pasisakyti, kodel i sita abejotinos vertes projekta nepaliaujamai liejasi pinigu srautai?

  54. soledada

    gal būt, po tarptautinio fiasko bus susidomėta tos grupelės žmonių save vadinančių šiuolaikinio meno propaguotojais veikla ir 20-ies metų Šiuolaikinio Meno Šiuolaikinių Brežnevų kadencija.

  55. soledada

    ŠMC yra Kultūros ministerijos dalis. Tai vienas darinys, tie patys susitarimai, tie patys fondai, praminti takeliai. O ką čia reiškia iš vienos rankos pemesti vieną sumą į kitą, o iš tos kitos sau į kišenę? Projekto kokybė ir meninė vertė – paskutinėj vietoj. Jei gerai suvaikšto pinigai – tai ir gerai. Paskui apipudrinti akis “šiuolaikiniu menu” ir baigta.

  56. snickeris

    kas ten nori pasitycioti is saves? duoks sen savo babkes papildoma izdevonke su geresniais efektais nei smc bus padaryta;-/

  57. Muziejininkas Predator

    Trumpai:

    Teisinis kontekstas

    Dalyviai sunešę darbus kaip butelius į supirkimo punktą yra pakankamai naivūs, nes balansuoja ant ribos, kurią peržengus, formaliai autorinės teisės saugomos, bet realiai perduodamos naudotis sudarytojui, nes tampa kito kūrinio išdėstymo ir parinkimo dalimi. Tokiu atveju sudarytojas gana laisvai gali disponuoti “darinio” turiniu. O dalies “antologijos” įsigijimo atveju, greičiausiai priklausytų dalis sumos.

    BERNO KONVENCIJA DĖL LITERATŪROS IR MENO KŪRINIŲ APSAUGOS

    5. Literatūros ir meno kūrinių rinkiniai, pavyzdžiui, enciklopedijos ir antologijos, kurie dėl turinio parinkimo ir išdėstymo yra intelektualinės kūrybos rezultatas, saugomi kaip tokie, nepažeidžiant autorinės teisės į kiekvieną kūrinį, sudarantį tokio rinkinio dalį.

    Aišku sunku būtų įrodyti, kad dabartinis projektas yra intelektualinės kūrybos rezultatas, bet paradoksas įdomus. Kita vertus, bet kada galima pasinaudoti 6-bis straipsniu.

    6-bis straipsnis
    1. Nepaisant autoriaus turtinių teisių, net ir po jų perdavimo, autorius turi teisę reikalauti pripažinti kūrinio autorystę ir prieštarauti bet kokiam šio kūrinio iškraipymui, išdarkymui ar kitokiam pakeitimui, taip pat bet kokiam kitam autoriaus garbei ar reputacijai galinčiam padaryti žalos kėsinimuisi į kūrinį.

    Šiaip jau šitas meno darbų surinkimas be jokių sutarčių, draudimo ir dar pretenduojant į dalinę autorystę, o gal ir metaautorystę primena fenomeną civilinėje teisėje:

    „Pavyzdžiui, grybai, kurie natūraliai auga miške, nėra civilinių teisių objektas. Tačiau, kai žmogus juos surenka laikydamasis teisės aktų nustatytų reikalavimų, tai reiškia, kad jis juos pasisavina, ir nuo to momento tie grybai, kuriuos žmogus surinko, tampa civilinių teisių objektu – daiktu. Jeigu grybautojas tuos grybus parduos įmonei, kuri gamina maisto gaminius, tai iš grybų bus pagaminamas naujos rūšies daiktas, pavyzdžiui, konservuotos grybų salotos.“
    http://jurisprudencija.wordpress.com/2011/02/27/v-pakalniskis-apie-daikto-pozymius/

    Tai čia kaip grybai surinkti darbai tampa nauju tarsi meno kūriniu su naujomis autorinėmis teisėmis. Tik bendraautoriai yra mažiau autoriai, o gal ir visai ne bendraautoriai – panašiai kaip grybai.

    Istorinis kontekstas

    Toks menininkų rūšiavimas pagal valstybės finansavimą ir rikiavimas į lentynas daugiau būdingas represinėms ir totalitarinėms valstybėms, kur svarbu ne turinio kokybė, bet kiekis ir masiškumas, kartu parodant valstybės ar kito organo jėgą ir įtaką tą meną organizuojant. Atrankos principas pakankamai represyvus ir be niuansų demonstruojantis meno užsakovo tarpininko jėgą – 100,200,300 gyvų ir mirusių menininkų “galvų” ant lentynų. Paradoksalu, bet visiškai neišreikšta ir nesuformuluota idėja tiksliai išryškina stalinistinius rudimentus dabartiniame gyvenime, kurie matyt, nė nebuvo išnykę. Juk neatsitiktinai daugumą šio projekto dalyvių sudaro LDS nariai, sąjungos, kuri 1941 buvo sukurta kaip valstybės ideologinė organizacija, o menininkai buvo ideologinio fronto kariai. Kodėl? Pažįstama tvarka.
    Gal gelbėtų meninė ironija? Bet jos nė nesirengiama demonstruoti. Siekiant masiškumo, sukurta kažkas panašaus į gelbėjimo komitetą, skambinant ir kaulijant iš dar gyvų menininkų darbų, o mirusiųjų darbus pasiimant iš muziejų.

    Turbūt Kultūros ministerija nesuvokia, kad prodiusuodama projektą, kuriame autoriai dalyvauja be jokių sutarčių, autorinio atlygio, kaip beteisiai statistai gulago lentynoje labai tiksliai identifikuoja dabartinę situaciją. Demonstruojant tokį nihlistinį požiūrį į kūrėjus, kelias belieka vienas – atsistatydinti in corpore ir neužsiimti neišmanomais dalykais.

  58. G.

    Fantastiškas komentaras. Biurokratai ir jų sekretorės save paskyrę kuratoriais ir ekspertais, tęsdami stalininę tradiciją, su menu elgiasi kaip su grybais. Buvom okupuoti, o dabar tapom privatizuoti :)))

  59. Linkėjimai varguoliams - DM, Paryžius

    Prailginto gyvenimo pojūtis pradžioje jaučiamas kaip sutrikdyta dienotvarkė. Vis dėlto plėtiniai greitai pasiduoda inercijai, entropija paima viršų. Biologinis GPS nejučiomis perskaičiuoja kursą. Esu pastebėjęs, kad užtenka vos trijų mėnesių naujoje vietoje pasijusti kaip namuose. O kartais tam užtenka kelių savaičių arba dienų. Tačiau kartais tam neužtenka ir metų metų. Boris Ondreička “radikalus subjektyvumas” tinka šimtamečių individų visuomenės įvardinimui. Žemiška Goa’uld’ų rasės versija.

  60. ir dar

    Jei esi užstrigęs kokioje nors orbitoje – nebesi menininkas. Būti menininku – tai nuolatos judėti tarp orbitų ir būti įvairiose vietose tuo pačiu metu. Netgi apsistoti taip vadinamoje „menininko orbitoje“ reiškia, kad tu ką tik nustojai būti menininku :)

  61. cholera

    tai, kad iki show suspes padaryti lrkm’e reikalingas “grybo sutartis” kokias reikia. bet mintis idomi, kad zuikinas ir miskys tokia afera planuotai nusavintu lds aukso fondus. bet niekas dar neistyre kokios sumos smc per bene 20m buvo nugrybautos, nemokant honoraru uz eiliniu “neelitiniu” autoriu pasirodymus. jeigu jau atsirado teises analitiku, gal pakvieskime ir audito kontrolieriu?

  62. Muziejininkas Predator

    Bėda ta, kad autoriai dažnai neturi nuovokos apie savo teises ir dažnai pakliūna į jiems nenaudingas situacijas.

    Trumpai apie autorines ir gretutines teises.

    Autoriaus teisė būna:turtinė, apibrėžianti autoriaus teisę į pajamas, gautas už kūrinio panaudojimą, neturtinė, apibrėžianti teisę į autorystę (teisę vadintis autoriumi, būti paminėtam ant kūrinio viršelio, teisę uždrausti kūrinio keitimą ir pan.).

    Autorius, sukūręs darbą, iškart įgyja tiek turtines tiek neturtines teises. Registruoti darbo nereikia.

    Autorinių ir gretutinių teisių įstatymo aktuali redakcija

    http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=364672

    LR Baudžiamojo kodekso XXIX skyriaus straipsniai reglamentuoja sankcijas už intelektinės nuosavybės pažeidimus: arba viešieji darbai, arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas. Maksimali bausmė – laisvės atėmimas iki trejų metų.

    Cholerai dėl audito – jei auditas atliekamas formaliai, tai nieko gali ir neaptikti, nes autoriai dalyvauja parodose tiesiog sunešdami darbus ir apskaitoje nefigūruoja. Bet jei pasižiūrėtų, kad tam tikrais metais X dalyvavo parodoje – (plg. analogija – buvo atliktas tam tikras darbas), bet jokių savo turtinių teisių neperdavė nei atlygintinai, nei neatlygintinai pasinaudoti, tada pasimatytų aiškus autorinių ir gretutinių teisių pažeidimas, taip pat aplaidus buhalterijos tvarkymas ir gal net galimas mokesčių slėpimas, tarus, kad už darbą turi būti atlyginama ir nuo jo mokami mokesčiai valstybei.

    Bent jau filharmonijoje dar neteko girdėti, kad ateitų smuikininkas į koncertą, pagriežtų ir išeitų. Tiesiog taip.

    Beje, pajudėjo rotacijos reikalai:
    http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/prezidente-uz-nacionaliniu-meno-istaigu-vadovu-rotacija.d?id=43429947

  63. Muziejininkas Predator

    Bėda ta, kad autoriai dažnai neturi nuovokos apie savo teises ir dėl to dažnai pakliūna į jiems nenaudingas situacijas.

    Trumpai apie autorines ir gretutines teises.

    Autoriaus teisė būna:turtinė, apibrėžianti autoriaus teisę į pajamas, gautas už kūrinio panaudojimą, neturtinė, apibrėžianti teisę į autorystę (teisę vadintis autoriumi, būti paminėtam ant kūrinio viršelio, teisę uždrausti kūrinio keitimą ir pan.).

    Autorius, sukūręs darbą, iškart įgyja tiek turtines tiek neturtines teises. Registruoti darbo nereikia.

    Autorinių ir gretutinių teisių įstatymo aktuali redakcija

    http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=364672

    LR Baudžiamojo kodekso XXIX skyriaus straipsniai reglamentuoja sankcijas už intelektinės nuosavybės pažeidimus: arba viešieji darbai, arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas. Maksimali bausmė – laisvės atėmimas iki trejų metų.

    Cholerai dėl audito – jei auditas atliekamas formaliai, tai nieko gali ir neaptikti, nes autoriai dalyvauja parodose tiesiog sunešdami darbus ir apskaitoje nefigūruoja. Bet jei pasižiūrėtų, kad tam tikrais metais X dalyvavo parodoje – (plg. analogija – buvo atliktas tam tikras darbas), bet jokių savo turtinių teisių neperdavė nei atlygintinai, nei neatlygintinai pasinaudoti, tada pasimatytų aiškus autorinių ir gretutinių teisių pažeidimas, taip pat aplaidus buhalterijos tvarkymas ir gal net galimas mokesčių slėpimas, tarus, kad už darbą turi būti atlyginama ir nuo jo mokami mokesčiai valstybei.

    Bent jau filharmonijoje dar neteko girdėti, kad ateitų smuikininkas į koncertą, pagriežtų ir išeitų. Tiesiog taip.

    Beje, pajudėjo rotacijos reikalai:
    http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/prezidente-uz-nacionaliniu-meno-istaigu-vadovu-rotacija.d?id=43429947

  64. Muziejininkas Predator

    Paprastai autoriai menkai nutuokia apie turtines ir gretutines teises, todėl pakliūna į apgailėtinas situacijas.

    Trumpai apie autorines ir gretutines teises

    Autoriaus teisė būna:turtinė, apibrėžianti autoriaus teisę į pajamas, gautas už kūrinio panaudojimą, neturtinė, apibrėžianti teisę į autorystę (teisę vadintis autoriumi, būti paminėtam ant kūrinio viršelio, teisę uždrausti kūrinio keitimą ir pan.).

    Autorius, sukūręs darbą, iškart įgyja tiek turtines tiek neturtines teises. Registruoti darbo nereikia.

    Autorinių ir gretutinių teisių įstatymo aktuali redakcija

    http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=364672

    LR Baudžiamojo kodekso XXIX skyriaus straipsniai reglamentuoja sankcijas už intelektinės nuosavybės pažeidimus: arba viešieji darbai, arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas. Maksimali bausmė – laisvės atėmimas iki trejų metų.

    Cholerai dėl audito – jei auditas atliekamas formaliai, tai nieko gali ir neaptikti, nes autoriai dalyvauja parodose tiesiog sunešdami darbus ir apskaitoje nefigūruoja. Bet jei pasižiūrėtų, kad tam tikrais metais X dalyvavo parodoje – (plg. analogija – buvo atliktas tam tikras darbas), bet jokių savo turtinių teisių neperdavė nei atlygintinai, nei neatlygintinai pasinaudoti, tada pasimatytų aiškus autorinių ir gretutinių teisių pažeidimas, taip pat aplaidus buhalterijos tvarkymas ir gal net galimas mokesčių slėpimas, tarus, kad už darbą turi būti atlyginama ir nuo jo mokami mokesčiai valstybei.

    Bent jau filharmonijoje dar neteko girdėti, kad ateitų smuikininkas į koncertą, pagriežtų ir išeitų. Tiesiog taip.

    Beje, pajudėjo rotacijos reikalai:
    http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/prezidente-uz-nacionaliniu-meno-istaigu-vadovu-rotacija.d?id=43429947

  65. cholera

    ir va kaip yra, jau 10 m. dalyvauju smc parodose, ir nezinojau, kad visuomenei menininkus galima pristatyti neoriginalioje versijoje, autorizuojant, formaliai, kaip laboratorines ziurkes X. padeka muzieju grobuoniui-anksciau/veliau, auditas parurys “nekaltaji” ” cac’uku buhalterijos dreamland’a.

  66. cholera veterinarijui Aiskaudai

    berods, garlaivis Daktaro Moro saloj prisisvartaves… paskubekit, zvereliu sveikatos guru, ir nepamirskit uzsukti i pelke valerijono ir deliu, sako nuo nervu ir padidinto spaudimo, sako, padeda…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *