Subjektyvūs pastebėjimai apie projektą „Už baltos užuolaidos“

Gerai, kad rimtos (sakau be ironijos) dailės kritikės Skaidra Trilupaitytė ir Laima Kreivytė išsamiai, adekvačiai ir solidžiai projekto aptarimą ir patį projektą išanalizavo, todėl galima jų įžvalgas tiesiog subjektyviai ir fragmentiškai papildyti, nepretenduojant į išsamią ir bešališką studiją. Tegul tai būna tiesiog  padrikos nedrąsaus ir neužtikrinto balso „iš apačios“ sapalionės.

Apie itin originalias idėjas

Atrodo, kad projektai, verti Ostapo Benderio, iš viešų erdvių persikėlė ir į (iki šiol vadintą) elitinę kultūrą. ŠMC ir jų strateginiai partneriai pamanė –  kuo mes blogesni, imkim ir padarykim! Kaip tik turime pašonėje bestuburį menininką, per kurį galima prasukti bet kokią idėją, gaus nedidelę „atkato“ dalį ir džiaugsis šlove. „Baltos užuolaidos“ projektas visomis prasmėmis primena aferisto ir šarlatano Tado Gutausko projektų ir ypač „Baltijos kelio“ projekto genezę ir tai, deja, jau nebestebina.

Pakalbėkime apie projektą pristatančią retoriką. Įdomu stebėti kaip per menininką besireiškianti institucija „tobulėja“. Tenka susidurti bene su trečia projekto pristatymo versija. Pirmąja buvo tikimasi besąlygiško paklusimo, tačiau taip neatsitikus, buvo  dirbama toliau. Nors pati projekto forma nė kiek nepakito ir toliau išliko tokia pat ciniška kviečiamų dalyvauti menininkų atžvilgiu, tačiau jį pristatančioje retorikoje atsirado niekuo neparemta „demokratijos“ sąvoka ir keistų šį projektą atstovaujančio menininko pasisakymų apie „iš anksto garantuotą sėkmę“.

Trečioji  pris(is)tatymo versija vėl kiek pakito (atitinkamai projekto formatas – nė kiek) ir tapo  gudresne. „Demokratijos“ sąvoka išnyko, tačiau atsirado siurrealistiškai keistų intarpų, kaip antai „surinkta kolekcija turėtų simbolinę išliekamąją vertę. […] Kolekcijos turinys turėtų būti vertinamas kaip nedalomas ir išliekamąją vertę turintis objektas. Kolekciją galima būtų siūlyti įsigyti muziejui.“ Prasmės čia jokios, bet užtat daug pasąmonę (garbėtrošką) stimuliuojančių dirgiklių, kurie, matyt, sėkmingai paveikė vyresniąją ir dalį viduriniosios dailinink(i)ų kartos.

Projekto pristatyme institucija vietomis blefuoja, tačiau apsimeta (o gal ir neapsimeta) to nepastebinti. Akivaizdžiai matomas skirtumas tarp oficiozinės institucinės retorikos apie tai, kaip „Dariaus Mikšio kūrybinė biografija akivaizdžiai demonstruoja augantį tarptautinį susidomėjimą jo darbais“ ir tikrovės, kurioje pati institucija ar su ja susiję kuratoriai šį menininką akivaizdžiai proteguoja. Nuoširdžiai linkiu Mikšiui prasimušti, bet vis tiek kyla klausimas – o kuo blogesni kiti?

Kodėl tada Mikšio darymo žvaigžde projektą reikia pateikti tokia mistine ir sofistikuota forma?

Apie išperstą menininką

Įdėmiau skaitant projekto ir menininko pris(is)tatymą, galima įžiūrėti ir dar vieną įdomų faktą. Įsiminė ta vieta, kurioje Mikšys pristatomas kaip ypatingai naujoviškų ir originalių idėjų propaguotojas – „[…]šio menininko praktika, nuolatos siūlanti naujus meno, menininko, meno kūrinio, meno lauko ir žiūrovo apibrėžimus, reprezentuoja itin originalius, naujus ir įdomius mąstymo apie šiuolaikinį meną būdus tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėje meno scenoje.“ Štai jums ir tautologijos perliukas!

Kaip šiuo atveju elgiasi institucija? Stumdama neva demokratišką projektą ir su idėjomis dirbantį menininką (juk jis propaguoja tinklinę socialinę sąveiką, o ne hierarchines estetines struktūras), ji reklamuoja jį hierarchinės modernistinės genialumo ir išskirtinumo retorikos pagalba (atitinkamai ir projekte dalyvaujančius dailininkus (-es), iš pradžių išmetus taikomųjų menų atstovus (-es), primygtinai spraudžia į griežtos hierarchijos rėmus), taigi, prieštarauja pati sau ir menininko propaguojamoms idėjoms.

Juk visi žinome, kad persisotinusiame šiuolaikinio meno (rinkos) pasaulyje „itin originalios idėjos“  – naivi banalybė arba atviras reklaminis triukas. Sakykime, kad šiuo atveju tai – reklaminis triukas. Mikšiui sugalvojamas kiek pretenzingas, turintis įkūnyti „naujausias“ ir „progresyviausias“ tendencijas, „konceptų dizainerio“ (nors visi menininkai a priori yra idėjų dizaineriai) „brandas“, visus likusius meno atstovus automatiškai paliekantis „galiorkoje“… Be to, tokiu atveju labai patogu bet kokią kritiką institucijos favorito atžvilgiu pateikti kaip tamsuolių provincialų išpuolius prieš superprogresyvias idėjas.

Nors, teisybės dėlei pasakius, koks nors Algimantas Julijonas Stankevičius daug charizmatiškiau dirbo su „nematerialiomis“ idėjomis, mimikrijomis, jausminio, autsaideriško konceptualizmo versijomis jau nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio ir be solidaus institucinio užnugario.

Atmintyje iškyla, pavyzdžiui, VšĮ „Meno projektų pristatymai“ (Evaldo Dirgėlos, Justino Vaitiekūno, Rimos Blažytės) situaciniai projektai – 2002 m. lapkričio 11 d. suorganizuoti originalių Justino Vienožinskio kūrinių, priklausančių „Geologijos ir geografijos“ ir „Lietuvių literatūros ir tautosakos“ institutams, pristatymai-atidarymai tuose institutuose (ir (per)kontekstualizuoti  meno lauko, menininko ir žiūrovo apibrėžimai), Leni Riefenstahl filmų peržiūra, „Kronikos“ kino teatro atgaivinimas vienai dienai etc.

Šiuo atveju nenoriu kaip nors šių projektų išskirti ar susvarbinti, tai – atsitiktiniai pavyzdžiai. Norėjau pasakyti tik tiek, jog labai norint, tokių darbo su idėjomis iniciatyvių, kokios pastaruoju metu pripaišomos vien Mikšiui, per pastaruosius dešimt metų galima būtų atkasti daugybę. O institucija, turinti menotyrinink(i)ų-kuratorių armiją, informacijos sklaidos ir legitimacinę galią, panašu kad, užuot bandžiusi visa tai surinkti, reflektuoti ir kokybiškai praplėsti, praturtinti mūsų šiuolaikinio meno ribas bendrai, minėtas taktikas dažnai tiesiog nuvagia iš marginalios terpės ir dirbtinai priskiria vieninteliam savo proteguojamam menininkui, t.y. sau. O tai jau primena tendencingą mūsų meninio lauko vaizdo iškraipymą.

Nesakau, kad Mikšys nieko įdomaus nėra nuveikęs ir kad neįmanoma būti originaliam, tačiau meninės veiklos vertės legitimumas yra kiek sudėtingesnis reiškinys ir ne visada priklauso vien nuo kelių tiesmukiškų biurokratinių žingsnelių.

Kadangi prieš keletą metų – prisiminiau – kažkur esu rašęs, kad Darius Mikšys yra vienas įdomesnių „reliacinės estetikos“ atstovų Lietuvoje (tada taip maniau), tai, ko gero reikėtų pasiaiškinti, kodėl pastaruoju metu nuomonė kardinaliai pasikeitė. Apie tai taip pat esu užsiminęs kitame tekste, bet pakartosiu (kiek išplėsdamas) dar kartą, kad ateityje nebereikėtų prie to sugrįžti.

Iš tiesų, Mikšys jau senokai reiškėsi įvairiuose daugiau ar mažiau periferiniuose projektuose Lietuvoje, nemagistralinėse parodose įvairiais pavidalais, kartais įdomiai, kartais nelabai. Reikia pripažinti, kad jo projektai, kūriniai (dažniausiai kam nors talkinant) iš tiesų būdavo daugiau ar mažiau orientuoti į įvairius alternatyvius darbo su (meno) idėjomis būdus.

Čia reikėtų atkreipti dėmesį į savotišką dviprasmybę – viena vertus, tokį Mikšio kūrybinės veiklos formatą nulėmė asmeninės savybės – (matyt) įvairūs kompleksai, nesugebėjimas savarankiškai iki galo išgeneruoti  ir įgyvendinti idėjos, ir juo labiau artikuliuoti logiškos kalbos, aiškios koncepcijos forma, rasti jai adekvataus pavidalo (tą akivaizdžiai matome ir projekto Venecijos bienalei procese) ir t.t.

Kita vertus, kaip tik šios ribinės savybės, asmenybės keistumai ir sunkiai klasifikuojama jų išraiška, kai sunku pasakyti, ar tai sąmoningas konceptualumas, ar beveik automatiška art brut apraiška, neformalioje, pusiau undergroundinėje terpėje, sakyčiau, tapo Mikšio meninės išraiškos privalumais.

Mikšio veikla dažnai įgaudavo tam tikro pažado, intrigos aurą, pažado, kad už visų tų konceptualiai ir formaliai pusiau artikuliuotų idėjų ruošinių, veiksmų, taip ir neįgaunančių aiškesnių pavidalų, slypi dar kokia nors mintis, koks nors atspirties taškas (o jei ir neslypi – autsaideriška forma tai kompensuoja), bet pradėjus Mikšį labai aktyviai ir tiesmukiškai tiuninguoti, kišti į kitais dėsniais grįstą bienalių rinką, ta aura žaibiškai išsisklaidė. Pasirodo, kad Mikšio įdomumą ir lėmė marginalumas kaip toks, o jo nelikus, neliko ir intrigos.

Neliko ne tik Mikšio-menininko, bet ir buvo užbraukta tai, ką jis buvo įdomaus nuveikęs iki tol. Yra menininkų ir tokio meno, kuris skleidžiasi ir tampa paveikus būtent komercinės-institucinės rinkos kontekste, tačiau Mikšio atveju, deja, taip nėra.

Šia prasme Mikšio tiuningavimas Nacionalinio paviljono formate, manyčiau, yra taktinė institucijos klaida arba atviros arogancijos demonstravimas.

Apie nuoširdumą

Net jei akimirkai patikėtume, kad nėra jokios klastos ir šiuo projektu nuoširdžiai norima surinkti visus dailininkus draugėn ir parodyti jų kūrybą tariamai prestižinėje bienalėje, taip sakant, paskelbti visuotinį visų išraiškų, stilių ir pažiūrų susitaikymą (vis dėlto, nepamirštant, kas yra nugalėtojai), tampa neaišku, kam reikalingi stelažai, balta užuolaida ir kažkoks sunkiai savo mintis artikuliuojantis mediumas, kuris susidomėjusiam žiūrovui neva kažką paaiškins apie jūsų kūrinį („jis ir būtų tas idealus žiūrovas, kuris virtualiai „mato“ pilną kolekcijos vaizdą“)?

Juk sveika logika sakytų, kad užtenka visų stipendininkų kūrinius atvirai išeksponuoti vienodomis sąlygomis be jokių mistinių filtrų ir neaiškių manipuliacijų. Tegul kiekvienas autorius stovi prie savo kūrinio, pats pasakoja ir prekiauja, o ŠMC kuratorės ir institucijos menininkas galėtų būti nebent vertėjais.

Tačiau institucija kietakaktiškai laikosi mistifikuotos ir niekuo nepagrįstos „performanso“ pozicijos, o aptarimo metu skambėję argumentai, kad darbų yra labai daug, jie labai skirtingi ir kartu išeksponuoti negražiai atrodys, yra daugiau nei juokingi. Tai jau kvepia pasityčiojimu arba bent jau siekiu dailinink(i)ų masę išlaikyti tiesiog kaip foną institucijos proteguojamo menininko projektui. Taigi, akivaizdu, jog šiuo atveju svarbūs ne dailininkai (-ės) ir ne Lietuvių dailė, bet Mikšys, jo „performansas“ ir jo reitingai. Tai ne Lietuvos stipendininkų, o Mikšio (t.y., institucijos) projekto pris(is)tatymas.

Sakyčiau, kad tokia pozicija taip pat yra visai įmanoma ir bienalių rinkos sąlygomis normali, bet tada reikia ją atvirai ir tiesiai įvardinti. Bėda ta, kad institucija ir jos proteguojamas menininkas išsisukinėja nuo tiesių atsakymų.

Žinoma, jei institucija pasakytų tiesiai šviesiai, kad šiuo projektu tyčiojamasi arba dailininkų masė aukojama vieno favorito reitingams, projektas, turbūt, neįvyktų. Vadinasi, prireikia gudrios ir painios retorikos, nuo kitų meninink(i)ų nusižiūrėtų aliuzijų į pirmąsias lietuvių dailininkų parodas, tačiau toks išsisukinėjimas jau savaime yra pasityčiojimas iš projekte kviečiamų dalyvauti dailinink(i)ų ir meninink(i)ų. Tada kur čia demokratija ir apie kokią išliekamąją vertę kalbame?

Vyresnioji ir vidurinioji kartos: 80`s comes back

Pastaruoju metu mūsų (šiuolaikinį) meną administruojančių institucijų sistema, jos veikimo būdai ir ją (savi)įteisinanti ir pateisinanti retorika (kaip ir šio projekto atveju) vis labiau ir sparčiau, netgi to neslepiant, atvirai gręžiasi į senus gerus laikus, sakykime, brežnevinį simuliakrinį „normalybės“ rojų (nors tai ne vien mūsų, bet, matyt, ir bendrai šiuolaikinio meno sistemos totalinio biurokratėjimo atgarsiai). Matyt, todėl į šį projektą taip gyvai ir pozityviai, tarsi į atgimusią visasąjunginių apžvalginių parodų tradiciją, sureagavo vyresnioji mūsų dailinink(i)ų karta.

Per projekto aptarimą pastaroji reiškėsi aktyviausiai ir didžiąją laiko dalį buvo „kariaujama“ dėl rėmų dydžio, šedevrų saugumo pervežant, kūrinių draudimo, puslapių vienam autoriui skaičiaus kataloge, bandoma išsiderėti vietos ciklams (nes tik, pavyzdžiui, dvylikos grafikos atspaudų ciklas gali iki galo išreikšti vieną ar kitą Didžią idėją). Buvo kolektyviai sprendžiama, kiek žmonių turėtų išnešti kūrinį iš už baltos užuolaidos… Viena skulptorė, atstovaudama monumentalistų „interesus“, iškėlė opų klausimą – kas iš už širmos išneš kelias tonas sveriančią skulptūrą?

Jei iš pradžių visa tai linksmino, tai vėliau šovė mintis, kad juoktis nederėtų. Juk ši karta – tarsi maži vaikai, gyvenantys savo susikurtose smėlio pilyse ir „Venecija“ ar „Paryžius“ juos veikia lyg burtažodžiai. Šitų žmonių nuoširdžiai pagailo.

Institucija ir jos atstovaujamas menininkas puikiai jautėsi tokiame „diskusijos registre“. Institucijos atstovė aiškino, kad Lietuvos paviljonui skirtas pastatas yra labai gražus, o  į kartais pasigirstančius sudėtingesnius klausimus kartu su menininku atsakinėjo, nežinia, išmoktomis atmintinai ar sugalvotomis vietoje, nieko nereiškiančiomis frazėmis a la „pasauliui – taiką“, „vaikai – gyvenimo gėlės“, „viršysim penkmečio planą“ etc. Vienu žodžiu, joks aptarimas ir  diskusija nevyko, tiesiog padrikai buvo vaidinamas nevykęs vaikų darželio lygio spektaklis, kurį už gryną pinigą ir priėmė mūsų vyresnioji klasikų karta ir keletas klasikų pasaulėžiūrą perėmusių jaunų dailinink(i)ų.

Su viduriniąja (tapytojų, grafikų etc.) karta buvo kiek sudėtingiau. Jos atstovai ir atstovės taip aktyviai nesireiškė, buvo gudresni, skeptiškesni ir atsargesni. Sprendžiant iš kūrinius pateikusiųjų sąrašo, šios kartos atstovus būtų galima skirti į tris sąlygines grupes. Viena jų, matyt, gausiausia, besivadovaujanti tiesiog pragmatišku – o gal nupirks – principu. Tam tikra prasme tai yra sveikas požiūris, nes Venecijos bienalė ir yra ne kas kita, kaip labai išreklamuotas ir apipintas reikšminga retorika, turgus.

Kitos dvi viduriniosios kartos dailinink(i)ų, davusių savo kūrinius, kategorijos išryškėjo ne taip lengvai. Vėliau, kitą dieną kalbantis su vienu šios kartos atstovų, supratau, kad kai kurie iš jų šitą projektą traktuoja kaip institucijos bajerį jų atžvilgiu ir jų bajerį institucijos (ir bienalės) atžvilgiu. Tiesa, institucija apsidraudžia, įsileisdama tik „rimtus“ kūrinius, sukurtus už konkrečią stipendiją konkrečiu laikotarpiu, taigi, stengiasi neleisti menininkams išdurti jos, pati pasilikdama teisę išdurti juos (sukrauti kūrinius į stelažus ir laikyti už baltos užuolaidos). Kai kurie viduriniosios kartos atstovai vis tiek sutinka žaisti šį žaidimą  just for fun (ir, žinoma, išlieka svarbus „o gal kas nupirks“ faktorius).

O štai trečioji viduriniosios (ir, matyt, daugeliu atvejų vyresniosios) kartos atstov(i)ų kategorija atsiskleidė visiškai netikėtai – „nekaltos“ provokacijos metu. Redas Diržys, ilgesniąją aptarimo dalį ramiai stebėjęs šį saviveiklinį spektaklį, neištvėrė ir, beje visai teisingai, prabilo apie projekte pateikiamo meno funkcijų ir prasmių susiaurinimą. Didžioji publikos dalis šių argumentų klausėsi gana abejingai (juk ne apie kūrinių rėminimą ir pervežimą buvo kalbama), tačiau kai Diržys „desertui“ kreipėsi į salėje esančius dailininkus – „gerbiamieji, jei dar turite nors šiek tiek sąžinės ir netaikote į Amžinybę, tiesiog kiekvienas sunaikinkite savo kūrinį“ – salėje kilo nepasitenkinimo banga ir net pasigirdo vienas kitas „užsičiaupk!“

Pasirodo, didžioji dalis dailinink(i)ų ne tik taiko į Amžinybę, bet akimirksniu pamiršo, kaip kai kuriuos iš jų ta pati institucija (jos simbolizuojama ir su ja susijusi platesnė sistema, net konkretūs asmenys) beveik dvidešimt metų ignoravo, žlugdė jų karjerą ar atvirai tyčiojosi, dėl ko ne kartą privačiuose pokalbiuose buvo diskutuota, skųstasi ir piktintasi. Nei ši patirtis, nei faktas, kad kūrinys pragulės užkištas stelaže ir dailininkas kažkokio Mikšio projekte, geriausiu atveju, atliks statistinio vieneto, blogiausiu – klouno vaidmenį, neatgrasė nuo tvirto pasiryžimo į savo CV įsirašyti VENECIJOS BIENALĘ!

Kol kas sunku ką nors pasakyti apie jaunesniąją menininkų (ne dailininkų) kartą, kuri projekte kol kas dalyvauja labai vangiai ir padrikai. Bet institucija, matyt, nesnaus ir stengsis sugalvoti naujus lobistinius triukus ir tobulins reklaminę retoriką (vis dėlto, keista taktika – jokiu būdu nekeisti sugedusio produkto, bet jį vis bandyti prakišti nauju įpakavimu), kad pritrauktų ir šią meninink(i)ų kategoriją. Kampanija juk nesibaigė.

O gal, vis dėlto, kas nors nupirks?

Kokios išvados peršasi stebint šio projekto genezę? Idėja yra įdomi, verta dėmesio, tačiau primygtinai peršama tokio „performanso“ forma neįtikina.

Akivaizdu, kad konkretus menininkas šiuo atveju atlieka tiktai apsauginio mediumo funkciją, o idėjas jam generuoja biurokratinis užnugaris. Tai, turint omeny šiuolaikinio meno tendencijas, irgi nėra savaime blogai, bet šiuo konkrečiu atveju institucijos ir menininko sprendimai nėra labai sėkmingi.

Galima kelti prielaidą, kad šiuo projektu sąmoningai siekiama tiesiog sukelti diskursinę sumaištį ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Vis dėlto, tokia taktika galėtų būti pateisinama ir suprantama, kaip jau buvo minėta, kokio nepriklausomo, undergroundinio projekto, provokacijos ribose. Tuo tarpu tokiame solidžiame (valstybiniame) instituciniame fone minėta „sumaišties dėl sumaišties prielaida“ – mažai tikėtina.

Galų gale, Laima Kreivytė ir Skaidra Trilupaitytė visiškai teisingai pastebi, kad šis projektas nėra ir joks tyrimas, nei kritinis, analitinis, nei interpretacinis (nebent simuliacinis, kai kokia nors komisija atlieka savo pačios veiklos auditą? Tokiu atveju, atsakymas yra iš anksto aiškus).

Logiškiausias paaiškinimas būtų tas, kad institucija ir jos statytinis menininkas patys iki galo nežino kokios yra šio projekto funkcijos ir vadovaujasi principu, kad bet kokios baigties atveju bus galima pasakyti, kad „toks ir buvo sumanymas“. Arba jei žino, tai sąmoningai funkcijas slepia, maskuoja ir išsisukinėja nuo aiškių atsakymų, nuo kurių, šiaip jau, ir reikėtų pradėti konstruoti tokį institucinį projektą.

Žinoma, institucija šiuo atveju – tik viena medalio pusė. Daugelio dailininkų ir menininkų laikysena istorijoje su ŠMC „Lietuvos dailė 2000 – 2010“ ir ypač aptariamo projekto atžvilgiu, parodė, kad ir pati dailininkų bendruomenė turi rimtų tapatumo problemų ir išgyvena moralinę krizę (tai rašydamas jokiu būdu savęs nelaikau išimtimi), kurios poveikio neužmaskuoja ir tariamai radikaliai pasikeitusios, „šiuolaikinės“ vaizduojamojo meno („dailės“) formos.

Atrodo, kad tada, kai dailinink(i)ų ir meninink(i)ų bendruomenė gauna šansą tapti pilietiška ir gali bandyti savo veiksmais įtakoti institucinį meninį lauką (apie ką taip mėgstama postringauti), ji tesivadovauja vieninteliu principu – „o gal, vis dėlto, kas nors nupirks?“