Atminties perdirbimo studijoje: Rossellos Biscotti paroda „Pirma antraštinė dalis: Bendrijos uždaviniai“ ŠMC

2012 m. kovo 27 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Edgaras Gerasimovičius

Alfredas Hitchcockas, kalbėdamas apie įtampos kūrimo kine principus, pateikė tokį pavyzdį: keturi žmonės prie stalo kalba apie nereikšmingus dalykus; staiga nuobodų pokalbį baigia bombos sprogimas, kartu nutraukiantis ir veikėjų gyvenimus. Rezultatas – auditorija patiria šoką 10-čiai sekundžių. Dabar įsivaizduokite tą pačią situaciją, tik auditorijai buvo pranešta, kad bomba sprogs po 5 minučių. Nuobodūs personažų pokalbiai žiūrovo galvoje pavirsta įtempta drama, perpildyta laukimu ir viltimi. Hitchcockas sako, skirtumas tarp šių situacijų yra tas, kad antrajame variante negalima, jog bomba sprogtų. Šiuo atveju auditorija patirs pyktį, kad režisierius nesuteikė jiems  galimybės atsidust iš palengvėjimo. Detonacija turi įvykti tada, kai vienas iš personažų pamato sprogmenis ir paskutine sekundę išmeta juos pro langą. Kitaip sakant, „pačiu laiku“.[1]

Daugeliui gerai žinomą kinematografijos pamoką priminiau, norėdamas ją papildyti trečiu pavyzdžiu: įsivaizduokite tą pačią situaciją su prie stalo sėdinčiais veikėjais ir auditorija, žinančia, kad bomba sprogs po penkių minučių. Bet ji taip ir nesprogsta… Nesprogsta ir po penkiolikos minučių, ir po valandos, kol galiausiai auditorija apie ją pamiršta ir lieka tik abstraktus nerimo jausmas, užklotas kitomis pasakojimo peripetijomis, ir, galbūt, tik atsitiktinai iškilusi užuomina apie žadėtą sprogimą priverčia jį prisiminti, o gal ir apskritai suabejoti, ar jis buvo žadėtas.

Trečią situaciją norėčiau pateikti kaip terpę, kurioje kalbėsiu apie Rossellos Biscotti paroda Pirma antraštinė dalis: Bendrijos uždaviniai, ŠMC. Trūkumo, gal net kiek nepatogaus neužbaigtumo ir abejonės jausmai, persmelkę pačią parodą, kaip ir įspūdis jog ji praėjo lyg nepastebėta, buvo paskata parašyti tekstą jai pasibaigus. Laiko distancija ir Biscotti kūrinių tyli išraiška, kurią, galbūt, dar labiau pritildė Alex Cecchetti performansų maratonas ir kiek užsibuvusi marga Šiuolaikinio Indijos meno paroda, suteikė galimybę užkloti atmintyje likusias „bendrijos uždavinių“ detales nauja informacija, tikruosius faktus paverčiant gandais arba atvirkščiai.

Pirma antraštinė dalis: Bendrijos uždaviniai – besitęsiantis Biscotti projektas, skirtas atominei energetikai, o kūriniai parodoje tiesiogiai susiję su sovietiniu branduoliniu paveldu posovietinėse šalyse. Nuo socializmo laikų likusios atominės jėgainės, dar ilgą laiką buvo pagrindiniai energijos šaltiniai daugeliui nepriklausomybę atgavusių Europos valstybių, o „černobylinių“ jėgainių atsisakymas sukėlė lėtą Rytų Europos energetinės ekonomikos persitvarkymo procesą. Šitaip senosios sovietinės atominės elektrinės, kurių veikla stabdoma, bet formaliai darbas jose vyksta, tapo politinių ir ekonominių pokyčių epicentrais, spragomis istorijos perspektyvoje, heterotopijomis su savo heterochronijomis, kuriuose greta ateities vizijų vietą surado įvairūs fantazmai ir paranoja.

Šiose laiko spragose atsiradusias neurotines situacijas, Biscotti pristato be ironijos ir didaktikos, o greičiau remdamasi principais primenančiai mokslinio darbo metodus. 2006 m. instaliacija „Saulė Šviečia Kijeve“, pasakoja istoriją apie dokumentininką, Vladimirą Ševčenką, kurio filmavimo komanda pirmieji, praėjus keletui valandų po Černobylio AE reaktoriaus sprogimo 1986 m. atvyko juostoje užfiksuotį padėties. Ševčenkos filmas pavadinimu „Černobylis – sunkių savaičių kronika“, kuriam medžiaga „Raudonojoje zonoje“ buvo kaupta 100 dienų, dėl cenzūros institucijų vilkinimo pasirodė tik 1987 m., o po mėnesio autorius mirė nuo apšvitinimo komplikacijų. [2] 2006 metais, minint Černobylio tragedijos 20-metį, filmas buvo transliuojamas per Ukrainos televiziją su amžininkų ir autoriaus bendradarbių komentarais apie Ševčenkos asmenybę ir filmo kūrimą, bet prieš 20 metų cenzūros atmesta medžiaga nebuvo pristatyta.

Ideologija Algio Mickūno nuomone atsiranda tada, kai „nežiūrima kaip pasaulis yra, bet žiūrima, kaip mes norime, kad jis būtų“. [3] Kitais žodžiais tariant, kai siekiama sukurti scenarijų sklandžiai minties eigai, kurioje kiekvienas visuomenės dalyvis atrastų jam jau pažįstamus motyvus. Biscotti istorijoje apie Vladimirą Ševčenką pasakojimo sklandumas pakeistas padrikais fragmentais neslepiant pažįstamų motyvų trūkumo. Pati instaliacija erdvėje padalinta į tris atskirus vienetus: filmą, kur didžiąją dalį laiko rodoma tamsa, kurią kartais perkerta pavieniai Ševčenkos kamera užfiksuoti kadrai, o nepatogų vaizdų stygių šiek tiek atsveria muzika ir režisieriaus artimųjų pasakojimai; taip pat, ant žemės pastatyti skaidrių projektoriai lėtai sukantys skaidres kadrus, kuriuose radiacija paliko fizinį pėdsaką – baltos šviesos blykstes; ir įrėmintą plakatą, vienoje pusėje rodantį koliažą iš įvairios su projektu susijusios vizualinės medžiagos, o kitoje, autorės korespondencijas dėl prarastos „Černobylio – sunkių savaičių kronikos“ juostos. Kūrinyje linijinis pasakojimas išskaidomas į lygiaverčių dalių triadą. Atskirus elementus apžvelgiant santykyje vienas su kitu, neatsiranda „aiški“ Ševčenkos gyvenimo istorija, bet generuojamos reikšmių ir interpretacijų virtinės. Todėl kūrinys yra nuolatiniame kitime, o jo pradžia ir pabaiga lieka sąlyginė. Vizualinio pasakojimo sklandumas, pakeistas vaizdo trūkumu ir broku, sugrąžina tai, kas palikta už kadro ir montažo – ideologines „atliekas“, kurios kaip pastabos juodraštyje atveria papildomus sluoksnius apie autoriaus asmenybę ir jo darbo principus.

Parodą prie Lietuvos konteksto priartina kita jo dalis – kūrinys iš Ignalinos AE naudotų techninių elementų, įsigytų 2011 m. vykusiuose aukcionuose. Krūva grubiai nupjautų vario laidų, pateiktų greta iš švino lydinio plokštelių ant grindų sudėto kvadratinio ornamento. Šis objektų sugretinimas mano galvoje iškilo kaip dviejų reprezentacinių kraštutinumų, mimetinio tikrovės perteikimo ir abstrakcijos, pavyzdys. Tarp šių kraštutinumų spraudžiasi visos medžiagos ir turinio santykio galimybės, ideologizuoti ir laisviausi interpretacijai projektai, jei nori, net istorinio paveldo rūšys ir muziejų tipai. Galimybėms, suspaustoms tarp kraštutinumų, suteikiama pirmenybė kaip matematiniam veiksmui įrėmintam skliaustelių. Tik priėmus šį palyginimą rimtai, darosi sunku pasakyti, kuris objektas atstovauja abstrakcijai, o kuris mėgdžiojimui… nors, tai nestabdo objektų kontraste gimstančių asociacijų ir naujų verčių.

Manau, ne man vienam pasirodė, kad Rossellos Biscotti paroda Pirma antraštinė dalis: Bendrijos uždaviniai praslinko susilaukusi per mažai dėmesio.  Parodos neužbaigtumo įspūdis iš tiesų kartoja ir leidžia pasirodyti struktūroms, organizuojančioms mitus ir scenarijus, kuriuose prasmę įgauna mūsų lūkesčiai ir baimės.

[1] Prieiga interenete: http://www.youtube.com/watch?v=DPFsuc_M_3E

[2] Pripetės miesto oficialus internetinis tinklapis, prieiga internete: http://pripyat.com/tags/khronika-likvidatsii-avarii

[3] Arūnas Sverdiolas kalbina Algį Mickūną, sud. Arūnas Sverdiolas. Vilnius: Baltos Lankos, 2004, p. 175

Iliustracija viršuje: Rossella Biscotti, Kijeve šviečia saulė, 2006, filmo kadras.

Nuotraukos: Evgenia Levin.

Straipsnio autorius:
Edgaras Gerasimovičius - dailėtyrininkas, ŠMC parodų koordinatorius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *