Vilnių užplūdo pseudoherojai

Rašydamas „Mūsų laikų didvyrį“ Michailas Lermontovas nė nenutuokė, kiek ir kokių – realių ir išgalvotų, gyvų ir virtualių „didvyrių“ ir jų sampratų bus po pusantro šimto metų, kokiu greičiu ir kiekiais jie bus kuriami, gaminami ir dauginami. Jis taip pat negalėjo numatyti, kad vienoje iš šiaurės vakarų Rusijos imperijos provincijų – Vilniaus Jono Meko vizualiųjų menų centre jo kūrinys bus trumpam atgaivintas ir perrašomas iš naujo, bet nuo pabaigos į pradžią, parodoje „Mūsų laikų herojai“.

Taigi, pačiam kuratoriui ir tarpdisciplininio meno sąjungai „Mūsų laikų herojai” – paroda apie herojaus sąvokos difuziją ir transformacijas ir paradoksalumą. O ką sako ši paroda mums, arba asmeniškai man?

Ko gero, sprendžiant iš parodos visumos, viena vertus, ji yra sumanyta kaip formaliai retrogradiška, nes kūriniai ir medijos – tapyba, fotografija, keramika ir tekstilė apeliuoja į tarybinių laikų Parodų rūmus ir juose vykusias parodas. Taigi, formaliai dauguma kūrinių tarsi stengiasi sugrįžti į autonomiškas, sau pakankamas medijas.

Tačiau konceptualiai, matyt, pagal kuratoriaus sumanymą jie turėtų elgtis priešingai, įsibrauti vienas į kitą, vienas į kito prasmes ir sugriauti vertybinę hierarchiją.

Savotiška ideologinė „kova“ vyksta autorių ir kūrinių tarpe tarp isteblišmento ir marginalumo sąvokų.

Dainiaus Liškevičiaus audio-vizualinis kūrinys dedikuotas Broniui Maigiui, kuris 1985 birželio 15 d. tuometiniame Leningrade, „Ermitažo” muziejuje sieros rūgštimi apipylė ir peiliu supjaustė Rembrandto paveikslą „Danaja”. Dainius Liškevičius dedikuoja šiam „herojui“ atsitiktinai aptiktą „Šiaurės Atėnų” laikraštyje Tautvydės Marcinkevičiūtes eilėraštį „Danaja” ir paverčia šią dedikaciją roko kūriniu.

Algis Ramanauskas netiesiogiai pratęsia ir išvysto Liškevičiaus kūrinio ideologinį leitmotyvą, parodoje eksponuodamas megztinį su rusiškai užrašyta Sabonio pavarde ir dar labiau tą leitmotyvą radikalizuoja, eksponuodamas apatinį trikotažą su buvusio ir esamo Rusijos prezidentų – Putino ir Medvedevo – atvaizdais.

Curaredg ir fotografas Dainius Labutis eksponuoja įžymių žmonių portretų galeriją. Kamerinio formato fotografijos iš pirmo žvilgsnio atrodo niekuo neišskirtinės, bet įsižiūrėję išvystame mūsų populiariosios kultūros atstovus, pozuojančius „viršeliams“. Curaredg ir Dainius Labutis išdėlioja daugybę atvaizdų vitrinoje ant juodo aksomo ir pavadina šį kūrinį – „Neliesti“. Taigi, „žvaigždžių“ negalime „paliesti“, jų pasiekti, galime tik grožėtis ir žavėtis jomis per atstumą – storą stiklą.

Apie ideologiją ir komerciją kalba Paulius Arlauskas ir Gediminas Beržinis, LNK  laidoje besibylinėjantys neva dėl kūrybinės vagystės ir gabalo skerdienos. Pačių besibylinėjančiųjų ši „byla“ paverčiama farsu, absurdišku kliedesiu, taip parodant kaip gali būti suvaidintas „teisingumas“ ir kur kas rimtesniuose kontekstuose.

„TinaFoxx“ projektu Ugnius Gelguda gilinasi į simbolines valdžios ir lytinio tapatumo struktūras. Menininko statusas „leidžia” vieną iš daugelio „blog’erių“ paversti jo trokštamu herojumi, perkeliant jį į oficialią ekspozicinę erdvę.

Jonas Zagorskas, sekdamas tv logika ir struktūra, abejingai atkartoja „garsųjį“ prancūzų futbolininko Zinaide Zidano išpuolį paskutiniame pasaulio futbolo čempionate prieš priešininkų komandos žaidėją ir ironiškai pavadina jį istorine kompozicija. Panašias mintis perša ir verkiantis, vieno iš mūsų laikų vietinių herojų, ŠMC direktoriaus Kęstučio Kuizino biustas.

Savo tapybos ant popieriaus ciklu „Krepšinio pasaulyje“, Benigna Kasparavičiūtė taip pat, iš dalies, kalba apie įvaizdžius, o platesne prasme – apie cinišką komercijos ir ideologijos santykį. Žymūs krepšininkai Kasparavičiūtės kūrinių cikle vaizduojami triumfo, metimo, kamuolio perdavimo etc. akimirkomis, bet išvalytame nuo papildomų prasmių kontekste. Kamuolio perdavimo akimirką sustingęs krepšininko veidas labiau primena konvulsijos iškreiptą grimasą, o kitas, švelniai kamuolį glamonėjantis krepšininkas, primena protiškai neįgalųjį…

Paul Paper šmaikštauja panašia tema, pasitelkęs fotografiją, manipuliuodamas populiariosios kultūros herojų, „superdidvyrių”, pavyzdžiui, batmano, simboliais kasdienėje aplinkoje, taip pasakodamas ironiškas ir subtilias istorijas.

Aistė Kirvelytė sukūrė monumentalų trylikos didelio formato tapybos kūrinių ciklą, komikso principu pasakojantį moters gyvenimo istoriją nuo tarybinių laikų iki šių dienų, pasitelkdama senų laikraščių fotografijas ir švelnią ironiją.

Marius Valančius herojiškumo sampratą redukavo į radikaliai asmeninį ir buitinį lygmenį, taip apskritai ginčydamas herojiškumo prasmę ir tuo pačiu labiausiai iš parodos dalyvių priartėdamas prie Lermontovo kūrinio leitmotyvo. Valančius transformuoja tapybą į didžiulių formatų siuvinius, perkeldamas siužetus iš šeimyninio nuotraukų albumo. Taip pat sukuria video filą, kuriame užfiksuotas tipiškas savaitgalis Nidoje ne sezono metu – girtavimas.

Gintaro Znamierowski ir Andriaus Šidlausko kūriniai kalba apie abstraktesnius herojiškumo ir kultūros santykio aspektus. Andrius Šidlauskas eksponuoja e-bay pirktų senų fotoaparatų atvaizdus ir šalia – šiais fotoaparatais užfiksuotus vaizdus, tokiu būdu kalbėdamas apie pačią mediją, kaip herojų kulto darymo įrankį.

Gintaras Znamierowski gilinasi į psichodelikos sferą, haliucinacijas ir  religines vizijas.

O štai Rokas Dovydėnas redukavo šiuolaikinio meno kūrinį iki paprasčiausių keramikinių vazelių, taip gana sarkastiškai pažvelgdamas į bet kokias šiuolaikinio meno „transgresijas”, pretenzijas būti drastiškam, aktualiam ar paslaptingam, vienu žodžiu – herojiškam.

Paroda įdomi, bet nebūčiau Bogotos universiteto menotyros magistrė, jei šioje parodoje neįžiūrėčiau ir tam tikrų blogybių, kurių negaliu nutylėti.

Šioje parodoje galima atrasti ir kitą, kur kas gudresnę, man nepatinkančią taktiką – paroda suformuota „popsiniu“ principu, taip, kad įtiktų ir patiktų plačiajai publikai, jau nekalbant apie tam tikrus Meko centrą kuruojančius valdininkus ir politikus. Taigi, šiuo aspektu paroda atsiskleidžia kaip kompromisas populiarumui, dėl ko, mano manymu, aukojamas elitiniam, rimtam menui būdingas metafizinis gylis. Todėl vargu ar pigaus populiarumo vaikymasis ir paviršutiniškai spalvingi ir gražūs kūriniai gali žiūrovui ką nors pasakyti, nebent tik suklaidinti. Ar tokiu atveju paroda kuo nors skiriasi nuo margos Kaziuko mugės?

Dar vienas mane papiktinęs aspektas yra tas, kad į vieną gretą kaip mūsų laikų herojai statomi Arvydas Sabonis, vienas mūsų tautos didžiavyrių, ir kažkoks pseudodizaineris Mantas Petruškevičius, kuris yra tik paprasčiausias apsišaukėlis. Susidaro įspūdis, kad parodos kuratoriui ir Petruškevičiaus atvaizdą eksponuojantiems menininkams trūksta elementarios erudicijos. Patarčiau jiems labiau pasidomėti tikrąja, rimtąja Lietuvos istorija, legendinio „Žalgirio“ pergalėmis, o ne vaikytis pigaus ir ne kaip „kvepiančio“ populiarumo, kišant į parodą visokių apsišaukėlių atvaizdus.

Sutinku, kad krepšininkai Jasikevičius, Šiškauskas, ypač broliai Lavrinovičiai yra nusipelnę Lietuvai, bet abejočiau, ar Seibutį galima būtų statyti į jų gretas. Tap pat pasigedau Roberto Javtoko ir Eurelijaus Žukausko portretų.

Kadangi esu moteris, negaliu nepaminėti ir akivaizdžios mizoginiškos parodos nuostatos. Juk tarp autorių tik dvi moterys. Tokia diskriminacija bado akis ir verčia apskritai abejoti visa paroda. Ar parodos kuratorius yra šovinistas seksistas? Šis klausimas lieka atviras. Gerai, kad į tai buvo sureaguota iš šalies ir parodos atidaryme išvydau „cooltūrisčių“ grupę, kurios persirengę baltais kombinezonais, užsidengę veidus suvirintojų kaukėmis, dezinfekavo tą buko maskulininzmo  pritvinkusią atmosferą ir parodą, dalindamos peticijas, kuriose buvo demaskuotas LTMKS ir parodos kuratoriaus koketavimas su tam tikromis politinėmis jėgomis ir ypač moterų menininkių diskriminavimas.

p.s. tekstas parengtas apklausus parodos kuratorių, o taip pat kelis dalyvius.

p.p.s ar jau neuzilgo ateis ta valanda kai išvysim kultūrisčių veidus?