Vaizdinga paroda ARTscape Ispanija: Ignasi Aballí "Coming soon" ir Gintaro Makarevičiaus "Sibiro testamentas" galerijoje „Vartai“

Tikriausiai kiekviena Artscape programos paroda galerijoje „Vartai“ buvo suvokiama kaip imtynių dvikova tarp užsienio ir lietuvio menininko. Kritikų nustatomas rezultatas dažnai būdavo ne lietuvių  naudai. Šįkart Kristina Stančienė 7 meno dienose nusprendė, kad paskutinė (iš tiesų – toli gražu ne) Artscape programos Ispanijai skirta paroda Ignasi Aballí  Coming soon ir Gintaro Makarevičiaus „Sibiro testamentas“ baigėsi lygiosiomis. Pasižiūrėjus į parodą ne kaip į kovą, o kaip į parodą, sakyčiau, kad ši, paskutinioji, tapo nuosaikaus kuravimo pavyzdžiu ir paroda yra maloniai saugi ir vientisa.

Štai Ignasi Aballí  „Sinopsis“ (liet. Santrauka) beveik pažodžiui siejasi su Gintaro Makarevičiaus video filmu „Sibiro testamentas“. Dvylika Aballí  įvairių filmo kūrimo stadijų nuotraukų – studija, dekoracijų „blogoji“ pusė, montažinė – derinamos su spaudoje rastais filmų siužetų aprašais. Makarevičiaus filme pasakojimas apie tremtį Sibire tampa garso takeliu nežinomos sovietmečio šeimos Naujųjų metų šventės filmui. Abu kūriniai sugriauna iliustraciją ir naratyvą, sugniuždo mano darbščią vaizduotę papasakodami po du pasakojimus – žodinį ir vaizdinį. „Sinopsis“ atveju tai dvi istorijos apie tą patį tolimą numanomą (filmo) vaizdą.  „Sibiro testamento“ atveju tai dvi istorijos apie gyvenimą. Sutinku, platesnį apibrėžimą sugalvoti sunku, tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, kaip tos gyvenimiškos istorijos suvokiamos. Nežinau, ar tai natūralus procesas, tačiau po šitiek matytų filmų, mano vaizduotė visas apmąstomas istorijas man pateikia kino formatu, kiekvienam vaizdiniui galėčiau pritaikyti filmo kategorijas, nors ir varijuojančias nuo holivudinių iki „Mekiškų“ . Apskritai, kad ir kokia jautri ir pilietišku ar tautiniu požiūriu su manim tampriai susijusi būtų Makarevičiaus tremties istorija, vis tiek ją vaizduojuosi naudodama lygiai taip pat ir ten pat galvoje, kaip ir skaitydama Aballí filmų aprašus. (Neslėpsiu, kad televizijos dėka neseniai galų gale pažiūrėjau Slavojaus Žižeko „The pervert‘s guide to cinema“ (liet. Perversiškas kino gidas). Priešingai „Sinopsis“, kuriame vaizdinė medžiaga yra ir lieka užkulisinė (vaizduotėje siautėja žodinis siužetas), Makarevičiaus filme abu pasakojimai itin įtraukia ir kovoja dėl dėmesio, žodinis pasakojimas labai vaizdingas (ko verti vien vilkai, išplėšę kepenis avims), o detalės filme – matės indelis, baleto judesius mėgdžiojančios mergaitės ar pats kameros turėjimo faktas – skatina kurti žodinį siužetą, tos šeimos istoriją.

Aballí  spalvota videoprojekcija Reflexion (Passion) (liet. Atspindys (Aistra) – tai ant plytelėmis klotų grindų aukštyn kojom atsispindintis Jeano-Luco Godardo filmas „Passion“ (1982). Šįkart žiūrime „tikrą“ filmą, turintį kino filmo statusą. Tačiau vaizdas apverstas, toks kreivas ir išplaukęs, jog jo žiūrėjimas tampa eksperimentu, kiek kartų šviesa gali suformuoti vaizdą, ir kiek paviršių ją gali atspindėti, kad vis dar laikytume tą šviesą vaizdu ir vis dar kurtume siužetą. Ilga filmų žiūrėjimo praktika čia tampa  privaloma aplinkybe.

Video Revelaciones (liet. apsireiškimai) fantastišku greičiu iš nuotraukų aparato lekia nuotraukų juostos. Tai mūsų prisiminimų vaizdinių aparatas, atsižvelgiant į teoriją, kad buitiškai fotografuojame ir filmuojame, kad įrodytume sau ir kitiems, kad kažkur buvome ir kažką veikėme, o po kurio laiko ryškiai prisimename tik tai, ką keletą kartų matėme nuotraukoje ar filme (pavyzdžiui, puikiausiai atsimenu, kaip buvau aprengta ir kaip pūčiau žvakutes ant torto per savo trečiąjį gimtadienį). Tai įrodo, kad turime susikurti filmus ne tik tų įvykių, kuriuose fiziškai nedalyvavome, bet susikuriame ir nuosavų istorijų filmus, tam, kad būtų lengviau jas prisiminti ir papasakoti. Taip elgėsi ir Makarevičiaus nežinoma sovietmečio šeima, ir, norėdami susikurti nuosavą Naujųjų metų pasitikimo istoriją, sukūrė tą istoriją gausybei Makarevičiaus filmo žiūrovų.

Vieninteliai darbai iš ciklo Coloraciones (liet. spalvinimai) nekuria istorijų, tai veikiau teorinis darbo priemonių tyrimas: lingvistinė, cheminė, ikonografinė ir dar velniai žino kaip besivadinanti baltos ir juodos spalvų analizė, spalvotyros užduotį primenantis pilkšvai įvairiaspalvių vilnos gumulų paveikslas bei dailės istorijos kaip tvirtos visuomeninės institucijos įrodymai – menininkų pavardėmis pavadintų gatvių sankryžų nuotraukos. Pastarosios itin įdomios, nes tikrosios sankryžos žymi ir sankryžas dailės istorijos diskurse, pavyzdžiui, sukryžiuotos amžininkų flamandų mokyklos pamatinių tapytojų Hanso Memlingo ir Jano van Eycko gatvės. Ši „teorinė“ parodos dalis, žinoma, ne tiesiogiai, tačiau prijungia dailės istorijos ir teorijos vaizdinį prie kitų, labiau praktinių istorijų ir teorijų vaizdinių, susikurtų parodoje.

Gintaras Makarevičius. Sibiro testamentas, 2008

Iliustracija viršuje: Ignasi Aballí. Atspindys (Aistra), 2008