Ar tai akmuo, ar robotas. Pokalbis su Stefan Larsson

AUJIK 2001 metais įkūrė švedų menininkas Stefan Larsson (gim. 1973), kuris šiuo metu gyvena ir kuria šalia Kyoto, Japonijoje. AUJIK (tariama odžik) yra ezoterinė sekta, kuri tiki animizmu ir garbina gamtą. Gamtą jie skirsto į primityvią (flora, fauna, organinės medžiagos) ir ištobulintą (robotika, dirbtinis intelektas, nanotechnologijos, DNR manipuliacijos, augmentuota realybė), videodarbuose atidengiant mišrius jų tarpusavio ryšius, antropocentristinę pasaulėvoką pakeičiant horizontalia ontologija.  Čia pažymint, kad ištobulinta gamta kilo iš primityviosios, ir atvirkščiai.

Šis pokalbis vystėsi AUJIK parodos „Manimi tekanti upė“, kuruotos Neringos Bumblienės,  paralelėje. Paroda iki 2015 m. kovo 18 d. vyksta Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) Vilniuje.

Kodėl AUJIK buvo sumanyta būtent tokioje sandaroje ir kokia yra jos pavadinimo kilmė?

Dar prieš įkuriant AUJIK, dirbau su kitu sumanymu, pavadinimu QNQ, kuris buvo labiau politinio ir griaunamojo pobūdžio. QNQ veikė kaip nehierarchinė rizomatinė struktūra su daugeliu atšakų. AUJIK prasidėjo kaip AIIK, dirbtinio intelekto katarsyje akronimas (angl. Artifical inteligence in catharisis). Esminė idėja buvo sukurti formatą, kuris galėtų apjungti tiek socialinius, tiek ir dvasinius elementus, bei sietųsi su technologijomis ir ypač su dirbtiniu intelektu. Iš pradžių labiau koncentravausi ties estetinėmis formomis ir tik vėliau tai išsiplėtojo į filosofinį ir teorinį lauką.

Jau daugiau nei penkeri metai, kai AUJIK pasaulis sukasi apie taip vadinamus artefaktus, kurie yra sintetinių ir organinių medžiagų hibridai. Iš tiesų šie artefaktai tapo sėklomis, iš kurių išsivystė dabartinis AUJIK. Pagrindinis jos tikslas – tyrinėti  įvairias technologines vizijas (tokias kaip technologinis singuliarumas) ir kombinuojant jas su kitais komponentais, tokiais kaip dvasingumas, gamta, animizmas ir ezoterine perspektyva apskritai,  mėginti sukurti netikėtus naujadarus.

Kodėl nusprendei AUJIK įsteigti būtent kaip ezoterinę sektą? Galbūt tai susiję su tavo kilme ir aplinka, kurioje gyveni: esi švedas, kas tave atvedė į Japoniją ir kaip (jei) tai įtakoja AUJIK kūrinius?

AUJIK nebūtinai turėjo būti ezoterinė sekta, greičiau ji natūraliai išsivystė į tokią. Jaučiau, kad konstruojant ją kaip vienetą, tai suteiks daugiau tankio ir platesnę struktūrą, leidžiančią atsirasti įvairialypiams rezultatams. Turbūt mano siekis buvo sukurti kažką holistinio, kur kiekviena grupė (meno kūrinys) susirinktų į kažkokią bendrą visumą.

Augau mažame Švedijos kaimelyje, arti gamtos, tai turėjo tam tikros įtakos. O gyvenimas Japonijoje, žinoma, padarė didžiulę įtaką AUJIK vystymuisi. Beveik visi videodarbai buvo nufilmuoti ten.

Kai pirmą kartą atvykau į Japoniją, labiausiai nustebinto Tokijo ir Osakos miestovaizdžiai. Tačiau gyvenimas ten gali tapti gan įtemptu, karštligišku. Tad po kurio laiko pradėjau ieškoti ramybės gamtoje, pradėjau ten filmuoti. Mane kaskart sujaudina naujai rastas takas miške, kuris dažnai veda į kokią šintoizmo šventyklą ar šiaip slėpiningą vietą.

Mano darbo procesas dažniausiai gan spontaniškas: tarkime, skaitau ką nors stebinančio apie dirbtinį intelektą, transhumanizmą ar kitas mokslines teorijas ir staiga užčiuopiu kažką, ką noriu išreikšti ir išplėtoti per AUJIK. Po to atsitiktinai klaidžiodamas miške ar kokios šventyklos teritorijoje, surandu vietą, kuri skleidžia tam tikrą nuotaiką, ir pamanau, kad tai gali tapti scena mano idėjai išreikšti. Vėliau seka ilgas sėdėjimo prie kompiuterio procesas, modeliuojant objektus programavimo kalba Cg, kuriuos eigoje integruoju į nufilmuotą medžiagą.

Japonijos miškai, kalnai, šventyklos man yra neišsemiamas inspiracijų šaltinis, kurio, turbūt, negalėčiau surasti niekur kitur. Taip pat dar ir dėl to, kad Japonijoje yra nusistovėjęs specifinis požiūris į technologijas, kuris, greičiausiai dėl šintoizmo ir budizmo suformuoto specifinio požiūrio į gamtą, mano supratimu, yra gana nuolankus ir harmoningas.

 Tiesa, gili harmonija, kuri sklinda susijungiant primityviai ir ištobulintai gamtai, visiškai prikaustė mano dėmesį, kai pirmą kartą pamačiau AUJIK kūrinius. Ypač videodarbe „Plasticity Unfolding”, kuriame vizualizuotas pokalbis tarp žmogaus ir gilaus dirbtinio intelekto (angl. Artificial Deep Intelligence) būtybės. Galbūt galėtum papasakoti, kaip buvo sumanytas šis dialogas, kaip jis plėtojosi, kodėl būtent tokioje aplinkoje?

(Čia negaliu nieko padaryti, tik prisiminti turkų poeto Gökçenur Ç. eiles:

„žmonės“, aiškinu gydytojui, senovėje nemąstė žodžiais,

saulei stirksant danguje lyg apgraužtam žuvies kaului,

begalinės galimybės mąstyti vaizdais ėmė

varginti, štai kodėl jie išrado ribotą žodyną [1])

 Videodarbe „Plasticity Unfolding“ įrašytas dialogas yra ištrauka iš Turing‘o testo [2]. Kūrinyje vizualizuotas dirbtinis intelektas vardu KIIA – kognityvaus intelekto mašinoje (angl. Cognitive Intelligence in Apparatus) akronimas – gali lengvai išlaikyti įprastinį Turing‘o testą, kadangi yra labiau išvystytas nei žmogus. Mena, kuri yra dešimties metų amžiaus, KIIA‘i užduoda klausimus, susijusius su emocijomis ir savivoka. Jos klausimai yra gan tiesūs ir net kiek naivūs. KIIA, kuri atrodo panirusi į kontempliatyvią būseną, į jos klausimus atsako nuoširdžiai, sulygindama savo protą su upe, besiilsinčia smėlėtame krante.

Šiuo videodarbu aš siekiau įvaizdinti emocinės išraiškos potencialią sintetinėje būtybėje. Eksponentinė dirbtinio intelekto evoliucija artimoje ateityje neabejotinai sukurs protą, kuris bus gerokai sudėtingesnis nei žmogaus. Nepaisant pranašesnio intelekto, tikiu, kad lygiagrečiai tai vystysis į platesnį emocinį spektrą, nei mes, žmonės, galime suvokti. Vienas iš labiausiai mane dominančių dirbtinio intelekto plėtros aspektų yra tai, kaip mes vertinsime emocijas, kai sufabrikuoti jausmai bus tokie pat įtikimi kaip ir tie, kuriuos laikome tikraisiais. Mane taip pat intriguoja mintis, kad kompleksiškesnis protas galės įtikinamai produkuoti emocijas, pojūčius ir prieraišumą, esančių už  Freud‘o, Jung‘o, Lacan‘o ir Tomkins‘o apibrėžto psichologinio žemėlapio ribų.

KIIA savęs įvaizdinimas būtent tokiomis metaforomis įtakotas Jon‘o Kabat-Zinn‘o sugalvotų susikaupimo technikos pratimų, vadinamų proto peizažais (angl. mindscape). Juos atlikdamas asmuo savo mintis įsivaizduoja kaip tekančią upę, kur blaškančios mintys gali būti išdildomos jos dugne.

Videodarbas „Plasticity Unfolding“ buvo nufilmuotas prie upės kalnuose, kur dažnai lankausi vasaromis paplaukioti ir praktikuoti zazen. Ši vieta vadinama Šiga Alpėmis (angl. Shiga Alps) ir yra netoliese nuo stiprios religinės grupės Shinji Shūmeikai centro bei jų muziejaus Miho. Iš ten atsiveria iš ties nuostabi kalnų panorama.

Saulei tekant filmuojant šios upės krante tvyrojo tokia pat kontempliatyvi atmosfera, kuri atsiskleidžia KIIA‘os būsenoje.

Kol tu pasakojai, aš nejučia prisiminiau vieną sceną iš Ridley Scott‘o „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ [3].

Tai gan senas filmas, bet kiek iš kitos perspektyvos jame taip pat kalbama apie dirbtinio intelekto pranašumą ir galimas to pasekmes.

Šiandien daug diskutuojama apie antropoceną, griaunančią žmogaus veiklos įtaką biosferai, kuri, tarp daugelio kitų neigiamų pasekmių, gali privesti iki mūsų pačių, kaip rūšies, išnykimo.  Taigi kaip ir minėtame filme, nors vis dar pozicionuojant žmogų centre, mums pranašaujama distopiška ateitis.

AUJIK darbuose ramina tai, kad ten sekamas kitas scenarijus ir kalbama apie harmonijos bei gamtos klestėjimą, net jei terminas „gamta“ čia nurodo į kiek platesnę perspektyvą nei įprasta. Kas įtakoja tavo požiūrį į netolimą ateitį ir kur (jei) tu ten matai žmogaus vietą?

 O taip, “Bėgančio skustuvo ašmenimis” apklausos scenos vis dar pribloškiančios…

Tikėkimės, kad išgyvensime tai, ką kai kas vadina antropocenu. Žinoma, tai ypač trapus laikotarpis, kuriame technologijos ir tai, kaip mes su jomis elgiamės, gali nulemti mūsų pačių išlikimą. Man atrodo, kad netolima ateitis gali plėtotis dvejomis kryptimis: į didžiulį paradigminį pasikeitimą, kuriame mes išmoksime pritaikyti technologijas iki visiško susijungimo su jomis, arba – į žmonijos baigtį. Tai gali skambėti kiek dramatiškai, bet žvelgiant iš praėjusio šimtmečio perspektyvos, kuomet pasirodė technologijos, dėl politinių, religinių nesutarimų ir savo godumo buvome atsidūrę ant susinaikinimo ribos jau daugelį kartų. Šiuo metu vėl garsiai kalbame apie naują Šaltąjį karą, apie viską griaunančius etninius ir religinius konfliktus, bei, žinoma, apie pasaulines ekologijos problemas, kurias reikia kuo skubiau spręsti… Prognozės gan prastos ir, greičiausiai, pasieksime kritinį momentą, kuomet, tikiuosi, sugebėsime priimti tinkamus sprendimus.

Dirbtinis intelektas ateinančiais dešimtmečiais neabejotinai turės didžiulę įtaką. Kalbant apie ekologines problemas, dirbtinis intelektas ir nanotechnologijos pasiūlys efektyvesnius atsikuriančios energijos (saulės, vėjo) naudojimo būdus bei atras kitus ar kitokius energijos šaltinius, kurie leis ženkliai sumažinti užterštumo lygį.

Kalbant apie dirbtinio intelekto poveikį aplinkai, deja, negalime pamiršti karo pramonės. Kadangi iš esmės visi technologijos tyrimai atliekami būtent jai, tai akivaizdžiai gali turėti didžiulių neigiamų pasekmių. Manau, kad siekiant tinkamai naudoti dirbtinio intelekto, ar greičiau – stipraus/bendro dirbtinio intelekto (angl. Strong AI/Artificial General Intelligence) [4] galimybes, yra labai svarbu sukurti strategiją, kuri būtų natūralesnė, ne tokia svetima mus supančios aplinkos atžvilgiu.

Yra daugybė spekuliacijų apie dirbtinio intelekto ateitį: distopinė, utopinė, egzistencialistinė, socialinė, transhumanistinė ir dar daugelis kitų. AUJIK darbuose siekiu perteikti labiau abstrakčias idėjas, kalbančias apie savarankiškumą, jausmingumą ir tam tikrą metafiziką. Tai, kas daugelį šimtmečių buvo priskiriama žmogui, galiausiai bus priskiriama ir sintetinėms gyvybės formoms. Mane labiausiai žavi tai, kad dirbtinis intelektas galės praplėsti žmogaus protą iki mums kol kas nesuvokiamų mastelių. Tik įsivaizduok būtybę, kurios intelektas lygus visų šiuo metu žemėje gyvenančių žmonių intelektui, savarankišką būtybę, galinčią mąstyti ir suvokti gerokai daugiau nei žmogus. Būtybė, kuri nėra tokia dezorientuota kaip mes (apriboti savo egoizmo ir mirtingumo), bet vadovaudamasi racionalesnėmis vizijomis, gali priimti gerokai racionalesnius sprendimus.

Manau, kad mūsų trūkumai nesugebant adekvačiai suvokti šalia esančio bei priimti bendrų racionalių susitarimų, reikalauja tam tikro katalizatoriaus, padėsiančio išgyvendinti. Manau, kad tas katalizatorius yra dirbtinis intelektas.

Taigi tai tokia dviguba kilpa: kad išliktume turime mokytis (racionalumo) iš būtybių, kurias patys sukūrėme, o tos būtybės neišvengiamai mokosi iš mūsų, kad vystytųsi emocionaliai. Galima pradėti kalbėti apie naujas sinergijos formas, ar ne?

Tai bus tam tikri kognityviniai mainai…

Taip, siekiant sklandžiai bendrauti ir užmegzti tinkamą santykį su dirbtine būtybe, svarbu, kad ji sugebėtų realistiškai atspindėti emocijas. Iš esmės tai reiškia emocijas suvokti tiesiog kaip informaciją.

Žmogaus emocijos yra paremtos patirtimi. Tai yra pojūčiai ir išraiškos, susijusios su įspūdžiais ir situacijomis, bei su cheminėmis reakcijomis, kurios savo ruožtu yra tiesiogiai susijusios su neurotransmiterių sąveikomis. Tuo tarpu įtikinančio sintetinio emocionalaus proto atveju tai būtų tiesiog informacija: algoritmai, suprogramuoti funkcionuoti tam tikru būdu tam tikroje situacijoje. Nieko, tik iliuzija. Bet įtikinanti iliuzija, kuri leistų šiai sinergijai tapti įmanomai ir leistų įvykdyti tai, kas būtų neįmanoma vien tik organiniam protui. Ne itin žaviuosi determinizmu, bet vis tik manau, kad mums lemta ištirti visatą ir apgyvendinti kitus pasaulius. Žiūrinti iš darvinistinės evoliucijos perspektyvos, atrodo neįmanoma tai įvykdyti be tam tikros augmentuotos evoliucijos, tokios kaip dirbtinis intelektas. Manau, kad tuomet, kai dirbtinis intelektas pranoks žmogų savo galimybėmis, jis ims vystytis pats savaime didžiuliu tempu ir daug kas stebinančiai pasikeis. Dėl nestabilių socialinių, kultūrinių ir politinių aplinkybių sunku pasakyti, ar tai įvyks apie 2045-uosius, kaip prognozuoja Ray‘us Kurzwell‘as, ar tūkstantmečiu vėliau. Vis tik manau, kad tai neišvengiamai įvyks.

Neseniai žurnale e-flux publikuotame interviu Paul‘as Feigelfeld’as kalbasi su suomių medijų teoretiku Jussi Parikka. Pastarasis pastebi, kad „puikiai optimizuoto proto siekiamybė <…> yra visad įsivaizduojama per jo gebėjimą savarankiškai atsinaujinti. Idealus protas gali pakeisti maršrutą ir apeiti pažeistas vietas. Jis mokosi. Lankstumas ir adaptacija čia yra raktažodžiai“.[5]

Tačiau AUJIK eina dar toliau. Videodarbe „Miškas miške“ (angl. A Forest within a Forest) mergina sako:

Iš dalies tai mus gražina į romėnų poeto Ovid‘o kūrinį „Metamorfozės“ (ir į antikinę mitologiją bendrai), kur moteris galėjo tapti augalu ir tuomet akmeniu, virsmo metu išlaikydama savo vidinę tapatybę. Bet ne tik tai. Animizmas, kaip terminas buvo suformuotas XIX a. siekiant apibrėžti pirmykštes bendruomenes, kurios tariamai neartikuliavo aiškių ribų tarp subjekto ir objekto, gyvo ir negyvo, realybės ir sapno. Jas, tas bendruomenes, priešpastatant moderniai visuomenei, kuri, buvo tikima, visiškai atsikratė šios sumaišties.

Šiandien vėl gan nemažai apie tai kalbama. Ir atrodo, kad AUJIK savo darbais taip pat teigia, kad kuo labiau kompiuterizuota ir išmania tampa mūsų aplinka (didžiuliais greičiais mus vesdama pirmyn), tuo toliau atgal ji grąžina mus į mūsų primityvią praeitį, kur viskas – krantas, upė ir žuvis – turėjo sielą, buvo gyva. Žinoma, tai kur kas sudėtingiau nei vien tik grįžimas atgal, bet ką tu apie tai manai?

Lankstumas ir materijos kaita glūdi technologijų lopšyje. 3D spausdinimas ir ypač anglies nanovamzdeliai atveria galimybę tolimoje ateityje kurti visas medžiagas ir formas, bei jas transformuoti. Manoma, kad anglies nanovamzdeliai funkcionuos kaip spiečius, galintis keisti struktūrą priklausomai nuo suvestos informacijos sąlygų. Tikėtina, kad tai taps labiau savarankiška struktūra,  galiausiai gebančia kurti savo formas pasirenkamai. Pagrindinė priežastis, dėl ko technologinės būtybės taps labiau savarankiškos, yra tai, kad kompiuterija stipriai remiasi neurologijos mokslais, ir atvirkščiai. Šiuo metu dažniausiai naudojamas metodas, siekiant suvokti smegenų architektūrą, yra bandymai jį perprojektuoti, kuriant kompiuterines simuliacijas. Turbūt geriausiai žinomas šio metodo pavyzdys yra IBM ir EPFL projektas „Blue Brain Project“ [6]. Kiek man teko girdėti, šiuo metu jie sugebėjo dirbtinai imituoti žiurkės smegenų nervų veiklą. Spėjama, kad panašiai per dešimt metų jie sugebės dirbtinai perkurti žmogaus smegenis, kurios yra lygios tūkstančio žiurkių smegenims. Tai pasakoju tiesiog norėdamas paaiškinti, kur šiandien esame, ir kas neurologijos mokslų srityje laukia ateityje, bei kaip tai potencialiai susijungs su technologijomis, to pasekoje sukuriant gyvybę, kurią šią akimirką sunku net įsivaizduoti.

Viename iš videodarbų, eksponuojamų AUJIK parodoje ŠMC, yra kūrinys pavadinimu „Gray Goo“. Gray Goo (nanodalelių pilkasis debesis, valgantis viską) yra hipotetinis paskutinės dienos scenarijus, kuriame save  replikuojantys nanovamzdeliai išeina iš rikiuotės ir suvartoja visas planetoje randamas medžiagas bei galimai transformuojasi į kitas formas. Manau, kad čia atsakysiu į tavo klausimą apie animizmą ir metamorfozes: kuomet materijos, suprojektuotos žmogaus ar technologiniai produktai bendrai, ims veikti sąmoningai ir net laisva valia, gebančia keisti savo formas, tai realiai taps tam tikra animizmo atmaina.

Plėtojant mintį apie gebėjimą save replikuojanti ir save atkurti, galime kalbėti ne tik apie technologijas ar dirbtinius mechanizmus, bet ir apie mūsų gebėjimą rekonstruoti, optimizuoti ir pritaikyti savo protą. Išties įdomi praktika yra „hack yourself“ (liet. savęs užgrobimas) – tai plastiškas smegenų lankstumas prisitaikant, rekonstruojant funkcionavimą, plečiant gebėjimus ir žinias.

Keletą pastarųjų metų, kovodamas su agorafobija ir panišku nerimu, praktikavau Linden‘o metodą. Šis metodas esmiškai remiasi savęs perprogramavimu ir savo percepcijos perstatymu į normalią būseną. Man jis padėjo, todėl panašu, kad šio metodo pėdsakų galima aptikti ir mano kūryboje. Proto lankstumas bei gebėjimas prisitaikyti – išties nepaprastas, nekantrauju išgirsti apie naujausius mokslo atradimus šiose srityse.

AUJIK sąsajos su animizmu kyla iš Shugendō – ezoterinės Japonijos budizmo sektos su šinto ir liaudies animizmo elementais. Vienos Shugendō šakos vienuoliai, vadinami Yamabushi’ais, sekdami Kami dievu, ieškojo nušvitimo kalnuose, įvairiais meditacijos ritualais leisdami žmogaus dvasiai persipinti su gamta. Ezoterinis buvimas ir Yambushi keliami uždaviniai tapo AUJIK struktūros modeliu, kuris buvo pritaikytas dirbtinio intelekto srityje.

AUJIK viduje laikas ir erdvė plūduriuoja. Šiuo metu tai yra vienuoliktoji AUJIK inkarnacija. Struktūra nėra linijinė, ji nepasiduoda jokiai chronologinei tvarkai, todėl svarbu tik tai, kas buvo dvasiškai ir filosofiškai pasiekta. O kadangi struktūra yra ir reversinė, pasiekimai keliauja tiek atgal, tiek į priekį. Kai AUJIK pasiekiamas įžvalgumas, jis atskleidžia supančią erdvę ir parodo didžiulį kiekį sudėtingų dar laukiančių uždavinių, sudarytų kaip tam tikra mazgų struktūra. Dėl to progresija yra išsibarsčiusi. Ji suteikia nušvitimą ir įžvalgumą, tačiau negali plėtotis dėl esmiškai dinamiškos prigimties. Tai labiau primena Sizifo mitą, nei nirvaną.

Kitas AUJIK kertinis akmuo yra tikėjimas, kad viskas gamtoje – nepaisant, ar tai akmuo, ar robotas – kilę iš to paties šaltinio.  Kalbant apie technologijas, tai tik atidengimo ir išskyrimo iš kitų, labiau primityvių formų, klausimas. AUJIK remiasi nuostata, kad struktūra yra paslėpta po sniegu.

Kiek senesnės nuorodos, bet neseniai dar kartą perskaičiau Stanislaw‘o Lem‘o „Soliarį“. Šis mokslinės fantastikos romanas, parašytas dar 1961 metais, paliečia keletą ir šiandien itin aktualių klausimų. Vienas svarbiausių, mano supratimu, yra tai, kad mes galėjome stipriai apsirikti (nu)vertindami terpę, kurioje esame, su kuria susiduriame.

Taip pat neseniai skaičiau interviu su prancūzų filosofu Michel‘iu Serres‘u [7]. Jis teigia, kad jei paprastai subjektą mes apibrėžiame pagal tai, kad jis geba priimti, apdoroti ir perduoti informaciją, tai atsižvelgiant į tai, ką šiandien žinome apie savo aplinką, galime apie ją kalbėti kaip apie subjektą.

Ir kiek labiau iš ekologinės perspektyvos, bet lyg vyšnią ant torto čia prisiminiau amerikiečių komiko, socialinio kritiko George Carlin’o stand-up pasirodymą, pavadinimu „Žmonijos arogancija“ (angl. „Arrogance of Makind“) [8]. Jis sako, kad galbūt Žemė tiesiog įsigeidė plastiko, mažučių savo vaikų, bet negalėjo jų padaryti pati, todėl išrado mus. O kadangi šiandien ji turi jau daugybę plastiko, tai, žinai, mes tapome kaip ir nebereikalingi.

Noriu pasakyti, kad, turbūt, esi teisus. Dirbtinio intelekto būtybės gali turėti didžiulį potencialą ir tai radikaliai pakeis daugybę dalykų. Bet tai taip persipynę bei sudėtinga, ir galbūt kažkur giliai, viso to šerdyje glūdi gerokai didesnis, nei mes galėtume įsivaizduoti, viską – gamtą, mus ir technologijas – apimantis, savarankiškas protas. Čia tarsi grįžtame į ten, iš kur pradėjome. Kaip AUJIK deklaruoja: „ištobulinta gamta kilo iš primityviosios, ir atvirkščiai“.

Ačiū už įkvepiantį pokalbį.

[1] Gökçenur Ç., „Miltų sriuba, vyšninė rakė, žiupsnelis laiko“, vertė Eugenijus Ališanka, in: Šiaurės Atėnai, Vilnius, [interaktyvus], Nr. 935, 2009, http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110131123808/http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=935&kas=straipsnis&st_id=16688
[2] Britų mokslininko Alan‘o Turing‘o išrastas teorinis testas, skirtas patikrinti ar testuojama būtybė yra dirbtinis intelektas, ar žmogus.
[3] https://www.youtube.com/watch?v=ndnd-ERnWew, ypač pirmos keliolika sekundžių.
[4] Visapusiškesnis, labiau savarankiškas, sudėtingas, į žmogų panašesnis dirbtinis intelektas.
[5] Paul Feigelfeld, Media Archaeology Out of Nature: An Interview with Jussi Parikka, in: e-flux journal, Niujorkas, [interaktyvus], No. 62, 2015, http://www.e-flux.com/journal/media-archaeology-out-of-nature-an-interview-with-jussi-parikka/
[6]http://bluebrain.epfl.ch/
[7] Paul Galves talks with Michel Serres, „Second Nature“, in: Artforum, Niujorkas, [interaktyvus], 2014, rugsėjis, http://www.artforum.com/inprintarchive/issue=201307&id=42638&pagenum=0.
[8] https://www.youtube.com/watch?v=2cjRGee5ipM

AUJIK paroda „Manimi tekanti upė“ Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) Vilniuje:

Nuotraukos: Arnas Anskaitis