Kasinėjant su Laure Prouvost

2015 m. rugsėjo 13 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Rūta Junevičiūtė
Prouvost 8 Autorius_ Rupert

Prancūzų menininkė Laure Prouvost pakvietė mane į savo bekraštį tunelį, kurį šią vasarą kartu su dviem lietuviais architektais Ona Lozuraityte ir Petru Išora pastatė šalia „Ruperto“ meno ir edukacijos centro Vilniuje esančioje pamiškėje. Urvo viduje, kaip abi sutarėme, buvo drėgna, šilta ir jauku it Motinos Žemės įsčiose ir visiškai kitaip, nei tikėjomės,– visai nepanašu į klaustrofobišką, baugią požeminę angą, kokią vaizdavomės anksčiau. Mūsų abiejų nuostabai, „slogumu“ (Laure žodžiais) daug labiau dvelkė kita parodos dalis iškilusi „Ruperto“ galerinėje erdvėje. Tarsi išvirkščioji urvo pusė, instaliacija susidėjo iš juodžemio kalvos, brikoliažinių skulptūrų iš įvairių kastuvų bei ochros spalvos vėliavų su įspėjančiais užrašais, kuriuos išsiuvinėjo menininkės močiutė. Abidvi įvardijome savotišką apokalipsės nuojautą.

Pačiame urve pirmąją patalpą dengė ekranas filmo projekcijai (Burrow me, 2009, 12’47’’), paversdamas ją aliuzija į Platono olą arba meškos namų kino salę, dekoruotą pagalvėlėmis ir arbatos puodeliais. Vienok, mieli skaitytojai, turėkite omeny, – įspūdis, jog paroda čia ir baigiasi, tėra iliuzija, kaip patikino menininkė. Akylesnis žiūrovas keliaus tuneliu toliau gilyn į požemius, ieškodamas dingusio senelio. Pakeliui galite atsitiktinai aptikti kitų pasislėpusių personažų – kaip, pavyzdžiui, miške stovintį ir besideginantį nuogą storulį, kurį sutikau dar kartą apžiūrinėdama parodą.

Kitą dieną po atidarymo, įvykusio gerokai prieš mėnesį, susėdome su menininke išgerti arbatos.

Mūsų pokalbį norėčiau pradėti istorija, kurią man papasakojo draugas menininkas. Jo bendrakursis, menkai išmanęs anglų kabos pagrindus, išvažiavo į Jungtinę Karalystę, užsidirbti pragyvenimui ir būsimų kūrinių medžiagoms nusipirkti. Tas vyko prieš kokius septynerius metus, kai ekonominė padėtis skyrėsi dar ženkliau.  Jis užėjo į statybų aikštelę, ketindamas paprašyti darbo, kasti žemę, bet nesuprato, ką darbų prižiūrėtojas jam sako, ir pats negalėjo paaiškinti savo intencijų. Statybos bendrovės atstovai bandė atsisakyti jo paslaugų ir išprašyti jį lauk. Jis taip susinervino dėl jų nesupratimo ir savo paties nesugebėjimo susikalbėti, kad ėmė užsispyrusiai šaukti vieną iš kelių frazių, kurias mokėjo: „DIG IN! DIG IN! DIG IN!“ Nors naujo darbuotojo kompanijai nereikėjo, jie negalėdami vaikinui to paaiškinti ir taip juo atsikratyti, priėmė jį į darbą.

Taigi jis kasė, kasė, kasė ir prisikasė!

Taip, būtent, prisikasė! Šiuo atveju nesusikalbėjimas buvo esminė jo sėkmės priežastis. Manau, kad ši tema labai ryški ir tavo darbuose. Kaip ir komiškas efektas, kylantis iš klaidos sukelto prasmės pertrūkio.

Taip, manau, kad tai puiki pradžia. Įsikasti į dalykus, kurių nesuprantame arba kurių nepagauname, arba pagauname neteisingai, o tada sukuriame naują tikrovę, tokią pat tikrą, kaip ir kita, net jei ji pusiau išgalvota, pusiau arba išvis neplanuota. Tai nuostabu! Kai nuvažiavau į Jungtinę Karalystę, aš, užsienietė, beveik nieko nesupratau. Pavyzdžiui, laikiau žmones giminaičiais, net jei jie buvo nepažįstami… arba maniau, kad žmogus ant manęs pyksta, net jei jis manęs nė nepastebėdavo. Net kalbant apie meno kūrinį, tu jį ne taip supranti ir tokiu būdu sukuri naują fikciją, paversdamas savo kūriniu. Kultūroje tai nuolat nutinka įvairiose vietose ir man tas labai patinka. Man smagu prarasti kontrolę mene. Sukuri apvalų kūrinį, o koks nors šuns šeimininkas pagalvoja, kad tai kamuolys ir juo galima žaisti… Menininkas tiesiog palieka didelę erdvę, kuri priklauso visuomenei. Aš vis vien mirsiu, koks man  skirtumas, ar ji man priklauso, ar ne. Meną turi pasiimti žmonės. Jame tiek istorijų, nesusipratimų ir naujų suvokimų. Nesusipratimas nebūtinai turi būti neigiamas dalykas, netgi priešingai. Čia gali pasireikšti vaizduotė.

Kūrinyje Wantee (2013, apdovanotame Turnerio prizu) viena iš tavo nagrinėjamų temų yra istorija ir jos interpretacijos būdai.

Arba kaip istoriją perdaryti pagal savo norus – pritaikyti. Wantee atveju, tas menininkas pernelyg rimtai į save žiūrėjo. Manyti ir tikėti, kad menininkai yra svarbūs – beveik pavojinga. Kartais jie pernelyg rimtai save priima – tarsi menininkas būtų koks nors pamokslininkas. Taip nėra, mes tiesiog užsiimame gyvenimu. Ypač praeityje buvo populiari menininko meistro idėja, ypač vyro, kuris kuria ir skelbia… Net ir dabar taip būna… Neminėsiu vardų (juokiasi). Vis dar gaji mintis: „O, radau! Radau! Kažką radau! Sekite paskui mane!Wantee aš tą kvestionuoju. Ar menas naudingas? O jei meno kūrinį panaudotume kaip kėdę, nes močiutė pavargusi ir nori jį paversti kažkuo kitu?

Kalbant apie istoriją, ar kartais pažvelgi į save kaip į istorišką asmenį? Juk, galima mąstyti ir taip, kad kiekvienam pritaikytinas toks požiūris.  Pavyzdžiui, amerikiečių poetas Charles’as Olsonas rašė: „If a man or a woman does not live/ in the thought that he or she/ is a history, he or she/ is not capable of/ himself or herself.“ Tokia pažiūra implikuoja daugiau atsakomybės savo gyvenamų laikų atžvilgiu, ar ne?

Be to, ar matai save kaip menininkę istorijoje? Viena vertus, gi esi įtraukta į tam tikrą registrą.  Žinoma, daug kas tavęs klausinėja apie Turnerio prizą, kas nuo tol pasikeitė ir t.t. 

Taip, tiesa. Ką aš žinau, imu jaustis kaip mano seneliai… Nežiūriu ir negaliu į tai žiūrėti iš tokios perspektyvos, nes gyvenu dabartyje. Veikiau žiūriu taip: „Jaudinuosi, ar kita paroda bus gera.“ Labiau jaudinuosi dėl dabarties arba dėl to, ką atneš kita akimirka. Man nebūtina kur nors savęs talpinti. Neabejoju, kad Turnerio prizas patalpina mane į kokį nors kontekstą, nors iki galo to nesuvokiu. Taip, sulaukiu didelio žiniasklaidos dėmesio. Tai padėjo atverti daugiau durų. Iki tol daugiausia dirbdavau Didžiojoje Britanijoje. Bet aš tiesiog lėtai kasuosi sau kapą (juokiasi). Vieną dieną tunelį uždarys su manimi viduje (kikena).

Susmulkinkime istoriją į mažesnes kategorijas, tokias kaip meno istorija. Ar sutiktum su interpretacija, jog tu „konceptualų“ meną kiek parodijuoji?

Taip, tame yra humoro, bet kartu niekad nesi tikras, kas yra „konceptualus“ menas. Net mano personažas tiksliai nežino, apie ką ji kalba, ji nėra tikra, kas yra konceptualus menas, iki galo nesupranta meno pasaulio ir jo sistemų. Ji gali įsivaizduoti, kas tai yra, tam tikru asmeniniu būdu, bet niekada tiksliai nežino, apie ką ji kalba. Juk mano konceptualaus senelio kūryba buvo moterų užpakalių paveikslai!

Man asmeniškai patinka, kad keli klausimą, ką reiškia „konceptualus“, nes susidaro įspūdis, kad šiuo žodžiu piktnaudžiaujama ir, rodos, šiandien jo ankstesnė reikšmė devalvuota.  Ar galėtum šį terminą priskirti savo pačios kūrybai?

Kažin, aš labiau esu ekspresionistė, nors dirbu su istorija, net jei ir klaidingai ją suprantu. Net kai noriu būti tiksli ir parodyti meno istorijos žinias, pasiklystu, nes nežinau vieno ar kito menininko vardo. Panaudokime tą! Juk tiek daug kas iš mūsų nežino visko ir gali sumaišyti bei perkurti praeitį. Visai šaunu, kad laikas nėra taip griežtai surikiuotas.  Tvarka, kas sekė po ko, visgi yra padrika.

Konceptualūs menininkai buvo gerokai atsiskyrę nuo realaus pasaulio. Šis žanras buvo tarsi Idealybės plotmėje ir neitin domėjosi jausmais. Moterys į „konceptualizmą“ įtraukė savo jausmus, jis tapo asmeniškesnis. Ir, manau, nuo to laiko pajudėjome į priekį.  Mums trūksta emocijų – ar tai būtų nerimas, ar džiaugsmas, ar kas nors kita. Tai – tarsi terapija, valymas.

Taikyti kategorijas visad atrodo kiek rizikinga, visgi ką manai apie tam tikros kūrybos apibūdinimą kaip „moteriška“, susiejant jį su būdvardžiais  „jusliška“, „instinktyvi“?

Manau, man leidžiama daryti, ką darau, nes esu moteris! Nes jei mano darbus būtų sukūręs vyras, žmonės sakytų: „Na ir iškrypėlis!“ Ir kodėl gi ne? Manau, kad tai mūsų gyvenimo dalis – humoras ir malonumas. Manau, kad meno pasaulyje ne taip jau daug tuo užsiimama. Malonumą patiri miegamajame, bet ne galerijoje.  Ir aš kalbu ne tik apie seksualinį malonumą.  Manau, ir tunelis „Ruperte“ suteikia malonumą – taktilinį malonumą. Vaizdinys gali kažką perteikti: sukelti nerimą arba nuraminti, arba priversti pasijusti keistai. Tik kaip tą išversti?!

Tavo videofilmai bent jau mane stipriai veikia fiziškai. Čia reikšmingas intensyvus montažo ritmas.  Man įdomu, kaip tu traktuoji šią priemonę?

Tai veikiau panašu į atsiminimus. Montavimas priklauso nuo to, ką tavo atmintis nusprendžia išsaugoti. Pamenu vieną žmogų, į kurį žiūrėjau, pamenu, kaip nukritau, pamenu ėjimą, visus žingsnius. Kai montuoji, tu nespoksai, tu negali parodyti visų momentų, nes atmintis veikia ne taip, antraip viskas būtų labai lėta. Atmintis – tai užsimiršimai, tai akimirkos, kurias gali supainioti, nes čia dalyvauja ir vaizduotė. Manau, kad filmai prie to priartėja. Man patinka dirbti su video forma, nes ji perteikia pojūtį, skonį, kvapą, smarvę. Jis toks daugiasluoksnis, kad viskas vyksta beveik nesąmoningai – žinai, kad girdi kažką pusiau artikuliuoto, ir tuo pat metu priimi daug galingesnius stimulus, lygiai kaip realiu momentu, kai tave supa įvairaus stiprumo reiškiniai

Panašu, kad tavo seneliui pavyko pabėgti be pėdsako išsikasus tunelį į Afriką. Urve rodomas videofilmas taip pat perteikia keistos kelionės naratyvą. Ar apskritai eskapizmas tau svarbi tema?

Taip, nors tai labai platus terminas – jis gali reikšti bet ką, nuo knygų skaitymo iki tapybos, nuo pokštavimo ar narkotikų vartojimo iki kelionės į egzotišką žemyną. Šiuo metu kaupiu knygų šia tema kolekciją. Mano kuriama biblioteka bus skirta slaptam koridoriuj – pastūmęs bibliotekos lentyną atsidursi galerijos erdvėje.

Esi sukūrusi paveikslų seriją, kuriuose užrašei sakinius tariamąja nuosaka, prasidedančius žodžiais „Tobulu atveju (…)“. Koks būtų tavo kūrinys tobulu atveju?

Tobulu atveju aš ir toliau daryčiau geras klaidas. Susitaikyčiau, kad sukūriau ne tai, ką norėjau, bet kad galbūt tai net dar geriau. Ir įsileisčiau dalykus, kuriuos planavau kitaip, sekčiau ir laikyčiau juos triumfu, stipresniu vaizdiniu. Tobulu atveju klaidos auga ir gerėja. Kai menininkas pasirenka vieną kryptį ar vieną atvaizdą, rizikuoja imti kartotis. Manau, kad aš nuolat kalbu daugmaž apie tą patį: apie kalbą, apie pasiklydimą, nesusikalbėjimą, netikslų vertimą, vaizduotę. Turbūt tame visada bus kažkas klaustrofobiško. Matyt visko išmoksti paauglystėje, o vėliau visą gyvenimą tame kapstaisi. Tad tik per klaidas gali pasukti nauju keliu – ir tai mane labai domina. Mano mene vis dar gausu neišversto nerimo, nors yra ir džiaugsmo, bet daugiausia – vos išverstos emocijos.

Prouvost 22 Autorius_ Arnas Anskaitis(4)

Laure Prouvost, Burrow Me, Rupert centre, 2015. Nuotrauka:  Arnas Anskaitis

Prouvost 2 Autorius_ Rupert

Laure Prouvost, Burrow Me, Rupert centre, 2015. Nuotrauka: Rupert

Prouvost 3 Autorius_ Rupert

Laure Prouvost, Burrow Me, Rupert centre, 2015. Nuotrauka: Rupert

Prouvost 17 Autorius_ Arnas Anskaitis

Laure Prouvost, Burrow Me, Rupert centre, 2015. Nuotrauka: Arnas Anskaitis

Prouvost 10 Autorius_ Rupert

Laure Prouvost, Burrow Me, Rupert centre, 2015. Nuotrauka: Rupert

Prouvost 12 Autorius_ Rupert

Laure Prouvost, Burrow Me, Rupert centre, 2015. Nuotrauka: Rupert

Prouvost 19 Autorius_ Arnas Anskaitis(1)

Laure Prouvost, Burrow Me, Rupert centre, 2015. Nuotrauka: Arnas Anskaitis

Prouvost 20 Autorius_ Arnas Anskaitis(2)

Laure Prouvost, Burrow Me, Rupert centre, 2015. Nuotrauka: Arnas Anskaitis

Prouvost 27 Autorius_ Arnas Anskaitis(9)

Laure Prouvost, Burrow Me, Rupert centre, 2015. Nuotrauka: Arnas Anskaitis

Prouvost 21 Autorius_ Arnas Anskaitis(3)

Laure Prouvost, Burrow Me, Rupert centre, 2015. Nuotrauka: Arnas Anskaitis

Prouvost 7 Autorius_ Rupert

Laure Prouvost, Burrow Me, Rupert centre, 2015. Nuotrauka: Rupert

Prouvost 8 Autorius_ Rupert

Laure Prouvost, Burrow Me, Rupert centre, 2015. Nuotrauka: Rupert

Prouvost 6 Autorius_ Rupert

Laure Prouvost, Burrow Me, Rupert centre, 2015. Nuotrauka: Rupert

Prouvost 23 Autorius_ Arnas Anskaitis(5)

Laure Prouvost, Burrow Me, Rupert centre, 2015. Nuotrauka: Arnas Anskaitis

Prouvost 25 Autorius_ Arnas Anskaitis(7)

Laure Prouvost, Burrow Me, Rupert centre, 2015. Nuotrauka: Arnas Anskaitis

Prouvost 30 Autorius_ Saulius Žiūra

Laure Prouvost, Burrow Me, Rupert centre, 2015. Nuotrauka: Saulius Žiūra

Prouvost 24 Autorius_ Arnas Anskaitis(6)

Laure Prouvost, Burrow Me, Rupert centre, 2015. Nuotrauka: Arnas Anskaitis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *