Apie labirintus... Indrikio Gelzio paroda galerijoje „Vartai“

Indrikis Gelzis pirmiausiai erzina tuo, jog jo parodoje sunku įžiūrėti vientisą „naratyvą“ ir tai įdomu. Indrikis Gelzis įdomus tuo, jog jo parodoje kartais sunku susieti koncepcijas su kūriniais. Ir tai erzina. Vis dėlto, mintyse sudėjus visus menininko kūrinius, eksponuojamus parodoje, galima kelti prielaidą, kad Gelzis stengiasi būti šmaikštus. Tačiau dar kartą mintyse perkračius visus menininko kūrinius, eksponuojamus parodoje, galima spėti, jog jis nesistengia būti šmaikščiu. Ko gero, tai ir yra Gelzio kartos statementas – neapibrėžtumas.

Panašu, kad menininkas kartais galvoja kaip adekvačiai medžiagiškai išreikšti idėją, ją išreiškia beveik nepriekaištingai, tačiau šioks toks ano, ankstesnio galvojimo, neapsisprendimo šešėlis dar jaučiamas. Kalbu apie pėdas – „Mes turime kai ką bendro“ (2015). Idėja aiški, šmaikštu, tačiau tuo pat metu nesąmoningai galvoji, ar nebuvo galima šitą idėją formaliai išreikšti kiek grynesniais pavidalais? Ar tokia forma, kokia pasirinkta, tikrai yra adekvačiausia, gryniausia?

Tą patį galima pasakyti apie „Susitikimą“ (2012). Netikėta, kažkiek šmaikštu, tačiau susidaro įspūdis, jog menininkui vien toks „formalus netikėtumas“ atstoja pačią idėją. Maždaug, matote, kaip originaliai sugalvojau, taip dar niekas (?) nebuvo sugalvojęs – Žiguliukas vairuojamas iš automobilio vidaus ir tuo pat metu sėdint išorėje. Kai kurių menininko kūrinių akivaizdoje sunku atsikratyti įspūdžio, kad sugalvojus kokį nors įdomų plastinį sprendimą, ties tuo ir sustojama. Arba tuo „atradimu“ tiesiog pradedama spekuliuoti. Tą galima pasakyti apie Gelzio parodos „Blind sounds“ objektus  – būgną, pianiną, akordeoną („Vartų“ galerijoje neeksponuojamus), „sunertus“ su gyvu atlikėju.

Išradinga ir šmaikštu, tačiau visa tai atrodo kiek per paviršutiniška, orientuota į sudekoratyvėjusį funny objektinį meną, kuriuo tiesiog užversta visa šiuolaikinio meno rinka ir bienalės. Tarsi 10-me dešimtmetyje tikrai aktualūs plastiniai ir koncepcijos sprendimai jau sąmoningai paverčiami plataus vartojimo pigoka preke.

Neapsisprendimo įspūdį sustiprina menininko kūrinius pristatantys tekstai. Kai kurie kūriniai, atrodytų, yra sąmoningai pankiškai tūpi, tačiau juos paaiškinantys tekstai labai rimti, gilūs. Pasirodo, menininko kūriniai trina paaiškinamumo ribas… Čia įsipina ir individo percepcijos problematika, fenomenologinės teorijos gilumos… Galbūt menininkas tyčia supriešina gilius filosofinius konceptus su (kai kuriais) gana tiesmukiškais kūriniais? Sakyčiau, ne. Atrodo, kad visa tai rimta. Tada vėl iškyla abejonių ar menininkas pats iki galo suvokia ką savo kūriniais nori pasakyti?

Ar nebus tai gerai pažįstamas nepilnavertiškumo kompleksas, kai bandoma apsimesti protingesniu ir konceptualesniu nei esama iš tiesų? Tenai, kur nebežinoma kaip „išsisukti“, pradedamos mistifikacijos „gretutiniais tekstais“. Kitaip sakant, paleidžiama miglelė, tikintis, kad kūrinio (ar mąstymo) trūkumus užpildys „paslaptis“ arba „mįslė“. Negalėčiau teigti, kad latvių menininkas elgiasi būtent taip. Tačiau šiokių tokių abejonių jo pristatomame projekte „Vartų“ galerijoje kyla.

Tas abejones sustiprina ir menininko tinklalapyje primygtinai akcentuojamas aukštas (?) institucinis statusas. Prie kiekvieno kūrinio būtinai priklijuojamas (jauno) „sėkmingo menininko“ įvaizdis (būtinai išvardijamos „prestižinės“ institucijos, kuriose buvo rodomas kūrinys, kuratorių pavardės ir t.t.) ir tada pradeda atrodyti, jog tokiu konjunktūriniu „prestižu“ bandomi kompensuoti kūrybos trūkumai… Silpnąsias kūrinių puses bandoma kompensuoti institucinio prestižo regalijomis. Tarsi nuo tų regalijų kūryba pagerėja savaime.

Iš dalies taip, iš dalies ne. Juk visa tai, ko gero, būtini stratifikaciniai ženklai, pagal kuriuos sistemoje tam tikras jos elementas (šiuo atveju menininkas) atpažįstamas ir sprendžiama apie buvusią, esamą ir galbūt būsimą vietą toje sistemoje. Tokia ženklų sistema būtina, norint sėkmingai toje šiuolaikinio meno sistemoje funkcionuoti. Tokioje sistemoje nevalia būti „neatpažintu objektu“, be prestižo regalijų. Kitaip sakant, tai yra savotiškas „pasas“, kaip kad įvairūs kariniai ženklai arba, kalbant radikaliau, (sovietmečiu) kalinių tatuiruotės. Taigi, Gelzis kolekcionuodamas ir demonstruodamas tuos at- ir pri-pažinimo ženklus, galima sakyti, elgiasi taip, kaip ir turi elgtis kiekvienas sistemos dalyvis.

Todėl stengiantis neperspausti su Indrikio Gelzio (su)peikimu, padeda internetas. Pasigilinus į Inrikio Gelzinio tinklalapyje pristatomą kūrybą ir pamačius platesnį kūrinių spektrą, situacija tampa kiek aiškesnė ir dalį „kaltinimų“ tenka atsiimti. Visų pirma, kai kurie „Vartuose“ rodomi kūriniai tampa labiau perskaitomi, antra, ryškėja menininko mėgiamos „temos“, jų visuma. Žinoma, pačių kūrinių ir juos pristatančių tekstų disproporcija vis tiek akivaizdi. Tekstai geri, dauguma kūrinių irgi, tačiau jie tarpusavyje nesusikalba. Ten, kur nereikia tekstinių gilių išvedžiojimų, jie būtinai atsiranda ir ima žiūrovą klaidinti.

Vis dėlto, turint omenyje ne tik Gelzio parodą „Vartuose“, kuri, sakykime, ne itin  pavyko, tačiau ir kitus kūrinius, išryškėja pora esminių idėjų. Gelzio manipuliacijos Žiguliukais tiek „Susitikime“, tiek kituose video filmuose, taip pat fiziškai „suneriant“ du Žiguliukus į vieną, tarsi jie būtų vienas Žiguliukas ir kartu vienas kito veidrodinis atspindys, objektų paradoksalus sudvejinimas, perša mintį apie „mirties tašką“, „aklavietę“, „užburtą ratą“, ypač kalbant apie (post)sovietinę istoriją. Tai tampa savotiška kai kurių Gelzio kūrinių ašimi. Sakyčiau, pagrįsta. Žiguliukai juk tiesioginė nuoroda į sovietmetį. Žinoma, galbūt Latvijoje juos tiesiog gana paprasta ir pigu įsigyti? Ne viename kitame Gelzio kūrinyje dominuoja in front of principo sudvejinimas ir paradoksalizavimas, įmanomas tik medijoje ir tik koncepcijos pavidalu. Pavyzdžiui (jei teisingai supratau) Gelzis fiksuoja save, savo riksmą viename gamtovaizdžio taške ir tuo pat metu to riksmo aidą kitoje vietoje. O video filme sumontuojama riksmo ir jo aido seka, užsidaranti savyje, tarsi tavo veidrodinis atspindys būtų toks pats (ne)realus kaip ir tu pats.

Kita vertus, toks idėjos įmedžiaginimas Gelzio kūriniuose kaip tik vykęs tada, kai tai, kas paprastai suprantama kaip virtualu – mintis, medija, nežymūs medijos vizualūs „gedimai“, iš(si)kraipymai – tampa objektu, objekto dalimi ir pačia „įmedžiaginta“ idėja. Paprastai tokie triukai atliekami popieriniuose ar virtualiuose brėžiniuose, eskizuose arba mintyse – kai objektas ir jį apibūdinančios koordinatės abstrahuojami iki tam tikrų sutartinių konvencijų – nusibraižome spintos ar spintelės „modelį“ ir linijomis bei skaičiais sužymime jos/jų išmatavimus. Tiek spinta, tiek ją žyminčios koordinatės funkcionuoja viename prasminiame lygmenyje kaip tam tikri sutartiniai ženklai arba vienodai „objektiški“ simboliai.  Tą patį galime pasakyti ir apie pastatų brėžinius…

Žinoma, tokiu, t.y. brėžinio, eskizo atveju virtualizuojama spinta ar spintelė, pastatas ir t.t. O Gelzis šias sutartines ženklų sistemas, t.y. virtualizaciją apverčia aukštyn kojomis ir, šalia tikros spintelės, t.y. objekto, paverčia objektu tiesiogine žodžio prasme ir pačią (šiaip jau virtualią) koordinačių sistemą. Rezultatas … iš tiesų kreipiantis mintis link fenomenologinių kuriozų ir paradoksų. Taigi, kūrinius pristatantys tekstai, vis dėlto, nėra absoliučiai „ne į temą“.

Panašiai veikia ir Gelzio kūriniai, parodoje „Specifying interpretations on a single individual“ (2014), kurioje objektai ir jų formos „sutampa“ su virtualiame pasaulyje sutinkamais „triukšmais“ – skulptūriniai objektai kartais įgauna tokias formas, lyg būtų matomi per (analoginės) TV ekraną ir prastai gaudanti bangas antena būtų iškraipiusi, ištempusi ir pan. dalį jų (at)vaizdo. Čia vėlgi manipuliuojama žiūrovo rega, percepcija ir ją įtakojančia kultūrine patirtimi, kontrasto principu kaitaliojant materialu-virtualu, tikra-netikra efektus.

Taigi, baigiant galima pasakyti, jog Gelzis nesuvaldė savo parodos „Vartuose“ visumos, galbūt pasirinko nederančius kūrinius, nes kūrinių visuma kiek miglota. Naratyvas kiek painokas. Tačiau kalbant apie Gelzio kūrybos visumą, sakyčiau, viskas yra gerai, daugiau ar mažiau savo vietose. Sėkmingai derinami asmeniniai turiniai ir iš jų kylantis šmaikštumas su šiuolaikinio meno galerijų, bienalių sistemai būdingu, netgi privalomu konjunktūros antstatu. Akivaizdu, kad menininkas linkęs šiek tiek „papankuoti“, tačiau tvardosi, galvoja ką ir kaip pasakyti, kaip neišsišokti, šmaikštauja kokybiškai ir gero tono ribose, įpina „metafizinės gilumos“, nes jam svarbus ir oficialus pripažinimas, galimybė kaupti institucinį prestižą.

Tame, žinoma, nėra nieko bloga, tiesiog tai uždeda tokios sistemos viduje funkcionuojančių menininkų kūrybai tam tikrą būdingą „filtrą“, kažką panašaus į visiems bendrą, visur ir visada atpažįstamą ir patogų „stilių“. Galima sakyti, jog Gelzio kūryba yra standartiškai gera ir standartiškai originali. Tai, ko ir reikia sistemai. Tai, ko ir reikia menininkui, norinčiam toje sistemoje būti. Sakykime, vertas pripažinimo, žaismingas prasmių ir formų labirintas, kuriame vis dėlto viskas daugiau ar mažiau nuspėjama ir saugu. Teisingas šiuolaikinis menas.

Nuotraukos: Arnas Anskaitis