Kas nutinka, kai per ilgai žiūri į atvirkščią monetos pusę

Mes skambiname pavojų varpais, spaudžiame sirenas ir šauname SOS petardas. Mes nejuokaujame. Jūsų, mūsų ir visų draugų turistų gyvybei gręsia pavojus: jums nieko nenutuokiant ant jūsų trapių nekaltų galvų gatvėje gali užkristi milžiniškas plieninis  raitelis. Tas garbus jojikas bus gerai tautiečiams pažįstamas Vytis, atitrūkęs nuo jį prilaikančio kiniečių gamybos lyno, ištempto tarp sostinės seniūnijos ir „Europos“ biurų stiklinių šedevrų. Tai ne mūsų košmariškas sapnas, o nauja miesto dailintojo vizija, galinti tapti kūnu tik už milijoną litų.

Nespėjus atsigauti nuo pykčio  dusulio, kurį sukėlė po sostinės tiltais kabančios ar juos smeigiančios „puošmenos“, į eilinį astminį-jaudulinį priepuolį nardina Tylenio Stumbraso užmanymas prikelti nuvytusią tautos potenciją ore šuoliuojančio (tiksliau – lynais supančioto) Vyčio skulptūra, kybančia virš simbolinės „Europos“ aikštės.

Žinoma – jei nebėra vietos ant žemės, nusėtos Tado Blindausko iš antkapių marmuro ir virtuvės plytelių sulipdytų dailybių, nei erdvės po tiltais, nužymėtos Įkūnyto Valdžiūno fantazijos aksesuarais – lieka beribis tuščias dangus virš miesto skruzdėlyno! Tiek erdvės haliucinuojančios vaizduotės proveržiams, kurių nepasieks pikti pavyduolių kritikų liežuviai! Galės tik piktais žvilgsniais badyt žirgo papilvę ar spjaudyt link raitelių kulnų! Vis tiek tik save apsispjaus, o visagalio dailininko vaidentuvės išvarža kybos virš jų galvų lyg Damoklo kardas.

Juk kūrėjui visos idėjos gimsta savaime „Vieną ankstų rytą vaikščiojant aplink savivaldybę ir pamačius akyse tokį vaizdą“ – tenugali šalto proto logiką nemigos sukeltos rytinės haliucinacijos!  „Sidabru tviskantis Vytis, šuoliuojantis tarp modernios Vilniaus architektūros, simbolizuotų Lietuvos veržimąsi į laisvę ir nepriklausomybę“ – šuoliavo ir mintys kūrėjo galvoje. Tebus šis Vytis visuomenės ir specialistų ne(su)tramdomo miesto dailintojų siautėjimo simbolis! O jei nesupratingiems biurgeriams, biurokratams ir burbantiems kūrėjo būsenos negana tokiam iškiliam sumanymui pagrįsti, visuomet neprošal pakapstyti ir sudurti vienas su kitu nieko bendro neturinčius mitus ir pasakas: „Pagal miesto urbanistinę koncepciją Vilniaus architektūra „auga kalvomis“, o aplink Europos aikštę suformuotą architektūrinį pastatų masyvą galima įvardinti kaip „stiklo kalną“. Yra žinomas senas lietuviškas mitas apie sidabro raitelį, užjojusį ant stiklo kalno. Pagal šį mitą siūlome pakelti į dangų sidabru tviskantį Vytį, šuoliuojantį tarp modernios Vilniaus architektūros.“ Štai jums ir koncepcija, ir polėkis! O jei pikti liežuviai plaks, kad iš jūsų išplyšusių pamušalų paskutinius užsimetusius skatikus tam tviskėjimui sukurti iškrapštys, tai surinks ir be jūsų varganų aukų visą reikalingą sumą – juk  atsiras ne vienas, norintis lentelėje po raiteliu savo vardą išraityt. Nesupančios sparnuotųjų arklių nešamos kūrėjų fantazijos jokie žemiški pančiai!

Mes skambiname pavojų varpais, spaudžiame sirenas ir šauname SOS petardas. Mes nejuokaujame. Paskutiniai šiam mieste juokiasi kūrėjai.