Vieno kraujo. Apie Donato Jankausko (Duonio) parodą „Sekmadienis“ ŠMC

2013 m. vasario 20 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
dounis1

Per šešias dienas sutvėręs pasaulį, septintą Dievas ilsėjosi. Tą dieną vadiname sekmadieniu. Žinia, kai kuriose šalyse savaitės pradžia skaičiuojama ne nuo pirmadienio, o nuo sekmadienio. Todėl septintoji diena – tai ir pabaiga, ir pradžia. Dievui tai irgi turėjo būti aišku.

Eidama į Donato Jankausko (Duonio) parodą „Sekmadienis“, prisiminiau istoriją apie mokslininkų atliktą tyrimą su beždžionėmis. Jauną, nuo bendruomenės atskirtą beždžionę laikė uždarytą su dviem robotais. Vienas jų buvo kampuotas, kietas, kaip ir priklauso robotams. Į jo pareigas įėjo tik beždžionės šėrimas. Kitas apvilktas kailiu, minkštas ir šiltas. Paėdęs gyvūnas visuomet eidavo pas antrąjį robotą ir jį apsikabindavo. Istorija niekaip nesusijusi su Duonio paroda, bet susijusi su bezdžionėmis.
Vienoje erdvioje salėje pristatomi paskutiniųjų kelių metų menininko darbai, tarp kurių yra ir pažįstamų: milžiniškas Tonis Soprano, beždžionės skeletas iš Juozo Statkevičiaus madų pristatymo. Ir naujų didelių, agresyvokos išvaizdos bezdžionių. Įspūdingai atrodo pusiau žmogiškų, suodinų pirštų plešiamas ŠMC stogas. Tiesą sakant, įspūdingai atrodo viskas, ir tai gundo pradėti postringauti apie seniai ore tvyrantį vizualumo ilgesį. Laiku sustoju, nes tokio pobūdžio mintis, apsisukusi ratu, stotųsi ant savo pačios pėdų. Paskui kokią akimirką Duonio gigantomanija pasirodo esanti kažkokia įžūli ir paviršinė, pernelyg tiesmukai  „traukianti“ lauk emociją. Ir tada pagalvoju, kad turbūt ieškoti tokių priekabių, stengiantis nepasiduoti kūriniui, kai tas iš tikro veikia fiziškai – jau lyg kažkokio komplekso požymis, gal net savotiškas ikonoklazmas. Veju tokias mintis šalis ir sugrįžtu prie beždžionių.

Čia pat iškyla kita asociacija: kaip tirštas beždžionių knibždėlynas tempiasi su savimi į džiunglių gilumą pagrobtą bejėgį Mauglį, viena per kitą klykaudamos: „Jis toks kaip mes, tik be uodegos! Jis toks kaip mes, tik plikas!“. Neabejoju, kad Duonį beždžionės apsėdusios irgi dėl to paties suvokimo, kokios jos panašios į žmogų arba koks beždžioniškas yra žmogus. Darvinas (beje, giliai tikintis krikščionis) įnešė nemažą sumaištį žmogaus savivokoje, paskelbęs, jog žmogaus pradžia – tai ne biblinis Adomas, o orangutangas. Šios prie robotų besiglaustančios, šilumos ir bendravimo ieškančios būtybės mums primena apie kultūringos savo dabarties šaknis nuogoje, primityvioje natūroje. Kitaip sakant, apie tai, kas buvo iki sekmadienio. O sekmadienį, kai Dievas ilsėjosi, stojo pabaiga ir pradžia tuo pačiu metu. Neįmanoma pasakyti, kas labiau ar kuri buvo pirmesnė.

Manau, apie tai ir yra ši Donato Jankausko paroda. Apie sekmadienio absurdą, atsirandantį tada, kai žmogus susitinka su savo paties prigimtimi, kultūra su natūra, žmogaus sukurti pasakojimai ir mitai apie save ir pasaulį ima trūkinėti ir, kažkur pasimetę, pradeda sekti naują savęs paties istoriją. Vijokliai apželia apleistas šventoves, tarp akmenų gūžtose ima veistis kobros,  čirškančios beždžionės tempia paskui save priklydusį žmonių vaiką, kuris kaip ir jos – yra vieno kraujo. Pirmykštiškumas sunkiasi į kultūros minkštimą, vos tik ji akimirkai apleidžiama, ir viską užvaldo nauja, chaotiška natūros tvarka.

Duonio beždžionės nepasako nieko naujo apie žmogaus prigimtį, tik primena. Tik postmodernistiškai gromuliuoja dabartinės kultūros fragmentus, vyraujančius pasakojimus, idėjas, nuojautas, baimes, įsitikinimus ir išspjauna likučius, parodydamas ir kas užsiliko tarpdančiuose. Taip sukuriamas pasaulio pradžios mitas ir priešapokaliptinio gyvenimo pranašystė. Žmonijos gyvenimo dėsniai ir didieji ciklai, įtraukiant šiek tiek nuotrupų iš „mažosios istorijos“, dabarties. Pavyzdžiui, nacionaliniai, lietuviškumo naratyvai nuorodoje į M.K.Čiurlionio „Karalių pasaką“, kurią Duonis pacitavo dvejomis didžiulėmis susiglaudusiomis beždžionėmis šalia praskelto vaisiaus. Arba tas pats Tonis Soprano – mafijos bosas iš kultinio serialo – vietoje gangsterio kostiumo vilkintis rožinį chalatą ir melancholiškai nusisukęs į akliną sieną su ant jos metamu savo paties šešėliu. Tragikomiška. Kaip ir žymiojoje spaudos fotografo Ramūno Danisevičiaus nuotraukoje, kur užfiksuotas šalia didžiulio Duonio sukurto orangutango skeleto žingsniuojantis gležnutis mados diktatorius Juozukas. Ironiško sugretinimo parodoje apstu.

Kitas elementas, kuris justi parodoje – tai testosteronas, skulptūrų venomis pulsuojanti vyriška galia. Ji neatsiejama nuo čia apnuoginamo pirmykštiškumo, grobuoniškumo, mačistinio vyriškumo archetipo. Kaip beždžionių patinai įpratę vieni kitiems demonstruoti savo fizinę jėgą, taip ir paroda yra išryškinanti ir demonstruojanti savo fiziškąjį pradą. Matyt, iš čia ir yra tas anksčiau kilęs įtarimas, kad emocija arba greičiau afektas plešiamas lauk veik apčiuopiamai.

Tačiau yra ir dar kai kas, ką drįsčiau įvardinti tiesiog laisve. Iš Duonio kūrybos niekur nedingo ta jaunatviška, pankiškos pasaulėžiūros, iš pirmųjų nepriklausomybės metų paveldėta maišto ir (savi)kritiškumo dvasia. O jo sukurti personažai neslepia jokio moralo ar konkrečių idėjų. Viską susigalvoja patys žiūrovai. O kūriniai –  žaidybiniai, atsiradę iš fantazavimo džiaugsmo ir aplinkos stebėjimo. Net komerciniams renginiams ar vietoms sukurtos autoriaus skulptūros spinduliuoja tokį patį džiaugsmą ir „rimtalengvumą“  arba „lengvarimtumą“. (Gaila, kad tokių žodžių mūsų žodyne nėra.) Atrodo, kad Duonio skulptūroms vienodai patogu visur.

Panašiai įsivaizduoju kuriančius komiksų piešėjus, karikatūristus, animatorius. Anksčiau skulptoriai tikėjo, kad jų menas privalo būti rimtas ir didingas. Štai Vladas Vildžiūnas sakė,  jog tokiam menui tinka tik ilgaamžės ir giliamintės idėjos, kad skulptūrinėmis priemonėmis negalima kurti karikatūrų.  (Žinoma, net akademiškame XVIII a. pasitaikydavo visko – Franz Xaver Messerschmidt pavyzdys.) Tai štai į ką iš tikro panaši Jankausko kūryba – mažąsias, menkąsias kūrybos formas skulptūroje, įkaitant ne tik siužetus, bet ir pačius kūrybos principus, patiriamą džiaugsmą ir abipusį malonumą.

Donato Jankausko paroda ŠMC veiks iki kovo 13 d.

Straipsnio autorius:
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė yra menotyrininkė, meno kritikė. Gyvena ir dirba Vilniuje. 

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *