• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2011    07    18

In the Mood for Love. Apie Gintaro Znamierowskio ir Donato Srogio parodą JMVMC

Eglė Mikalajūnė

Sutikčiau gyventi šioje žemėje visą amžinybę, jeigu prieš tai
man parodytų kampulytį, kuriame ne visada nuveiksi žygdarbį.

Viktor Jerofejev „Maskva-Petuškai“

O, be abejonės, Donato Srogio ir Gintaro Znamierowskio paroda praskaidrina širdį. Čia ne ironija, čia gryna teisybė, ir šio nenuginčijamo fakto priežasčių net nemalonu ieškoti…

Bet, kadangi tiek aš, tiek dalis mano įsivaizduojamų skaitytojų kenčia nuo teleologinio nerimo, kelias priežastis vis dėlto užrašiau, straipsnio apačioje.*

Ir grįžtu prie jausmų – kaip, kaip puiku, kad šioji Gintaro Znamierowskio ir Donato Srogio kūryba nepasirodė mano akyse iki šiol. Jei taip būtų atsitikę, ar dabar žiūrėčiau į ją šitaip? Ar ji sukeltų tiek daug džiaugsmo? Ar man galėtų kilti tokios kolosalios, hėgeliškos, Dzeuso poziciją suponuojančios mintys: štai ir Lietuvoje įmanoma atsipalaiduoti ir sukurti lengvą, nei žygdarbiu, nei tragedija nedvelkiantį meną. Taip, kiekvieną kartą, susidūrusi su tuo, ką, atrodo, privalėjau pažinti anksčiau, bet nebuvau to padariusi, esu kupina laimės.**

Ir nors darviniškas geresnio pasaulio noras, drumsčiantis bene kiekvieną džiaugsmą, ir vėl prievartauja mane, mygdamas įsivaizduoti, kaip paroda atrodytų ne Jono Meko vizualiųjų menų centre, o kur kitur, kad ir tuose Lazdynuose, aš nepasiduodu, ir sakau: Ne, anaiptol, JMVMC – tai puiki vieta, tai nuostabi vieta.

Marekas, arbatos meistras iš Čaj Chana, apie Vilniaus Vartus pasakojo tokią istoriją: jis ateina, atsisėda priešais Vartus ant suoliuko, su savo uzbekišku chalatu ir apvaliąja kepurėle, ir tada – jos išnyra, tuščiose dolce gabbana gucci versace parduotuvėse išnyra pardavėjos, iš po prekystalių, nes jų akis patraukia Marekas, su chalatu, ir kepurėle.

Dabar, kas dar nematėte, tų parduotuvių turinys yra jau visiškai ištuštėjęs, bet vieta vis dar ne mažiau puiki. Žinant nepaprastąją pastato (ne Mareko) istoriją, puikumas išsiskleidžia savo pilnatvėje, nežinant – jis lieka kuklesnis, apsigaubęs švelnios romantikos šydu, bet, vis tiek, tvyro ore – to nepajusi jokioje kitoje Vilniaus vietoje, o aš neatsimenu tokios ir ne Vilniaus vietos. Pavyzdžiui, DaimlerChrysler galerija Berlyno biurų dangoraižio kažkuriame aukšte: tik menkutė gijelė sieja  racionalią solidžios įmonės galerijos poziciją su iracionaliu, romantišku JMVMC erdvėlaikiu.

Ir visa tai iš išorinių kiemų organiškai nutįsta į vidų, kur tuščios erdvės, ilgi koridoriai, užsibaigiantys bešviesiais tualetais, sako tą patį, ką ir išorė, žinančiajam – apie keisčiausius  svajonių ir tikrovės susidūrimus, nežinančiajam – apie švariai apleisto stiklinio-betoninio miesto romantiką.

Ir tada, pamačiusi parodą, sakau, na ir kas, kad, parodos kuratoriaus žodžiais kalbant, „(anti)menininkai“ rodo savo kūrinius institucijų institucijoje, kokia gi čia institucijų institucija, ne – iš tiesų tai yra keistybių keistybė, su savo grožiu, slypinčiu tame nenormalume ir neįprastume, ir ji visai nenuskriaudžia D&G kūrybos, bet švelniai ją apkabina, priima ją ir pati ja pasipuošia.

Gyvenimas pilnas sudėtingų momentų, jų neišvengsi.

Nerimas, tik šįkart nepalyginamai sunkesnis už tą, paskatintą darviniškųjų polinkių, prasismelkia man į širdį, kai pamatau žodžius, kuriuose Donato Srogio ir Gintaro Znamierowskio kūryba išsidėlioja sistemingai ir tvarkingai, teisingai ir teisėtai, ir mano vaizduotėje iškyla liūdnos (pralaimėjimui pasmerktos) XX a. institucinės kritikos menininkų kovos, ir aš klausiu savęs – ar ir vėl matu tą kovą sau prieš akis, ir jau nebenoriu žiūrėti ir galvoti, bet… tą pačią sudėtingiausią minutę, dvasia susikaupia ir sako: nurimk, širdie, gal nebuvo tos kovos tokios liūdnos, gal nebuvo jos net ir kovos, o štai čia, šiame kataloge – ar nėra tokio skausmingo grožio tuose žodžiuose, šlovinančiuose alternatyvą, antimeną ir antiinstituciją, ir tuo pačiu spinduliuojančiais troškimu paversti antimeną menu, Lazdynus perkelti į Tate’ą, ir padaryti visą tai vertu Konceptualizmo ir Postmodernizmo vardo?  Argi tame skausmingame prieštaravime nėra stebuklo, kerinčio nesuprantamumo?

Ir širdis sutinka, sako, taip, tebūnie tai tas druskos komponentas: nežymus, sūrus, svetimas, kitoks, bet vis dėlto prasmingas dėl savo kitoniškumo, dėl priminimo apie egzistuojantį tą kitą, tragišką, skausmingą grožį…

* Kadangi teleologinis nerimas ir visuomeninė pareiga verčia mane įvardinti priežastis, o pagrindinis straipsnio tekstas intuityviai jų priimti nenori, šį bei tą surašau čia: Paroda žavi Lietuvos meno scenoje itin retu lengvumu, paprastumu, nepretenzingumu, ir, sykiu, meninės strategijos taiklumu ir švarumu – lietuviškojoje istorinėje perspektyvoje panašus nepretenzingumo ir taiklumo derinys matyti nebent Algirdo Šeškaus fotografijoje. Visų antra, paroda, atrodo, tobulai atitinka šiuolaikinės „berlynietiškos“ estetikos reikalavimus – natūralus senstelėjęs popierius, juodai baltos ir pablukusios spalvotos fotografijos, nedažyto medžio rėmeliai, jau nekalbant apie parodos išdėstymą… Man sunku kalbėti apie 1990 m., nes, nors ir turiu nuovoką apie tuometinius įvykius, mano atmintis adekvačiai tuometinio zeitgeisto perteikti negali, tačiau, atrodo, kad šiandieną Donato Srogio ir Gintaro Znamierowskio paroda atrodo tobulai (kaip tobulai atrodo 8-9-to dešimtmečių Šeškaus fotografija mobiliųjų telefonų fotografijos laikais).

** Asmeninio pobūdžio detalės: taip puikiai mane pribloškė labai vėlai pamatyti Woody Alleno filmai, Kristijono Donelaičio, Aldous Huxley tekstai…

*** Tiems, kuriems patiko Donato Srogio ir Gintaro Znamierwoskio paroda, taip pat gali patikti:

Jiŕi Kovanda (taip pat yra knyga)
Július Koller
Bas Jan Ader
Gino de Dominicis Attempt to form squares instead of circles around a stone falling into water bei Attempt to fly

Parodos katalogą galima peržiūrėti čia. Paroda veiks iki rugsėjo mėnesio.

Gintaro Znamierowskio nuotraukos.