Simuliacijos ir neurozės. Hip hop’o fronte nieko naujo. Paroda „Pradžios“ galerijoje „Vartai“

2015 m. lapkričio 30 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Tautvydas Bajarkevičius
LINA-LAPELYTĖ_2_1200jpg-1024x682

Šio teksto nereikėtų sureikšminti. Tai para-menotyrinis trileris arba retro-aktyvus treileris suintrigavusiai parodai. Kur kas labiau retorinis nuotykis nei įžvalgi interpretacija. Bet, žinoma, kažkas vis dėlto jame yra. Kaip visada… Malonaus hip hop’o.   

Ponios ir ponai, noriu pristatyti jums išgalvotą personažą, kuris galėtų jums papasakoti apie parodą Pradžios. Jis atsineša čia medinę supamą kėdę, pasistato ją pabrėžtinai įstrižai, pabrėžtinai „ne visai centre” ir ima linguoti. Pirmiausia jis perskaito, kad pop daina gali perteikti tai, ko neįmanoma pasakyti ištisu diskursu. Ima kartoti sau pačiam jau spėjusią pabosti frazę „ironiškas šypsnys užbraukia visą diskursą”, „ironiškas šypsnys užbraukia visą diskursą”. Besisupdamas kėdėje jis ekscentriškai ir nervingai kramto dirbtinius plastmasinius kelių colių nagus ir spjaudo juos ant skrupulingai išvalytų grindų šioje, kaip jam atrodo, pritemdytai mediciniškoje baltoje erdvėje. Erdvė jam veriasi pazulintais švelnaus kičiuko atspalviais. Ypatingai erzinančio kičiuko, beveik nepastebimo, arba pastebimo, bet taip, kad pastebėti gali tik pastebėdamas, kad pastebėjai, nes gali ir nepastebėti, kad beveik (ne)pastebėjai.

Personažas ūmai strykteli iš kėdės ir ima švilpauti. Pro langą – juk buvote Vartuose? – matosi, kaip vijokliu apaugusia keliaaukščio siena su normaliais langais lipa žalmargė karvė – geležinkelį šiuo metu prižiūrinčio Soprano dydžio. „Reikėtų juos sukergti”, dingteli išgalvotam personažui… Nėra ką čia ypatingai komentuoti. Šitai didžiagabaritinio riebumo sueičiai atitaria mažasis porcelianinis akordeonistas, įsižiebiantis šešiasdešimčia neono atspalvių ir traukantis akordeoną iš kramtomosios gumos kaladėlių. O ant sienos du šešėliai: vienas – akordeonisto mažosios figūrėlės, taip menantis vienuoliktąjį pirščiuką, autonomišką galūnę; kitas – interjeriškas, architektoniškas didžiosios L formos. Personažas, varvindamas akimirksniu išgaruojančią seilę, prikiša prie skulptūrėlės sušėtonėjusią dešiniąją akį ir lazeriu nušvitintos balsastygės tembru, pasidėjęs liežuvį ant vieno iš priekinių dantų, į tą patį melsvai balkšvą medicininiu dūmeliu paakvarelintą atmosferą susvinguoja: „Luv ya, beibi”. Tada, atsisukęs diametrialiai priešingo kampo link, jis žvilgsniu įsivynioja į juosvai-gelsvai-žalsvas (grynai spalviniu požiūriu – murzinas) draperijas su konotacija. Draperijos su konotacija, tiesą sakant, ir dengia diametrialiai priešingą kampą. Išgalvotas personažas, nutraukdamas įtemptą analitinių judesių ritmą, atlieka keletą sofistinių manevrų. Pateikiame jų seką: faktas, kad draperijos su konotacija dengia diametrialiai priešingą kampą, visiškai nėra draperijų su konotacija konotacija. Nuovokus skaitytojas jau turėtų imti justi, kur šuo iš tikrųjų pakastas. Išgalvotam personažui, beje, visada patikdavo žymių rašytojų užuominos, adresuotos nuovokiam skaitytojui. Jis pats tų užuominų visiškai nesuprasdavo, tačiau kaip tik dėl to jas ypatingai mėgdavo manydamas, kad nuovokus skaitytojas žymių rašytojų knygose yra mįslingo literatūrinio užmanymo dalis, taktinis retorinis ėjimas. Tačiau grįžkime prie esmės. „Draperijos su konotacija”, mielieji – argi tai ne dainingos retorinės bižuterijos etiudas? Išgalvotas personažas, išsidrėbdamas menamam draperijų hamake (kitų draperijų, savųjų, visai be konotacijos), užsirūko įsivaizduojamą celiuloidinį cigarą. Dūmai rūksta melsvai baltu medicininiu šarmeliu. Ima ryškėti eilutės siluetas su varlyte. Išgalvotas personažas – pats sau tipelis.

Miražas. Kitame kambaryje dvi Neringos skirtingais laikais susitinka toje pačioje atmintyje piešinių pavidalu. Bet nekalbėkim daugiau apie tai, pakaks. Grįžkime prie išgalvoto personažo ekspozicijų salėje. Šis sąmoningai supainioja akvarelę su spalvotomis kreidelėmis, idant galėtų minties – pakištos po vėduokle ir nė milimetru nekrutančiais vokais – pagalba vienu metu voriškai nudilti ir dėliškai išbliūkšti ant bestijos, miesto, kalnų, ir taip toliau, mozaikos. Bet štai čia jis – išgalvotas personažas, suprantate – pasikaso vešlų žilstelėjusį antakį ir atkreipia dėmesį į neatkreiptino dėmesio dalyką: kiekvienas popieriaus lapas (na, kuriame jis voriškai nudilo ir dėliškai ištiško; bet nekalbėkime daugiau apie tai) sužymėtas skrupulingiausia metrika, absoliučia „autentiško parašo” mimikrija. „O absurdiškasis besiatrofuojančios popietės tingulio patose! Kaip tai, kas atgrasu, niekinga, neįmanomai lėkšta ir apgavikiškai žudikiška, kartais persiima inertiška pursloto įkarščio – ir įpročio – skalda!”, riaumoja išgalvotas personažas, kairės plaštakos kažkurio piršto žiedu braižydamas sau dešiniąją gauruotą plaštaką, barstančią sau į kostiumo kišenę neaiškios prigimties pelenus. Nes cigaras, kaip mes visi gerai žinom, dažniausiai anaiptol nėra joks cigaras.

Menininkų Angelos Bulloch & Liam Gillicko darbą An Old Song and a New Drink (Grenoble 2015 Version), kuriame, be kita ko, galima išgirsti Ten Commandments Of A Man To A Woman, išgalvotas personažas net ir įžūliai verčiamas atsisakė komentuoti: sušvokštė apie tai ničnieko nenusimanąs. Iškėlė baisią sceną, liepė atstoti ir netrukdyti kontempliuoti subdivizinės metafizikos paslapčių išgaubtos trigonometrijos stiklelyje. Tuo tarpu ant grindų paguldytame keistos trimatės formos ekrane kažkas kaubojiškais batais trypė sau vesternišką kadrilį. Išgalvotas personažas šliaužiojo vertikalia balta siena, čia pro langą žvilgsniu apglėbdamas orią ir jam visiškai abejingą Šv. Kotrynos bažnyčią, čia atsimesdamas atgal vidun ir įkrisdamas į juosvomis ir rožinėmis dėmelėmis padulkėjusį baltąjį kailiuką. Baltasis kailiukas – rikošetinis fantazminis dėmuo išvalytame interjere metalinėmis grotelėmis dengtomis lubomis. Grotelėmis, skiriančiomis įsivaizduojamą hamaką laikančias siūles nuo ažūrinio lubų dekoro. Tokia štai grilianda.

Automat v studiju! Mielieji, tuoj pasinersime į Pole čiudes. Ore – kryžminė ugnis, tuščiųjų šovinių pratybos, patriotinių dainų konkursas. Įsivaizduojamas personažas makteli šimtą amareto, apsimauna polietileno kaukę ir ima ritinėtis tarp trijų ekranų. Uniformos, pareigūnai, pareigūnės, gimnastikos čiužiniai, viliukai, betonas, tiras, herbas, dainos ir kamazai – tancujut vse! Ruletės rutuliukas barška per kryžiažodžių susikryžiavimus, kur per X iš vertikalaus MARX gali išsiristi į horizontalų SEX, o per T – kryžminti STALIN ir HILTON. Dar šimtą amareto!

Personažas kuklinasi. Įsivaizduokime, kad Lina Lapelytė – jo mėgiama menininkė. Nežinau, ar nuovokus skaitytojas atleis man už tai, kad taip sugalvojau personažą. Ims natūraliai įtarinėti neprofesionaliais asmeniškumais ir tt. Ir bus visai natūraliai teisus. Bet atleiskite, šitas išgalvotas personažas tiesiog privalo turėti mėgiamą menininkę parodoje! Jau vien dėl to, kad, pavyzdžiui, kuklintųsi apie tai kalbėti… Ir vietoj to įdribęs į kėdę instaliacijoje, atsispirdamas šokiuose patempta dešine koja, pašėlusiai suktųsi iš visų pusių supamas sirenas menančių balsų ir iš čia pat įtaisyto ekrano stebimas mediciniškai balkšvai melsvos skafandrinės komandos prie kažkokios, kaip man pasirodė, medžio išdrožos. Grįžtant prie dainų – o paroda yra miniatiūrinė dainų šventė – išgalvoto personažo mėgiama menininkė Lina Lapelytė pamėgusi hip hop’o žanrą, kurį ne kartą yra interpretavusi savaip. Šie du faktai negalėjo neįkvėpti personažo tokiai hip hop’eriškai odisėjai parodos erdve. Juoba, kad ir kito menininko, Ugniaus Gelgudos sintezatorinėje juostoje užfiksuotos begalinės pradžių kilpos – nors ir ne iš plokštelės, bet šaukiasi scratch’o: amžinai striginėjančio raižinio nukramtytiems ilgiesiems išgalvoto personažo nagams. Per kuriuos jis galiausiai būtinai turi gauti su liniuote…

 

Iliustracijoje: Lina Lapelytė, Hunky Bluff, aktas 1- 6, 2015. Garsas, instaliacija

Išsamų fotoreportažą iš parodos Pradžios galima peržiūrėti čia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *