KOMBINATAS: TRUPUTIS TEKSTO. Eglės Grėbliauskaitės instaliacija prie VDA

2015 m. vasario 12 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Kęstutis Šapoka
kombinatas

Ko gero, pati Eglė Grėbliauskaitė, į užrašą „KOMBINATAS“, kurį išdėliojo iš metalinių raidžių prie VDA senųjų rūmų, sudėjo savas subjektyvias prasmes. Juk atsidurti mėsos kombinate, kad ir neveikiančiame, ypač jei esi nusistatęs prieš mėsos valgymą, gyvulių žudymą, gana makabriškas potyris, žadinantis prieštaringas mintis.

Tačiau man šiuo atveju rūpi ne tiek menininkės subjektyvių turinių kuo tikslesnė retransliacija, kiek tai, kaip (ar) tam tikras iš dalies rekonstruotas turinys, pradeda arba nepradeda veikti kitame istoriniame, mikro-socialiniame, mikro-politiniame kontekste, galbūt netgi nepaisydamas pačios menininkės pradinių intencijų. Be to, sakydamas, kad Grėbliauskaitės „Kombinatas“ bet kokiu atveju aktyvuoja asmeninę ir kolektyvinę atmintį, turbūt, smarkiai nenutolsiu ir nuo pačios menininkės bazinės idėjos. Radau tas raides ant apleisto, nebeveikiančio Vilniaus mėsos kombinato stogo, Savanorių prospekto gale. Nors jau ištuštėjusio, tačiau vis dar persunkto to, kas jame vyko vos prieš dvidešimt metų. Taip ir girdžiu tą žvangantį, kapojimo ir malimo mašinų gaudimą – niekad nepasakytum iš išorės, kad ir šiandien, jis vis dar veikia… Užėjęs į vidų, patenki į sistemą, iš kurios išeisi tvarkingai išdorotas… Gabalais...[i]

Jau vien „Mėsos kombinato“[ii] konteksto sujudinimas, atminties dumblo sujaukimas pakankamai paveikus. Kartais tas dumblas sujudinamas visai netikėtai ir subjektyviai. Antai,  ilgai gūglinęs kur gi tas seniai pamirštas „Mėsos kombinatas“ buvo, ir pagaliau nustatęs tikslią vietą, netgi nuvažiavęs pasižiūrėti, staiga kažkur atminties sandėlio tamsiame dulkiname, voratinkliais apaugusiame kampe aptikau seniai pamirštą, kandžių suėstą atsiminimo draiskalą – sovietmečiu kažkoks mano giminaitis dirbo automechaniku visai šalia šio mėsos kombinato. Pasakodavo, kad kombinato darbuotojai ir darbuotojos neblogai gyvena – pro kontrolės postą prasineša apsivynioję po vatnikais ar sijonais dešrų, arba permeta skerdienos gabalą per tvorą, o po pamainos pasiima ir realizuoja turguje ar pažįstamiems… Anais laikais tai buvo vadinama „socialistinės nuosavybės grobstymu“. Buvo netgi šiokių tokių verslo ryšių – už deficitines detales Žiguliukui ar Zaporožiečiui atsiskaitoma (irgi deficitine) skerdiena ir pan. Tas mėsos kombinatas – beveik marginalinis, periferinis (juk ne kokie Sporto rūmai ar „Žalgirio“ stadionas) sovietinio Vilniaus reliktas, tačiau tuo pat metu dūlantis beveik kiekvieno sovietmetį menančio piliečio atminties užkaboriuose. Ir tie užkaboriai vienaip ar kitaip užkabinami.

Maža to, Grėbliauskaitė ir „fiziškai pasisavino“ dalį kombinato – kadaise kombinatą  žymėjusį ir puošusį užrašą, tiksliau raides, „Mėsos kombinatas“ (jos buvo jau nuvirtusios ir prišalusios prie stogo)  ir dalį šio užrašo perkėlė į kitą vietą. Anot Grėbliauskaitės, „i“ raidę netgi galima panešti pasikišus po pažastimi… Ta vieta (ir kontekstas) – priešais VDA.

Žinoma, visų pirma noriu iš anksto „apginti“ menininkę nuo galimų puolimų, pasakydamas, jog ji, ko gero, nesistengė komentuoti ir/ar kritikuoti institucijos, kurioje mokosi.  Tai jau mano savarankiška ir neišvengiamai tendencinga interpretacija.  Už ją atsakau aš. Vis dėlto, pats kontekstas, turint omenyje ir tai, kad menininkės kūrinys traktuotinas  (baigiamųjų) studijų ribose – menininkė yra dar studentė – savaime tokią mano interpretaciją provokuoja.

VDA kaip specifinę mentalinę medžiagą (dabartiniu žargonu sakytume „žmogiškuosius išteklius“), perdirbantis kombinatas – taiklu, arti teisybės. Juk tam tikrose VDA katedrose, ypač turinčiose pretenzijų ruošti „tikrus menininkus“, ne tik ir ne tiek suteikiamas išsilavinimas (nes menų srityje sunkiau jį tiksliai apibrėžti), kiek stengiamasi perprogramuoti (ne)jaunus protus, į(s)teigti tam tikras tiesas, netgi priversti tikėti „tikrojo meno“ arba „teisingo meno“ mitologija, hierarchija, beveik religine prasme. Sovietmečiu indoktrinacija, žinoma, buvo vykdoma kiek kita linkme ir nepalyginamai kiečiau.

Nors kartais tokios „tikrojo meno“ mitologijos, pateikiamos kaip universalios maksimos, pagrindas – tiesiog tam tikrų dėstytojų (dažniausiai sovietmečiu) traumuota psichika, krūva nepilnavertiškumo kompleksų, sumišusių su liguista garbėtroška ir dar didesniu groteskišku  susireikšminimu… Žinoma, kombinato nereikėtų suprasti vien neigiama prasme. Tačiau bet kokiu atveju studentas panašus į niekuo dėtą gyvuliuką, žaliavą, kuri perdirbama į „pusfabrikačius“ arba į labiau „grynus“, t.y. labiau prestižinius gaminius. Tai vėliau vadinama pavykusia „menininko karjera“. Prie jos, tarsi „geriausios metų dešros“ ar kumpio, t.y. prekės, klijuojamas „prestižinis“ CV, dalyvavimas užsienio (!) bienalėse, Nacionalinė premija, na, blogiausiu atveju, bent jau „LDS ženkliukas“… Tai, kombinato gaminių kokybę patvirtinantys „sertifikatai“. Tai kombinato produktų –  kokybiškų menininkų kokybės patvirtinimas, t.y. „tikras menas“, kurio vartojimas – irgi tam tikros gyvensenos, priklausymo tam tikram socialiniam statusui, „autentiškumo“ patvirtinimas.

Čia Grėbliauskaitės „KOMBINATAS“ jau savaime tampa dar ir šiuolaikinio meno sistemoje populiarių sąvokų „FABRIKAS“ arba „KŪRYBINĖS INDUSTRIJOS“, švelnia parodija, išryškinančia ne visada pagrįstas pretenzijas į turinį, kurio dažnai nebūna po šiais  skambiais burtažodžiais.

Kalbant apie grynai formalųjį Grėbliauskaitės instaliacijos aspektą, turbūt, gerai, kad šis užrašas beveik atsitiktinai atsidūrė būtent šioje, t.y. viešoje erdvėje, o ne buvo sugrūstas į kokią galeriją. Tai paryškino Grėbliauskaitės kūrinio poveikį. Kūrinį šiuo atveju suprantu ne tik kaip konkrečią instaliaciją konkrečioje vietoje, tačiau ir kaip intencijų ir veiksmų visumą (kaip šis užrašas buvo rastas, kodėl pasirodė įdomus ir vertas perkelti kitur – rekonstruoti, kaip buvo perkeltas  ir t.t.). Kūriniui taip pat padeda tai, jog menininkė šį užrašą ne sukūrė pati, o „pasisavino“ ir perkėlė iš nesusijusio konteksto. Jei šis užrašas būtų sugalvotas specialiai dailės akademijai, be to, dar ir gaminamas pačios menininkės, išeitų nevykęs kičas. Būtų dirbtina. Tačiau atsitiktinumas ir darbas su prasminiais kontekstais kaip medžiaga, o ne su nebylia medžiaga kaip su iš anksto (dėstytojų) parūpintu moliu, šiai instaliacijai – į naudą.  Reziumuojant galima sakyti, jog šis užrašas šioje konkrečioje vietoje „veikia“.

Todėl šį tekstą galima traktuoti ir kaip improvizuotą palankią viešą recenziją Grėbliauskaitės diplominiam darbui, jeigu jis būtų ginamas šiandien ir šios instaliacijos pagrindu.


[i]      Iš Eglės Grėbliauskaitės rankraščio

[ii]     Įkurtas 1940 m. Naujojoje Vilnioje, priklausė LTSR Mėsos ir pieno pramonės liaudies komisariatui, vėliau -Mėsos ir pieno pramonės produktų ministerijai ,Litglavmiaso“ LTSR Mėsos ir pieno pramonės ministerijai -LTSR Mėsos ir pieno pramonės ministerijai ir Šaldytuvų pramonės produktų ministerijai -1957 m.? įsteigus LTSR Liaudies ūkio tarybą Respublikinis gyvulių paruošos ir atpenėjimo trestas ir jam priklausančios tarprajoninės gyvulių paruošos ir atpenėjimo kontoros buvo likviduotos ir perduotos mėsos kombinatams -nuo 1986 m. Vilniaus mėsos kombinatas priklausė LTSR Agropramoniniam komitetui -1990 m. kombinatas reorganizuotas į valstybinę įmonę, 1994 m. į akcinę bendrovę, 2004 m. pakeistas pavadinimas į ,Panerių investicijos”. Investicijos”

https://miestovitrina.wordpress.com/tag/vilniaus-mesos-kombinatas/

03_internetui_egle_kombinatas_2_3 01_internetui_egle_kombinatas_3

Straipsnio autorius:
Kęstutis Šapoka - menininkas, dailės kritikas. Gyvena ir dirba Vilniuje.

Minimi menininkai:

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *