.
2010    01    28

Bendrijos gimimas (I d.)

Tomas Čiučelis ir Jurij Dobriakov

Uzupis graffiti

Jei pastaruoju metu atidžiai stebėjote Lietuvos kultūros erdvę ar aktyviai joje dalyvavote, turėjote pastebėti, kad vis dažniau mąstoma apie bendrijų reiškinį, kuris pasirodo kalbose, idėjose ir projektuose vis kitu pavadinimu ir kitu pavidalu. Vėl prisimenamos komunos ir utopinės bendruomenės, įvairios pusiau legalios ir nelegalios pogrindinės erdvės ir veiklos (pavyzdžiui, Mirjam Wirz inicijuota renginių serija Flash Bar), „laikinosios autonominės zonos“ ir provincija kaip vieta „naujoms steigtims“. Vienos (įsivaizduojamos) bendrijos, nors iš pradžių ir atrodančios patrauklios bei turinčios daug potencialo, neišlaiko realybės testo ir savaime išnyksta. Kitos egzistuoja tik pokalbiuose ir niekada taip ir neįgyja apčiuopiamesnės formos. Trečios, atrodytų, sėkmingai gyvuoja, tačiau po kurio laiko tampa aišku, jog jų branduolys tėra inercija. Tačiau svarbiausia yra tai, kad egzistuoja akivaizdus, žmogiškas bendrijų poreikis, ir panašu, kad jis tik stiprės.

Gerai pagalvojus, visa tai galima buvo numatyti. Net jei nekreipiame dėmesio į dabartinę socioekonominę situaciją, neišvengiamai suvokiame ar bent jau nutuokiame, kad individualizmas ir nuolatinis bastūniškumas nebeveikia – pasikeitė ne tik pasaulis ir gyvenimo jame sąlygos, bet ir mes patys bei mūsų prioritetai. Mes imame permąstyti ir tokius, atrodytų, savaime suprantamus dalykus, kaip virtualūs socialiniai tinklai ir susiję „bendrumo palaikymo įrankiai“ – ar tai, kad juos įvaldėme, reiškia, jog žinome ir turime ką pasakyti vienas kitam? Aišku tik tai, kad pasakyti kažką vis tik norime.

Norisi kalbėti apie tai ne tik teoriškai ir atsietai, bet ir asmeniškai, nes šitie dalykai jau tapo ar tampa klausimais, kuriuos patys turime spręsti savo gyvenime. Taip pat norisi kalbėti apie bendrijas ir be vienareikšmiško politinio atspalvio – yra nemažai kitų kalbėtojų, kurie pirmiausia akcentuojančių būtent šį aspektą. Mums gi labiau rūpi bendresni dalykai. Kokia bendrija šiandien įmanoma? Tik toji Alphonso Lingio aprašyta „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“, gimstanti anapus kalbos ir kitų socialinių bendrumo mechanizmų, besiremianti tik mirtingumu kaip bendražmogiška kategorija, ar vis dėlto ir kalbanti bei veikianti, bendrais tikslais ir panašiomis vertybėmis susaistyta (bet anaiptol ne homogeniška) steigianti bendrija? Kur gimsta socialumas, ir kas tam tikrais atvejais trukdo jam gimti? Kodėl dažnai pasirenkamas nebylumas, o ne kalbėjimas? Kaip giliai socialus bendrijos gyvenimas gali ir turėtų persmelkti mūsų individualius gyvenimus?

Socialinis tinklas: kūrybingas anonimas vs normalizuotas avataras

Galima pradėti kad ir nuo internetinio socialinio tinklo pavyzdžio. Reiškinys, kuris dar prieš keletą metų buvo galybės potencialiai daugiakrypčių iniciatyvų stadijoje, dabar įgavo ne tik globalius mastelius, bet ir tapo unifikuotą vartotojų patirtį [unified user experience] atliepiančiu socializavimosi būdu be galo įvairioms žmonių grupėms. Socialinė tinklaveika [social networking], savo ruožtu, jau nebėra individualios savivokos ir sąveikavimo metodikos manifestacija, tai jau normalizacijai ir reglamentavimui pasiduodantis būvis, kuris verčia permąstyti bendravimo, bendrumo bei individualumo sampratas.

Apžvelgiant pirmąjį šio tūkstantmečio dešimtmetį, kuris sąlyginai sutampa su socialinių tinklų ir Web 2.0 geneze, negalima nepastebėti vis didesnio interneto vartotojų tapatinimosi su savo avatarais [avatars] tendencijos. Pirmosios interaktyvaus socialinio kontakto patirtys daugeliui vartotojų pažįstamos kaip anonimiškos – t. y., medijuotos niekuo su savo tikruoju referentu nesusijusio avataro: tai ir neasmeniniai slapyvardžiai [nicknames], ir klaidinanti informacija asmeniniuose profiliuose [personal profiles], ir, atitinkamai, nenuspėjamos bei įprastinėms bendravimo sampratoms iššūkį metančios interakcijos. Poreikis (būtent poreikis) likti anonimiškam simbolinėje erdvėje, naudotis virtualiosios terpės resursais pasitelkiant naujas, iki šiol neegzistavusias fikcijų kūrimo galimybes, be abejo, turi racijos, ir šios koncepcijos apraiškas galima aptikti, pavyzdžiui, J. Lennono ir Y. Ono 1969 metų performanse, kurio metu jie deklaravo absoliučios komunikacijos [total communication] idėją. Taigi, toks absoliučios komunikacijos būvis šiandien vis tik tapo įmanomas socialinio tinklo pavidalu, nes tam pagaliau atsirado, regis, idealiausi resursai – internetas.

Sąmoningas ir sistemingas nesitapatinimas su savo simboliniu reprezentantu šioje erdvėje mums suponuoja (mažų mažiausiai) vieną svarbų vaizdinį: tai nauja, savarankiška, naujas komunikavimo formas steigianti simbolinė realybė, kuri atsiranda tarp jos gyvavimą palaikančių dalyvių kaip sąmoningai suvokiamas tarpininkas. Identifikacijos joje vengiantis asmuo peržengia patį avataro kaip tikrojo, vienintelio „aš“ atstovo idėją ir žvelgia į socialines interakcijas internete kaip į kraštutinį fantazminės personos būvį su visu fantazminiu bei perversiniu turiniu, kuriuo ji neišvengiamai operuoja. Taigi, fiziniame pasaulyje funkcionuojantis asmuo lieka už anoniminio šydo, kuris, kaip maskuojantysis kombinezonas Richardo Linklaterio filme Neįžvelgiamas pasaulis [A Scanner Darkly] (2006), nuolat keičia savo pavidalus.

Ši anonimiškumo strategija skatina kurti naujus komunikavimo kodus, simbolines realybes, šiboletus, žaidimus, tačiau ji visiškai nepasiteisino susidūrusi su normalizavimo ir unifikavimo iššūkiais, atsiradusiais kartu su poreikiu integruoti internetines realybes į „neprijungtąsias“ [offline] socialines interakcijas. Šiame taške tapatinimasis su savo avataru, regis, tapo normalizuotos interakcijos sąlyga. Begalė žmonių staiga (prisiminkime, kokiais tempais išaugo Facebook vartotojų skaičius) aptiko save esančius bendrame tinkle, kuris įgalina juos bet kada susisiekti su bet kuo ir perduoti bet ką, tuo pačiu atsakant už interakciją savo tikrojo asmens vardu.

Globalus „normalizuotų avatarų“ sambūvis yra absoliučiai unikalus tuo, kaip jame funkcionuoja ir mutuoja asmeninės reprezentacijos. Čia galima imtis naujo rakurso ir vaizdingumo dėlei atlikti inversiją su McLuhano teze „medijos yra žmonių tęsiniai“ – tokiu atveju, ar ne mes patys esame tie aktyvų socialinį gyvenimą gyvenančių avatarų tęsiniai tikrovėje? Besinaudodami sąsajomis tinklaveikai nepastebime daugybės interakcijų, kurios vyksta jau be mūsų įsikišimo. Pačios sąsajos jau nebėra paprasti dariniai, skirti žmonėms komunikuoti su mašinomis. Jos tampa kompleksiškomis struktūromis, kurios tarpusavyje sąveikauja labiau, nei patys jas „vartojantys“ žmonės – štai čia galima aptikti tą techno-futuristinę baimę, jog netruks ateiti diena, kuomet ši sąveika ims dominuoti ir sąsajos taps savarankiškos. Ar tai nebus ta diena, kuomet mus reprezentuojantys avatarai iš tikrųjų „atgis“ ir – turėdami visus reikiamus duomenis apie mus, informaciją apie tarpusavio interakcijas – imsis savarankiško gyvenimo?

Šiapus ir anapus virtualybės

Taigi, šie klausimai tuo pačiu grąžina prie dichotomijos „šiapus/anapus socialinės medijos“ ir ragina pamąstyti apie pačios žmonių (ne jų avatarų) bendruomenės ribas, apie dalyvavimo bendrabūvyje pobūdžius. Aukščiau aptarto bendrabūvio medijuotose erdvėse palydovas – tavo paties dalyvavimo delegavimas avatarui. Šis manevras, savo ruožtu, istorijoje turi precedentų – pvz., Renesanso laikais Italijos bažnyčiose buvo populiarios dar gyvus šalies didikus reprezentuojančios natūralaus dydžio vaškinės „maldos lėlės“, kurios „melsdavosi“ šiems joje nesant: tai atvejai, kuomet situacijos pavidalas, jos „atrodymas“ tikroviška, bendruomenėje yra pripažįstamas kaip savaime pakankamas ir simboliškai motyvuotas.

Galima tarti, jog mūsų pačių avatarų formuojamos bendrijos mums yra dar nepažintos ir galbūt net svetimos, o realybės, atsirandančios nuolat papildant socialinėse interakcijose dalyvaujantį turinį, reikalauja naujų, dar neatsiradusių būdų kalbėti apie jas. Galbūt dėl to dažnas palydovas bendravimo, komentavimo, vertinimo įrankiais aprūpintose virtualiose iniciatyvose yra… dalyvių tyla?

Iš vienos pusės, socialinių interakcijų delegavimas avatarams atliepia sąmoningą mūsų siekiamybę perkelti šias interakcijas ir reiškinius į tikrovę, tuo pat metu suvokiant, kad toks veiksmas neįmanomas bent jau psichologiškai – internetinės bendrijos, kad ir kokios įvairios bebūtų, visuomet yra „sterilios“ žmogiškojo „neišbaigtumo“ ar tiesioginių frustracijų prasme, tuo tarpu tikrovėje viso to niekad negalime išvengti. Pavyzdžiui, užduokime paprasčiausią (ir ne kartą mintyse, be abejo, nuskambėjusį) klausimą: ar visi mūsų „draugai“ Facebook socialiniame tinkle yra mūsų draugai? Žinoma, suvokiame, kad čia jau reikalingos naujos kategorijos ir apibrėžtys, kad čia netinka įprastiniai bendravimo vaizdiniai.

Tačiau, kita vertus, socialinis tinklas internete jau be mūsų sąmoningų pastangų generuoja savotišką „perteklinę energiją“ savo iki galo neapčiuopiamomis, pasąmoninėmis, netyčinėmis interakcijomis tarp avatarų – ir visa tai akumuliuojasi jau nebe intelektualiai apmąstomų ir interpretuojamų asmeninių patirčių, o greičiau skaitmeninių, kompiuteriais apdorojamų duomenų pavidalu. Tokiu atveju atsakymas į klausimą „Kas pajėgus šiuos duomenis apdoroti?“ yra vienareikšmiškas: tikrai ne mes.

Taip pat pakankamai akivaizdus yra atsakymas į klausimą „Ar stipri, motyvuota, produktyvi bendrija gali gimti toje įprastinėje virtualios socialinės tinklaveikos formoje, kuri egzistuoja šiandien?“ – jis turėtų skambėti taip: vargu. Ir taip yra nepaisant fakto, kad visi instrumentai tam, atrodytų, yra (nors didelių abejonių kelia jau minėta tų instrumentų ir būdų apie juos mąstyti unifikacija). Reikia dar kartą pabrėžti, kad problema glūdi veikiau pačiame „gyvų“ dalyvių santykyje su savo tęsiniais socialiniuose tinkluose ir erdve, kurioje šie tęsiniai tarpsta. Vietoje to, kad būtų pilnai išnaudojamas tų naujųjų instrumentų potencialas (jau nekalbant apie poetišką, kūrybingą nelanksčių ir pernelyg unifikuojančių aspektų virtualiuose tinkluose „nulaužimą“ [hacking] bei kritiškos distancijos su savo avatarais išlaikymą), šiose erdvėse mes vis labiau esame linkę simuliuoti tą patį veiksmą, kurį sėkmingai atliekame ir kitur – tiesiog iš inercijos atsiliepiame į neartikuliuotą, daugiabalsį „pasaulio murmesį“, taip leisdami jam ir toliau nuolat generuoti patį save, plėstis į skaitmeninę begalybę.

Taigi, arba mes turime ieškoti visiškai kitokio (mažesnio, labiau susitelkusio, transgresyviu ir kritišku kūrybiškumu grįsto) virtualių bendruomenių modelio (kas tam tikromis formomis ir tam tikru mastu galbūt ir vyksta jau šiandien), arba/ir ieškoti gyvybingų ir produktyvių bendrijų gimimo vietos visai kitur. Sprendžiant iš to, ką šiandien kalba ir rašo daugelis žmonių, pirminis impulsas vis dažniau verčia juos ieškoti „tikrumo“ ir bendrumo anapus įvairių simbolinės reprezentacijos sistemų – interneto, televizijos, kartais net kino, literatūros ir kalbos apskritai. Tačiau, kaip jau rašėme kitur, mums atrodo, kad problemą kelia anaiptol ne pačios simbolinės realybės, o tai, kad vengiama arba nemokama kritiškai ir kūrybiškai jų preparuoti, tuo apnuoginant jų „netikrumą“ bei, atitinkamai, manifestuojant tai, kas iš tikrųjų vyksta mūsų gyvenime ir mūsų visuomenėje.

Fantazija? Taip, ačiū.

Kitaip tariant, tęsdami ir tikslindami ankstesniuose tekstuose pradėtą teminę liniją, mes teigiame, kad bendrijos – tiek šiapus, tiek anapus virtualios erdvės – gimsta būtent kolektyvinėse fantazijose, „bendrose realybėse“ [shared realities], fikcijose, nuo kurių yra nutolta per kritinį atstumą ir kuriomis yra operuojama sąmoningai. Šių kolektyvinių fiktyvių realybių gimdomi naratyvai būtent kaip steigiantis kūrybinis turinys (bet ne kaip apgaulinga ir dezorientuojanti „tikro daikto“ simuliacija) yra „įrašomi“ atgal į kitas tikrovėje tarpstančias simbolines realybes, jie sugrįžta į mūsų bendravimą ir tokiu būdu stimuliuoja atsinaujinimą, transformacijas ir produktyvias mutacijas.

Praktikoje visa tai nėra labai paprasta ir lengva. Žinome pavyzdžių, kai pradinė fantazija (stipri vizionieriška idėja, įsivaizduojama vieta ir pan.), veikianti kaip ašis, aplink kurią susiburia bendrijos nariai, vėliau dėl asmeninių priežasčių yra numarinama jos iniciatoriaus ar iniciatorių, todėl dezintegruojasi ir pati bendrija (be abejo, palankiomis aplinkybėmis jos buvę nariai gali suformuoti naują bendriją aplink kitą „centrą“). Tad viena svarbiausių problemų ir yra ši: kaip užtikrinti tai, kad nauja simbolinė realybė kaip bendrijos pagrindas vienodai „priklausytų“ (simboline ir intelektualine prasme) visiems šios bendrijos nariams ir netaptų „privačia fantazija“, kurią kontroliuoja tik vienas ar keli žmonės.

Imantis kalbėti apie fantaziją kaip apie steigiamąjį turinį, taip pat negalima pamiršti apie tai, jog anaiptol ne kiekviena fantazija gali palaikyti kūrybingą, nerepresinį bendruomeninį būvį; atributas, kuris orientuoja bendrabūvį, glūdi pačius individus subordinuojančiose vertybėse. Juk mes, vienaip ar kitaip, visuomet atskiriame mums artimas fantazijos apraiškas (tebūnie tai literatūros kūrinys, kinas, ar tas pats bendruomenę suburiantis vaizdinys) nuo nepriimtinų, atstumiančių, nepasitenkinimą keliančių – nors visa tai, galų gale, tėra „tik“ fantazija, kaukė. Vertybės nurodo, kaip tokie įsivaizduojami vaizdiniai referuoja į asmeninius potyrius, kaip jie įprasmina mūsų pasąmoninį turinį ir kaip manifestuoja/represuoja patį žmogiškumo supratimą.

Antroje šio esė dalyje imsimės bendrijos anapus virtualybės ir bandysime paanalizuoti, kokie bendrijos modeliai įmanomi mūsų kultūriniame kontekste, kokias bendrijas galime matyti utopijose ir praktikoje, palyginsime su jau egzistuojančiais pavyzdžiais JAV bei kitur.

Nuotrauka viršuje – Evaldo Liutkaus.