Pokalbis su Andriumi ir Nerijumi Erminais

2011 m. sausio 29 d., Šeštadienis
Straipsnio autorius: Justina Kučinskaitė

Sausio 12 d. šv. Jonų galerijoje buvo atidaryta konkurso „Metų skulptūra 2009“ nominantų Andriaus ir Nerijaus Erminų paroda. Praeitų metų pavasarį Lietuvos dailininkų sąjungos organizuotas konkursas susilaukė nemažo atgarsio žiniasklaidoje. Tiek meno teoretikai, tiek patys skulptoriai kritikavo suneštinį, be atrankos vykusio konkurso pobūdį, silpnus ir atsilikusius nuo šiandieninės skulptūros laimėjimų darbus. Nepaisant neigiamos auros, gaubiančios konkursą, Erminams, rodos, pavyko išvengti kūrybinės minties sustabarėjimo ar idėjų trūkumo. Nerijus Erminas nurungė varžovus skulptūros – mažosios plastikos kategorijoje su darbu „Paniręs“, o Andriaus Ermino „Eurostandartas I, II, III“  buvo pripažintas geriausiu objekto kategorijoje.

Šiuo metu toje pačioje galerijoje menininkai pristato savo pastarųjų metų kūrybą. Erminai kuria objektus, panašius į buities daiktus, bet nelogiškai sukonstruotus (lokio kailis iš parketo lentučių), neatitinkančius žmogaus kūno mastelių arba nežinia kokiam tikslui skirtus, nefunkcionalius daiktus, skatinančius pagalvoti apie kasdienių daiktų, kuriais save apsupame, reikalingumą bei vertingumą.  Pasak autorių, „pagrindinis šios parodos tikslas – pateikti žiūrovui jam atpažįstamas kasdienes situacijas su tam tikrais nukrypimais nuo realybės.“ Toks siurrealus matymas turėtų skatinti pažvelgti į tai, kas nematoma. Tad kokie tie kasdienybės pasakojimai?

Pirmiausia norėčiau pasveikinti su konkurso „Metų skulptūra 2009“ laimėjimu. Tąsyk, po parodos atidarymo žiniasklaidoje pasigirdo nemažai kritikos konkurso adresu. Kaip manote, ką šis konkursas sako apie lietuvių skulptūros padėtį?

Andrius Erminas (A. E.): Ačiū už sveikinimą. Man pati konkurso idėja  atrodo visai gera. Jeigu tu kuri ir neturi jokių ambicijų, tokia idėja tik sveikintina. Gal kažkiek ir krito į akis suneštinis parodos pobūdis, atrankos trūko.

Nerijus Erminas (N. E.): Gal kritikavo tie, kurie nepateko? Čia kaip kokioje Eurovizijoje – kodėl Madona nedalyvauja – o jei nelaimės? Taip ir čia – daug kas konkursą kritikuoja dėl prastos kokybės, bet patys nedalyvauja, nes jei nelaimėtų, tai, suprask, jų autoritetui pakenktų. Man tas konkursas nelabai reikalingas  buvo, bet buvau pakviestas. Kita vertus, aš iš dalies ir tikėjausi to mugės momento.

A. E. Minusų daug kur galima įžvelgti. Bet svarbu dalyvauti. Nežinojome kiek ir kokių autorių dalyvaus. Aš asmeniškai tiesiog tikėjausi parodyti savo darbus ir viskas. Kad kažką laimėsim, nesitikėjau. O ar konkursas atspindi dabartinę Lietuvos skulptūros padėtį, sunku pasakyti.

Jūsų darbus vienija tai, kad visi jie atsispiria nuo kasdieninių objektų ir yra transformuojami, pasitelkiant skulptūrinę kalbą. Sakykite, kaip gimsta tos idėjos? Ar žiūrėdami į tam tikrą daiktą jūs jau matote jame slypintį potencialą tapti meno kūriniu?

N. E. : Aš į šią parodą pažvelgiau iš tokios siurrealistinės pusės: aplinkoje matome realius daiktus, kuriuos deformuojame pasitelkę meninį žvilgsnį. Kai pažvelgi į juos nekasdieniniu žvilgsniu, jie įgauna kitą formatą, judesį. Man dailė leidžia parodyti tai, ko nėra. Stengiausi tai išnaudoti ir  pavyko tokie eskizai, etiudai.

Kaip jūsų požiūriu menas transformuoja kasdienybę?

A. E.: Per žmogų, per jo suvokimą. Seni, panaudoti baldai ar tapetų fragmentas yra tos lengvai atpažįstamos ir prisijaukinamos buitinės detalės, kuriomis kūrinys privilioja žiūrovą, leidžia jam save atpažinti. Bet atidžiau pažvelgus, jos tampa deformuotos ir svetimos.

N. E.: Aš tai net neskirstau meno ir kasdienybės kategorijų. Viskas susilieja, todėl sunku pasakyti.

Ką manote apie išsiplėtusias skulptūros sąvokos ribas šiandien?

A. E.: Skulptūra man nėra specialybė. Priklausomai nuo idėjos renkuosi techniką, pvz., galiu nuklysti į tekstilę ar kur kitur.

N. E.: Man atrodo, kad kalboje jau trūksta žodžių apibūdinti tam tikriems šiuolaikinio meno procesams. Nors dailės akademijoje yra sekcijos: keramikos, skulptūros, grafikos, man toks suskirstymas atrodo keistas, juk keramika tai tik amatas, jis neapibrėžia kas tu esi. Man atrodo, kad tam tikrame lygyje tiesiog jau nebekreipi dėmesio į tokias etiketes.

A. E.: Manau, kad toks griežtas suskirstymas į specializacijas reikalingas tik pradiniame etape, kai tu mokaisi amato, pvz, jei nori būti keramikas, o po to tai visiškai nebesvarbu.

Andriau, jūsų naudojamos medžiagos (medis, bičių koriai, vaškas) dvelkia tam tikra archaika ir yra dalis jūsų kūrinių koncepcijos. Kas lemia vienokių ar kitokių medžiagų pasirinkimą?

A. E.: Taip, aš apie tai norėjau pakalbėti. Mano kūryboje jau yra nusistovėjusi tema – per tam tikras medžiagas išreikšti kažkokias simbolines prasmes. Koriai, vaškas, senas medis man turi simbolinę prasmę. Skaičiau kuo, pasak J. W. von Goethe‘s, ženklas skiriasi nuo simbolio: ženklas neaiškus daiktas, bet nurodo į konkretų daiktą, o simbolis tarsi ir aiškus, bet jis nurodo į kažką abstraktesnio. Mano kūryboje naudojamos medžiagos man yra neatsitiktinės, jos išplaukia iš pasąmonės, iš vaikystės, neatsiranda iš bet kur. Jomis aš noriu išreikšti tam tikrą archaiką, tautinę plotmę. Pavyzdžiui, darbe, vaizduojančiame šv. Onos bažnyčios pinaklį, kapitelį ir pumpurą aš sąmoningai palikau senus rastus. Man tai toks lietuviškas darbas. Juk kapitelis, pinaklis – tai Vakarų architektūros klasikinės formos. Bet pasirinkdamas jas daryti iš medžio, tarsi suteikiu joms kitų prasmių. Nes geografinė vietovė diktuoja architektūrai gamtines medžiagas, charakterį. O mano naudojamas senas medis būtų jau gal ir nebenaudojamas, bet savo gyvenimą turėjęs, taigi man įdomus. Taigi naudodamas antrarūšes, iš pažiūros nebetinkamas žaliavas aš suteikiu savo darbams daugiau atspalvių.

Parodoje prie eksponatų pastebėjau tekstus. Kaip sugalvojote jungti poeziją ir vizualius savo darbus? Kokia šios jungties prasmė?

A. E.: Mūsų draugas poetas Julius Žekas pasiūlė tokią mintį. Norėjosi kažką padaryti kitokiu kampu ir išėjo tokia savotiška meno sintezė. Mano požiūriu tai neblogas rezultatas.

N. E.: Mūsų eksponatai – kasdieniški daiktai, o tie tekstai savo poetiška kalba tarsi nuneša juos į meno lankas.

A. E.: Kiekvienas žmogus turi savitą požiūrį ateidamas į parodą, o Julius į viską pažiūrėjo savo kampu. Tikrai džiaugiuosi rezultatu.

Ar kuriate ir miesto erdvėms skirtas lauko skulptūras?

A. E.: Jau ne pirmus metus dalyvaujame Smalininkų simpoziume. Ten yra mano trys skulptūros. Literatų gatvėje, Vilniuje, planuojamos įmontuoti mano skulptūros poetams P. Širviui ir V. Mačerniui, V. Martinkui ir  R. Januliui.

N. E.: Kuriame ir miesto erdvėms. Vilniuje yra keturios mano skulptūros: „Keturi vejai“, Literatų g., „Pikto nykštuko namelis“, Karoliniškėse, Pasakų parke,  „Kilpa“ Latako g. ir „Padargas“ Mykolo gatvėje. Taip pat dalyvauju Smalininkų simpoziume.

A. E.: Kai kurie darbai pasirodo ir išnyksta – yra laikini, pavyzdžiui, dalyvaudamas „Meno dienose“ sukūriau „Avilį“, kuris stovėjo apie mėnesį.

Pabaigai, gal papasakosite prie kokių darbų, projektų šiuo metu dirbate?

N. E.: Pavasarį planuojama paroda naujai kuriamoje galerijoje prie Aušros vartų. O rugsėjį drauge su broliu ir kolega Rimantu Milkintu rengsime parodą „Žmogiškasis faktorius“ Klaipėdos komunikacijos centre. Kol kas tokie aiškesni planai.

A. E.: Na, metai dar tik prasidėjo ir tikslaus projektų plano dar nėra. Kaip visada stengsimės kuo aktyviau dalyvauti parodose, konkursuose. Artimiausiuose planuose –  Kauno bienalė. Taip pat dalyvausiu kasmetinėje popieriaus meno parodoje Sofijos galerijoje „Amateras“ Bulgarijoje, taip pat Smalininkų simpoziume, jeigu jis įvyks.

Paroda veiks iki vasario 5 d.

Nerijus Erminas „Be garso“, 2010.

Nerijus Erminas „Siena“, 2011.

Nerijus Erminas „Siena“, 2011 (fragmentas).

Nerijus Erminas „Siena“, 2011 (fragmentas).

Nerijus Erminas „Trofėjus“, 2010.

Nerijus Erminas „Nušvitimas“, 2010.

Nerijus Erminas „Kai manęs nėra“, 2010.

Nerijus Erminas „Kai manęs nėra“, 2010 (fragmentas).

Nerijus Erminas „V“, 2010.

Andrius Erminas „Iš vidaus“, 2010.

Andrius Erminas „Iš vidaus“, 2010 (fragmentas).

Andrius Erminas „Kailis“, 2010.

Andrius Erminas „Aukų lentyna“, 2006.

Andrius Erminas „Pakyla“, 2011.

Andrius Erminas „Onos bažnyčios pinaklis“, 2008.

Andrius Erminas „Narvas“, 2010.

Andrius Erminas „Narvas“, 2010 (fragmentas).

Nuotraukų autorė: Monika Daukšaitė.

Komentarai

  1. mu

    vynas nepades kaimieciams kazkokiems. issilavinimo reikia
    ir kas tokiais uzkimso visa vilniu visokiais tesliais atsiprasant

  2. linas

    Apsaukt kita asmeni “kaimieciu” labai jau kaimietiska, ypac kai “kaimietiskumas” vartojamas ne kaip pasaulejauta, socialine priklausomoybe, habitus, o tiesiog kaip epitetas. Ir kokie gi tada yra tie issilavinimo standartai? is komentaro panasu, kad menki. Bijau kad tas issilavinimas, tai tik “trendu” zinojimas ir vaikymasis.

  3. nfkl

    cia didesne problema, kad telšiai užplūdo vilniu visokiais trendu zinotojais amatininkeliais, uzterse
    musu mielaja sostine ir musu menus apsimeteliais visokiais neva siuolaikinio meno atstovais
    matyt reiketu butrimui padekoti uz tokia “paslauga” dailes akademijai…

  4. jm

    Erminų paroda buvo vienas geriausių skulptorių pasirodymų pastaraisiais metais. Labai gaila, kad nebuvo nei vienos padorios recenzijos spaudoje, paroda tarsi pranyko. Kūriniai tikrai verti dėmesio ir įsigilinimo, o taip ir liko neprakalbinti. Vienaip ar kitaip, tikiuosi dar bus proga juos pamatyti kitur.

    Kas lankėsi, sutiks, kad ekspozicijos išdėstymas ir patys darbai – elegantiški ir metaforiškai turtingi, tad niekaip nesuprantu, kame kas gali įžvelgti juose kaimietiškumą.
    Pritariu Linui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *