„Paroda it* (meninis) tyrimas“ projektų erdvėje „Malonioji 6“

„Paroda it [1] (meninis) tyrimas“

Kuratorius ir tyrėjas: Vytautas Michelkevičius

Menininkai: Artūras Raila, Dainius Liškevičius, Julijonas Urbonas, Eglė Karpavičiūtė

Tyrėjai bendradarbiai: Arnas Anskaitis, Julijonas Urbonas, Akvilė Anglickaitė, Žygimantas Augustinas**, Edvardas Kavarskas, Dainius Liškevičius, Audrius Novickas, Tomas Grunskis**, Aldis Gedutis**, Inga Vidugirytė**, Viktorija Žilinskaitė, Tautvydas Bajarkevičius**, Lina Michelkevičė

Kūrybinė komanda: Agnė Alesiūtė, Rokas Cicėnas, Pijus Cicėnas, Sandra Mockutė, Anastasija Sosunova

Neseniai projektų erdvėje „Malonioji 6“ vyko kiek neįprasta „paroda“, skirta  meniniam tyrimui kaip reiškiniui apskritai. Tiesa, girdėjau atsiliepimų, kad paroda buvo išeksponuota nepakankamai „estetiškai“, „nesižiūrėjo“, tačiau man atrodo, kad tokios parodos kontekste  „estetiškas“ išeksponavimas nėra svarbus, nes parodos ašis įbesta kitur. Projektas iš pažiūros paprastas, nereprezentatyvus, tačiau solidus, su  argumentuotu konceptualiu pagrindu. Be to, jame pirmu smuiku groja ne „estetiniai“ turiniai, o paprastai nematoma ir neafišuojama kūrybinio darbo dimensija (jei kalbame apie individualią kūrybą)  arba, priešingai, dimensija, tampančia rišamąja kokių nors vorkšopų, kūrybinio kolektyvinio mintijimo, vadinamo brainstorminimu, praktikų medžiaga. Tai vadinamasis „meninis tyrimas“. Kadangi Michelkevičius pats kaip praktikas susijęs su įvairiais meniniais tyrimais projektų ir/ar workšopų pavidalu, galų gale, jį ši tema domina ir kaip teoretiką, jo projektas nėra iš piršto laužtas.

Kalbant apibendrintai, paroda padalinta (natūraliai pagal projektų erdvės kambarių skaičių) į dvi dalis. Vienoje dominuoja vizualūs projektai, ko gero dėl artefaktų vizualumo – tai Eglės Karpavičiūtės, Dainiaus Liškevičiaus ir Artūro Railos kūrinių, instaliacijų ar projektų darbinė medžiaga. Railos projekto „Žemės galia“ atveju užfiksuotos projekto dalies užsienio galerijoje eksponavimo akimirkos, taip pat  bandomieji kadrai, iš kurių vėliau Raila išsirinko tuos, kuriuos žinome kaip chrestomatinius „Žemės galios“ projekto atvaizdus. Keletas dokumentinių foto kadrų, kurie nefigūravo „parodinėje“ projekto dalyje. Šalia eksponuojamas Vilniaus centrinės dalies energetinis žemėlapis, kurį pagal savo metodiką sužymėjo žymūs Lietuvos virgulininkai, dalyvavę Railos projekte.

Eglės Karpavičiūtės ankstyvosios tapybos etiudai, patalpinti į nedidelius a la muziejinius stendus ir papildyti gretutiniais tekstais iš estetinių objektų virsta „tiriamąja medžiaga“. Šios parodos dalies vizualumą kiek atskiedžia Vytauto Michelkevičiaus kadaise vykdyto projekto „liekanos“ apie skirtingą sąvokų perskaitymą ir jų vizualizavimą „Trumpi žodžiai kūriniai“. Michelkevičiaus sąvokinius eksperimentus vizualiai interpretuoja grafikė (Anastasija Sosunova). Taigi, tam tikro meninio tyrimo (iš)eksponavimo procesas tampa alternatyviu kūrybiniu bendradarbiavimu.

Julijono Urbono vykdytas projektas pateiktas kaip eskizų virtinė ir susirašinėjimo su įvairiais specialistais techniniais projekto klausimais, išklotinė. Julijonas Urbonas sumanė atrakcioną, vadinamuosius „Eutanazijos kalnelius“ ir apskaičiavo šio atrakciono metu pasiekiamą tokį greitį ir tokią kūno poziciją, būseną, kai visas kraujas suteka į kojas, smegenys nebeaprūpinamos krauju, regimos malonios haliucinacijos ir netrukus ištinka mirtis. Urbonas taip pat pateikia dalį šio projekto darbinės medžiagos, projekto įgyvendinimo proceso „pjūvį“.

Kita projekto dalis išimtinai tekstinė, kurioje įvairiais aspektais išskleidžiami (meninio) tyrimo būdai, proceso ypatybės ir pats meninis tyrimas neretai tampa kūrybos procesu. Kai kurie ekspozicijos kontekstai nutolsta nuo „meninio tyrimo“ tiesiogine žodžio prasme, tačiau nuo to parodos koncepcija tik pagilėja. Pavyzdžiui, Pijus Cicėnas, Rokas Cicėnas ir Agnė Alesiūtė suskaičiavo (pagal James Elkins) kokie yra disertacijos apimties ženklų ar puslapių skaičiumi reikalavimai įvairiuose universitetuose (ir Vilniaus VDA). Tai dar buvo ir įvaizdinta  smarkiau ar mažiau „tarkuojamo“ žmogeliuko įvaizdį.

Žygimantas Augustinas savo autoportretų seriją permalė per ironišką kvazi-mokslinę schemą, vizualiai ir tekstais paaiškindamas kaip ant savo kaukolės galima užtempti Kristijono Donelaičio veidą su visais raumenimis ir koks rezultatas išeitų. Augustinas sarkastiškai, vykusiai dekonstravo savo kūrybinį procesą, kartu pateikdamas tikrai įdomių savo kūrybos virtuvės detalių, tačiau tuo pačiu išlaikydamas sarkastišką atstumą, kuris neleidžia iki galo šios „mokslinės schemos“ imti už gryną pinigą. Taigi, Augustinas preparuoja bajerį, tačiau pats preparavimo veiksmas irgi iš dalies yra bajeris –  žiūrovų trolinimas.

Vėlgi, dalį parodos užima Michelkevičiaus tyrimas kaip vizualizuojami ištariami žodžiai-garsai.  Garsas konvertuojamas į tam tikrus grafinius simbolius ir atitinkamai tie simboliai gula į popieriaus lapą , priklausomai nuo garso specifikos. Eksponuojamas Christopfer Fryaling tekstas „Research in Art and Designe“ (1993). Pateikiama kolektyvinio žemėlapiavimo proceso įvaizdinimas, taip pat Ingos Vidugirytės ir komandos tyrimas kaip atsiranda įvaizdinimas (tačiau ne iliustravimas) literatūroje  „Kada atsiranda literatūros geografija?“ – įvaizdinta teorinio lauko ir metodo refleksija. Bandoma aiškintis kaip literatūroje formuojasi erdvinė-vaizdinė dimensija, priklausomai nuo epochos ir kitų kontekstų.

Projekte yra dar daugybė medžiagos, kuri sudaro projekto prasminį tinklą. Apskritai, gilinantis į šį tinklą meninio tyrimo aspektą visą laiką (gerąja prasme) stelbė konvertavimo iš vienos prasminės, ženklų sistemos į kitą problematika. Iš vizualios į kalbinę ir kalbinės į vizualią. Jei vienoje parodos dalyje dominavo vizuali (projektų) medžiaga, kitaip sakant, „vizuali mėsa“, ji apeliavo tiek į tam tikrą procesualų tyrimą, tiek į kalbinės terpės logiką. Kitaip sakant, pateikiama vizuali medžiaga, nepaisant to, jog rodomos nuotraukos ar tapybos etiudai, paradoksaliai jau nėra tiesiog „vaizdai“, tačiau tam tikros nuorodos, proceso dalis, konteksto išnašos.

Tuo tarpu, kitoje, „kalbos“ ir „diagramų“  parodos dalyje, priešingai, susidaro įspūdis, jog tekstiniai tyrimai kalba apie įvaizdinimą ir kartu vizualizuojami, vizualizuojasi patys tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme. Galų gale, kolektyvinio kūrybinio mintijimo procesas, drauge rašant ir paišant tam tikras diagramas, žemėlapius savaime tampa tarpine erdve, kurioje vizualūs ir kalbiniai kodai funkcionuoja kartu kaip paradoksali visuma. Nė vienas nėra kito iliustracija, tačiau tuo pat metu vizualūs ir kalbiniai kodai yra vienas kito (kartu kūrybinio proceso) struktūros papildiniais.

Tai paroda, kurioje kūrybinis procesas visų pirma parodomas kaip (alter)meninis tyrimas, tarsi šaknis išsišakojantis tiek meninėse, tiek akademinėse, tiek įvairiose alternatyviose praktikose. Tada ši šaknis atsiejama nuo tiesioginių „estetinių turinių“, tačiau pastarieji vis dėlto yra numanomi, jaučiami. Jie tampa tyrimo objektu, tačiau ir patys iš dalies formuoja, įtakoja, įestetina šį tyrimą ir pačią parodą kaip „laboratoriją“. Taigi, tai nėra paroda įprasta žodžio prasme, kaip ir nėra kokia nors muziejinė ekspozicija. Ši paroda suproblemina tiek „meninės parodos“ formatą, tiek įprastus muziejinius naratyvus.  Michelkevičius ir su juo šioje parodoje bendradarbiavę visi menininkai, tyrėjai ir t.t. sugeba parodyti kūrybinio proceso ir (meninio) tyrimo mechanizmus. Randamas netikėtas požiūrio rakursas, per kurį galime pažvelgti į daugelį, atrodytų, skirtingų praktikų per giminingą prizmę. Kartu pati paroda kaip veiksmas, vis dėlto, gali būti traktuojama ir kaip meninis-kuratorinis procesas. Sakyčiau, šis projektas prašosi kokiu nors netiesioginiu – meniniu-tiriamuoju – būdu perkonvertuojamas į leidinį.