Galerija „POST“ – po, už, vėliau. Pokalbis su galerijos įkūrėju Andriumi Pukiu

2015 m. liepos 9 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Neringa Krikščiūnaitė
11720332_10207148792298904_1606146737_o

Galerija „POST“, įsikūrusi Kaune, greitai švęs dviejų metų gimtadienį. Galerijos „POST“, rodančios vien tik šiuolaikinio meno kūrėjų darbus, įkūrėjas Andrius Pukis pasakoja, kaip įsikūrė galerija, kokie yra ateities planai, kokį menininką svajoja pasikviesti ir kurioje pasaulio šalyje dar norėtų įkurti savo galeriją.

 „POST“ galerijos pradžių pradžia. Nuo ko viskas prasidėjo?

Kalbant apie „POST“ galerijos pradžių pradžią, ištakos, ko gero, būtų Kauno Dailės Gimnazijos laikai. Mane visuomet domino erdvės, kuriose galima įtalpinti meną, sukurti terpę, kurioje galėtų vešėti kūrybinės interpretacijos. Pastovus parodų lankymas, personalinių ir grupinių parodų kuravimas padėjo įsigilinti ir pajausti, ko reikėtų tokio pobūdžio erdvėms. Visada kreipdavau dėmesį į specifines erdves ir mąstydavau, kaip jas būtų galima įkultūrinti. Porą metų rezidavau „Fluxus ministerijoje“, kur pradėjau intensyviau kuruoti parodas ir kitokio pobūdžio renginius. Šios erdvės buvo įdomios, specifinės. Po kiek laiko atsirado dabartinės erdvės laisvės alėjoje. Prieš tai čia buvo sporto klubas ir aerobikos studija. Juokaujant galima sakyti, kad kūno estetika transformavosi į mentalinę estetiką. Puikios erdvės šiuolaikinio meno galerijai su nuostabiu balkonu per visą galerijos ilgį, kuris atidarymų metu tampa pasigrožėjimų, pasikalbėjimų ir diskusijų erdve.

Kita priežastis, kodėl kilo idėja įkurti galeriją – Kaune nėra daug ekspozicinių erdvių. Su tuo susidūriau, kai norėjau surengti savo personalinę parodą. Privačių, į šiuolaikinį meną orientuotų galerijų Kaune apskritai nėra. Ir to trūkumas – buvo itin didelė inspiracija sukurti kažką naujo, šviežaus ir atviro.

Koks buvo galerijos veiklos sumanymas nuo pat pradžių? Koks yra „POST“ galerijos veikimo modelis?

Sumanymas buvo gan abstraktus – sukurti erdvę menui. Pradžioje neturėjome konkrečių modelių, metodikų ar strategijų, nebuvome susikūrę planų metams į priekį. Buvo intencija dalyvauti kultūriniuose procesuose ir kiek įmanoma siekti kokybės, rodyti įdomų meną. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad tai turėtų būti daugiafunkcinis šiuolaikinės kultūros centras. Pagrindinė veikla ir erdvė skirta, žinoma, parodoms. Tačiau čia gali vykti skirtingų kultūrinių sričių ir edukaciniai projektai – performansai, spektakliai, koncertai, filmų peržiūros, workshop‘ai, paskaitos, studentai atlikinėja praktikas, stažuotes, reziduoja menininkai iš viso pasaulio, kurie pristato savo idėjas ir estetines sampratas ne tik menininkams, bet ir miestiečiams. Tarptautinis veiklos aspektas čia užima ypatingą vietą. Mano manymu, tai langas į pasaulį menininkams ir pačiam miestui. Priimti pasaulį pas save ir pačiam jį pamatyti – įsilieti į jį, harmonizuotis su juo. Kitaip esi nekonkurencingas globalaus pasaulio kontekste. Kultūrinis bendradarbiavimo aspektas visais laikais buvo be galo svarbus visuomenės vystymuisi ir tobulėjimui. Dabar savo veikla tokį profilį ir įgyvendiname. Orientacija krypsta į šiuolaikinius procesus, kurie atspindi dabartines aktualijas.

Ar pakito galerijos pirminė idėja, nuo dabar vykdomos?

Pokytis yra. Tačiau ne pati idėja. Ji, išliko, kinta tik kokybė. Dabar viskas vyksta kokybiškiau. Vyksta nuolatinis tobulėjimas, ties kiekviena ekspozicija ar kitokio pobūdžio renginiu. Žinoma, taip pat ir komunikacija su žiniasklaida gerokai prasiplėtė.

Pirmieji menininkai „POST“  galerijoje. Kokie jie ir kodėl jie?

Tai buvo kiek atsitiktinis dalykas. Į Lietuvą atvyko kolega menininkas iš Indonezijos. Prieš tai aš pas jį irgi svečiavausi. Jam atvykus į Lietuvą, „POST“ galerijos erdvės jau buvo. Tuomet aš jam pasiūliau įgyvendinti projektą Lietuva-Indonezija. Surinkau keletą lietuvių menininkų ir rugpjūčio 15 dieną, per Žolinės, įvyko pirmoji paroda. Kartu sugeneravome parodos temą: „Same differences“. Tačiau šios parodos neafišavome kaip pačios pirmosios Post galerijos parodos, ar kaip galerijos atidarymo. Veikiau tai buvo sėkmingas bandymas pradėti galerijos veiklą. Paroda „Same differences“ dabar jau vyksta kaip tęstinis projektas – po dviejų metų, šią vasarą, liepos 21 d. bus antras dublis. Parodos tema: „Same directions“. Šį kartą projekte dalyvaus 25 menininkai iš Indonezijos, keletas lietuvių ir svečiai iš Filipinų, Pietų Korėjos, Lenkijos, Estijos, Latvijos. Taip pat bendradarbiaujame su Vytauto Didžiojo Universitetu, Azijos studijų centru. Manau, po metų jau bus galima gauti ir finansavimą šiam projektui.

Kaip atsirenkate menininkus, kurių parodas ar kitokį sukurtą produktą, rodysite „POST“ galerijoje? Žinoma, pagrindinis kriterijus, turbūt bus tas, kad jie turi būti šiuolaikinio meno atstovai.

Taip. Svarbu ir kokybė. Jeigu menas yra sukurtas kokybiškai ir įdomiai – tiek idėjos prasme, tiek technine ir estetine prasme, atspindi aktualijas arba atranda nematytus diskursus – tuomet stengiamės įgyvendinti projektą. „POST“ galerijoje neskirstome menininkų į žymius, jaunus ar kokius kitus. Jeigu instaliacija, tapyba, video ar performansas patraukia akį ar yra įdomus ir intelektualus – mes su džiaugsmu pradedam vystyti projektą. Be abejo, būna kai net neįsivaizduoji kas bus rodoma, bet pasitiki žmonėmis, kurie vysto projektą.

Kaip skulptoriui, kaip vizualaus meno atstovui, man estetika rūpi. Kartais šiuolaikiniame mene gali pasigesti estetinio vaizdo. Konceptualizmo situacijoje, kuomet idėja yra prioritetas prieš formą, estetikos irgi nedaug. Nes forma čia nėra tiek svarbi. Idėja gali būti tiesiog savaime, be formos. Tai irgi įdomu.

11714416_10207148734337455_962602709_nPOST galerijos įkūrėjas Andrius Pukis

Per du „POST“ galerijos veiklos metus galbūt pastebėjote, kur krypsta šiuolaikinis menas? Arba, galbūt išsigeneruoja pagrindinės šiuolaikinio meno temos ar tendencijos?

Kadangi šiuolaikinis menas turi daug skirtingų šakų ir skleidžiasi perėjimais iš vienos srities į kitas,  tendencijas galima įvardinti tarpdiscipliniškumo terminu, kas jau senai nėra jokia naujiena. Kiek šiuolaikinių menininkų, tiek ir šiuolaikinio meno tendencijų ar teorijų. Tačiau bandant rasti bendrą vardiklį, būtų galima šnekėti apie aktualių šiandienai problemų analizavimą ir generavimą, kurios irgi yra linkusios kisti. Taip pat nėra ir madingos temos, kuria būtų sekama. Šnekant apie tradicinius menus, tokius kaip tapyba ar tekstilė, galima pastebėti, kad menininkai bando išeiti iš šių sričių, tačiau tuo pačiu juose likdami. Jeigu nueina per toli – tai jau kita sritis.

Kokie „POST“ galerijos ateities planai?

Planai, tikslai – tarptautinė rinka ir tarptautiniai projektai, kurie čia vyksta nuo pat pirmos dienos. Dabar bandome formuoti tiltą su Lietuvos ir Ispanijos menininkais. Ispanijoje yra menininkų rezidencija – Centro Negra, kurios rezidentai jau lankėsi Lietuvoje. O greitu metu aš lankysiuosi pas juos. Ispanijos menininkai rudenį „POST“ galerijoje rengs parodą. Pagrindinė idėja ar tikslas – kad kuo daugiau menininkų atvyktų į Kauną iš kitų šalių, o Kauno menininkai – į užsienį – kad būtų vykdomi tokie mainai ir kad tokių mainų būtų kuo daugiau. Nes taip pats miestas gauna platesnį požiūrį į pasaulį, į kultūrą, ir per kitus pamato savo meną, pamato, kaip atrodo jie patys platesniame kontekste. Tai yra svarbu mūsų kultūros vystymuisi ir neatsilikimui. Taip pat planuojami projektai su Meksikos menininkais, ieškome žmonių su kuriais galėtumėm pradėti organizuoti rezidencijos projektus su Skandinavijos šalimis. Žinoma, ir su kitų šalių menininkais. Tikslas yra užsukti tokį, sakyčiau, tirštą tarptautinį menininkų makalą. Viskas daroma tam, kad Kauno miestas būtų išjudintas, tam, kad miestas koja kojon eitų su pasaulinėm kultūros tendencijom. Daug ir intensyviai bendraujant su kitų šalių menininkais supratau, kad Kaunas yra potencialus kultūros miestas. Priežastys paprastos: pirma – čia pigu, lyginant su vakaru pasaulio šalimių miestais (Niujorku, Berlynu, Paryžiumi, Barselona, Kopenhaga, etc.), antra – visą aptarnavimą čia gali gauti tokį pat kokybišką kaip ir kitur (kartais netgi geresnį), trečia – globaliame pasaulyje dažnai yra nesvarbu kurioje pasaulio platumoje esi. Savo kūrybą gali iškomunikuoti per įvairias technologijas visam pasauliui.

Šiuo metu Post galerijoje vystomas menininkų rezidencijos projektas. Tikslas: kad čia atvyktų įvairūs menininkai, gyventų, kurtų, eksponuotų savo kūrinius ir pristatytų juos Lietuvai. Taip vėlgi užvedant visą tarptautinį raizgalą, ko, mano manymu, labai reikia.

Svajonių menininkas, kurio parodą norėtumėt suorganizuoti „POST“ galerijoje?

Anksčiau sakiau, kad norėčiau atsivežti Ai Weiwei – menininką iš Kinijos, bet laikui bėgant vis mažiau mąstau apie kažkurį vieną kūrėją. Norėčiau atvežti bent po kokį vieną darbą, tarkim Wim Delvoye ištatuiruotą kiaulę, Jeff Koons šuniuką, Damien Hirst deimantinę kaukolę ar kažką panašaus. Tačiau dar įdomiau būtų pačiam atrasti dar neatrastus kūrėjus. Lietuvoje neturiu savo prioritetinių menininkų, kurių parodos surengimas būtų mano svajonė. Tačiau turiu tikslus ir planus, ką norėčiau pasikviesti ir kas, mano manymu, būtų įdomu ir dar nerodyta Kaune. O Kaune dar tikrai daug kas nerodyta.

Jeigu turėtum galimybę perkleti „POST“ galeriją į kitą šalį, arba atidaryti kitą galeriją kur nors kitur. Kur tai būtų?

Mielai tai padaryčiau Niujorke, esu ten lankęsis porą kartų, turiu šiek tiek kontaktų. Taip pat Meksiko mieste, kuris yra vienas didžiausių ir pavojingiausių megapolių pasaulyje. Žinau, kad Pietų Amerikoje vystosi palanki dirva šiuolaikiniams procesams.

Dabar galvoju apie savo solinę parodą ne Lietuvoje ir ne Europoje, o Niujorke, nes tai yra neišsemiamas miestas. Viskas, kas gali būti – ten yra. O tai, kas vyksta Europoje, tai jau netgi nėra tarptautiniai santykiai, tai veikiau kaimyniniai ryšiai.

Kuo „POST“ galerija skiriasi nuo kitų galerijų, kurios rodo šiuolaikinį meną?

Šnekant apie Lietuvą, čia yra tik kelios tokio pobūdžio galerijos. Kaune tai apskritai egzotika. „POST“, ko gero, skiriasi tuo, kad ši privati galerija yra orientuota ne į komerciją, bet į kultūrinius procesus, tai nepriklausoma, niekam neatskaitinga ir laisva galerija, todėl jaučia didžiulę atsakomybę už savo laisvę.

Kitas aspektas yra veiklos įvairovė. Tai atvira organizacija įvairioms idėjoms, nebijanti vystyti įvairiausio pobūdžio veiklą, nebijanti suklysti ir linkusi eksperimentuoti.

Norėčiau, kad ateityje „POST“ galerija būtų ta vieta, kurioje žmonės lankytųsi tam, kad pajustų menų pulsą ir pasisemtų kūrybiškumo, sužinotų ką nors naujo. Mums yra svarbu, kad „POST“ visada atsinaujintu, kad tai būtų organinis dalykas, visada reaguojantis į kontekstą.

Kaip manote, ko trūksta meno rinkai Lietuvoje, kuri yra dar labai silpna.

Galima kaltinti visus, kad nesidomi ar neperka meno kūrinių, kad neišsilavina tautiečiai ir t. t. bet tai nėra perspektyvu (ypač menininkams). Abi pusės įtakoja viena kitą. Jei menininkai būtų produktyvesni ir kultūros vadybininkai geriau juos iškomunikuotų, atsirastų įvairių sąryšių ir daugiau galimybių plėstis meno rinkai. Yra svarbu, kad visuomenė suvoktų jog galerijos yra tarpininkas tarp kūrėjų ir meno vartotojų, kurios atlieka didžiulį darbą, kad tas susitikimas įvyktų.

Iš principo – sugebėjimas organizuoti, produktyvumas, intelektas ir kūrybiškumas yra tie veiksniai, kurie meno rinką plečia. Labai džiaugiuosi, kad atsirado Vilniaus meno mugė.

„POST“ galerijoje erdvės – balta ir juoda. Tai dėl funkcionalumo? Juodojoje erdvėje vyksta video kūrinių ekspozicijos, baltojoje – kitų meno parodos?

Veikiau tai buvo įtakota techninių priežasčių. Kai tik buvo įsigytos šios patalpos, prieš tai čia buvo sporto klubas, su juodomis grindimis. Uždegi langus ir turi tamsią erdvę. Tinka video ar šviesos menui, specifiniams projektams, kurie reikalauja tamsos. Bet iš esmės visos galerijos erdvės gali būti paruošiamos skirtingai, priklausomai nuo poreikio.

Atsižvelgiant į ekspozicijos ir įvykio pobūdį, šią erdvę galima keisti. Kiekvienos parodos metu, erdvė šiek tiek keičiasi – užsitamsina arba tampa šviesi, balta. Kiekvienai ekspozicijai suteikiamas vis naujas veidas. Šis erdvių pritaikymas prie tam tikros ekspozicijos yra būtinas norint atrasti santykį tarp kūrinių ir erdvės.

Kaip atsirado pavadinimas „POST“ ?

Daug ir ilgai galvojau apie pavadinimą. Norėjau, kad tai būtų daugiasluoksnis ir reikšmingas pavadinimas atspindintis veiklą. Lotyniškai „post“ reiškia po, už, vėliau. Angliškai – paštas, skelbti, žymėti, Lietuviškai – saugojimo vieta, užimamas postas, pažymėta vieta etc.  Galerija vykdo ne tik parodinė veiklą, bet ir edukacinę, įvairią projektinę veiklą ir kitokio pobūdžio renginius. Tai – ne tik galerija arba daugiau nei galerija, veikla išsiplečia už galerijos rėmų. „POST“ yra kažkas daugiau. Tai – visada priekyje, visada tai, kas tiktais šiuo metu randasi ir nėra apspręsta iki galo. Tai netgi galima interpretuoti kaip tam tikrą laiko sąvoka.

Galbūt yra galerija, kurios veiklos modeliu seka „POST“ galerija?

Prieš įkuriant galeriją, negalvojau apie veiklos modelius ar strategijas. Turėjau mintyse tik tai, kad reikia erdvės ir kad joje būtų rodomas menas. Tai ir buvo esmė. O veiklos modelis su laiku atėjo pats arba dar eina pakeliui ir vis kinta. Su menotyrininke ir galerijos koordinatore Urte Čaplikaite visada analizuojame kokius diskursus pasirinkti ir kokiu keliu toliau eiti.

11716086_10207148735497484_172020431_nPOST galerijos vaizdas Kaune

Koks buvo geriausias „POST“ galerijoje įvykęs projektas/paroda?

Meno ar kultūros projektą, įvykį vertinti kaip geriausią ar blogiausią – negaliu. Šis pasaulis per daug spalvotas, kad vertinti per juoda/baltą prizmę.

 (Tuomet, kas labiausiai nudžiugino?)

Man, kaip skulptoriui įstrigo grupinė šiuolaikinės skulptūros paroda „CAUTION! MIND THE OBJECT“. Darbai buvo įdomūs – tiek nauji, tiek seni. Ekspozicija irgi gavosi švari. Tuo labiau, kad Kaune skulptūros parodų – itin nedaug. Dar išskirčiau „CREATurE Winter“ tarptautinį performansų renginį. Lietuvos išeivio Aido Bareikio parodą, garso meno renginių ciklą, dėl savo daugiasluoksniškumo. Taip pat šiuolaikinių medijų meno ekspoziciją – Viltės Bražiūnaitės ir Tomo Sinkevičiaus instaliacija „Romance of Many Dimensions“. Taip pat Rugilės Barzdžiukaitės ir Dovydo Korbos video instaliacija „Babelio bokštas“. Bendras projektas su „Vilnius Street Art festival“ tarptautinė paroda „Posteris“. Apskritai nesakyčiau, kad buvo kažkokių nesėkmingų ar nevykusių projektų. Visi turi savo skirtingus kontekstus ir skirtingus vertinimus. Labai džiaugiuosi, kad pavyko surengti Kauno Dailės gimnazijos abiturientų parodą. Tai svarbus momentas. Viskas prasideda nuo edukacijos.

8Viltės Bražiūnaitės ir Tomo Sinkevičiaus instaliacija A Romance of Many Dimensions galerijoje POST, 2015

O kokia „POST“ galerijos sėkmės formulė? Sakėte, kad erdves gavote metams laiko ir jeigu veikla pasiteisina, tada bus tęstinumas. Tačiau jau greitai galerijai bus du metai ir viskas klojasi labai puikiai, esate matomi žiniasklaidoje ir visuomenėje.

Pirma – puiki erdvė, nes tai yra kūnas. Galerijai tas kūnas yra reikšmingas. Antra – tokio pobūdžio ir su tokiom erdvėm galerijų Kaune nėra. Trečia – žmonės, kurie prisideda ir vysto kartu veiklą. Ketvirta – absoliuti laisvė ir prisiėmimas atsakomybės.

Aš pats esu menininkas. Studijavau Lietuvoje ir užsienyje. Domiuosi, kaip kas ir kur vyksta. Iš čia tos idėjos ir išsirutuliavo. Iš pašnekesių, parodų kuravimo, kelionių po pasaulį, įvairių pastebėjimų ar nuojautų ir atsirado ši veikla.

Kaip „POST“ galerijos veiklos įvertinimą būtų galima paminėti padėkos raštą iš Kauno mero, įteiktą per pasaulinę kultūros dieną. Tai pirmas apdovanojimas ir jis mums daug reiškia. Vėliau sėkmė nusišypsojo Vilniaus Meno mugėje – galerija žiūrovų buvo išrinkta kaip geriausia Vilnius Art’14 galerija, o aš pats gavau geriausio jaunojo menininko apdovanojimą. Tai yra labai daug. Tai tarptautinė meno mugė, kurioje dalyvauja apie 20 šalių, daugiau negu 50 galerijų ir rodoma tūkstančiai kūrinių.

Dar vienas, mano manymu, svarbus aspektas yra tai, kad „POST“ galerijoje su sienomis, lubomis ar grindimis galima daryti viską. Jeigu yra reikalas, čia galima sienas gręžioti ant jų paišyti, jas taškyti ir panašiai (ne kartą buvo purškiama ir paišoma tiesiai ant sienų). Galerija laikosi pozicijos, kad menas yra svarbiau negu sienos. Dauguma galerijų sau to negali leisti.

O kaip galerija išsilaiko?

Ekonomika ir menas ypač stipriai siejasi. Ne gamta ir menas, tačiau ekonomika ir menas. „POST“ galerijos erdves yra puikus mecenatystės pavyzdys, be ko tai nebūtų tapę kūnu. Už tai esu be galo dėkingas Vytautui Pukiui ir Dženei Jucevičiūtei. Tokios mecenatystės, pasitikėjimo ir supratingumo galėtų pavydėti nemažai galerijų ar kultūrinių organizacijų. Tokio pobūdžio veikla beveik neturi šansų išsilaikyti pati, tokių erdvių yra neįmanoma išlaikyti ir padengti išlaidas be paramos, kurios visada trūksta kultūrinei terpei.

Taip pat stengiamės išnaudoti visas galimybes gauti lėšų rašydami projektus į Lietuvos kultūros tarybą (LKT), miesto savivaldybę ir po truputi bandome kelti koją į Europinius fondus. Gilinamės į rezidencijų projektų finansavimą ir nuomojame kai kurias patalpas. Taip pat pardavinėjame kultūrinius leidinius (bendradarbiaujame su „Modernaus meno centro“ knygynu ir leidykla „Lapas“). Esame pardavę ne vieną kūrinį. Taip pat gauname paramos kai kuriems projektams iš stambesnių kompanijų ar privačių žmonių, už ką jiems esu labai dėkingas.

Ko palinkėtumėte Lietuvos meno pasauliui?

Būti atviriems vieni kitiems, daugiau žaidybiškumo, pasitikėjimo, tolerancijos ir nuovokos…

 

Straipsnio autorius:
Neringa Krikščiūnaitė yra menotyrininkė. Ji baigė Meno kuratorystės Magistrantūros studijų programą, Vytauto Didžiojo universitete.

Minimi menininkai:

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *