Trys "Three uses of the knife" pjūviai. Meno kritikės - Eglė Juocevičiūtė, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė bei Danutė Gambickaitė - kalba apie meno kritikų dirbtuves.

Pasibaigus Artnews.lt,  Nacionalinės dailės galerijos Informacijos centro ir Šiuolaikinio meno centro iniciatyva surengtoms tarptautinėms keturių dienų jaunųjų kritikų dirbtuvėms „Three uses of the knife”, vykusioms NDG auditorijoje bei ŠMC skaitykloje spalio – lapkričio mėnesiais, kilo noras pasidalinti įspūdžiais ir refleksijomis apie jas, kitaip sakant, – subjektyviai „pasmulkinti“ tris pjūvius į dar mažesnius gabaliukus neįpareigojančia dialogo forma. „Neįpareigojančia“, nes jaunas kritikas yra laisvesnis reikšti kritiką nei patyręs – jo kėdė nesukliba. Net jei ta kritika „pienburniška“ (anot Kristinos Stančienės). Todėl kalbam apie visus tris pjūvius, apie kritiką ir naujas bei atnaujintas idėjas, apie pranešėjus, apie „pienburnius“ ir apie drąsą. Taigi koks jums pasirodė „pirmasis pjūvis“?

Eglė Juocevičiūtė.  Simono Reeso pranešimas buvo labiau apie skaitymą, o ne apie rašymą. Prisirašiau daugybę pavardžių rašytojų, kuriuos būtina perskaityt, jei tik mąstai apie rašymą, o viskas, ką aš apie juos iš mokyklos atsimenu – kad tokie yra. Todėl tas pranešimas mane sugėdino, nes pasaulio matęs anglosaksas su nuostabiu jau vien viduriniu išsilavinimu, mus paauklėjo, kaip labiau pritapti prie jo pasaulio. Kai kalbėjo Ellie Levenson, jausmas buvo visai kitoks, jau vien tai, kad pavartodavusi sudėtingesnį anglišką žodį, iškart jį paaiškindavo keliais lengvesniais, ir tai pasirodė labai pagarbu klausytojų atžvilgiu. Tiesa, faktas, kad ji nėra susijusi su dailės kritikos pasauliu, o dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė, rašanti apie gyvenimiškus reikalus, „sugyvenimino“ jos pranešimą: ji pateikė patarimus dėl idėjų paieškų ir bendravimo su redaktoriais. Ji taip pat skatino domėtis viskuo, bet labiau šiandieniniais dalykais, kas nuteikė ne taip slegiančiai, kaip tie neperskaityti tomai.

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė.  Ne iš vieno, dalyvavusio „pirmajame pjūvyje“, girdėjau nuomonę, jo tai buvo pati pragmatiškiausia (žemiškiausia) ir mažiausiai optimizmo teikianti dirbtuvių dalis. Pagal užmojus ji tokia ir turėjo būti, nes pranešimų temos: teksto redagavimo, suvokimo ypatybės, žurnalistinės kritikos taisyklės ir praktinis jų taikymas. Kalbant apie Reesą, jo pranešimas iš tiesų truputį priminė pradžiamokslio jaunam menotyrininkui išdėstymą ir anglosaksiškos orientacijos diegimą. Lietuvoje nėra rinkos, tai privalote įsigyti 500 litų kainuojantį Oxford’o universiteto išleistą anglų kalbos žodyną ir orientuotis į užsienio dailės kritikos madas ir tendencijas – tik taip sugebėsite „išplūduriuoti“ ir būti reikalingi. Apie tai, kaip visgi reikėtų išgyventi kritikui, norinčiam būti „patriotu“ Lietuvoje, – net neužsiminė, matyt, apie tai iš viso negali būti kalbos, jei esi nusprendęs būti reikalingu ir reikšmingu kritikos diskurse. Dėl šitokios realybės konstatavimo kai kuriems jauniesiems kritikams pasidarė liūdna.

Danutė Gambickaitė.  Man Reeso pranešimas neatrodė labai pragmatiškas, o dėl gėdinančio pradžiamokslio – jis tiek gėdinantis, kiek mums gėda. Greičiau tai buvo taškų sudėliojimas, priminimas. Toks tipiškas senesnio, labiau patyrusio mokytojo patapšnojimas per petį su potekste: „mokykis, vaike, mokykis“. O dėl primygtinio  anglosaksiško požiūrio diegimo su jumis nesutinku. Visų pirma, kiek pamenu, pamatinė Reeso idėja buvo, kaip Eglė jau minėjo, kad skaitymas yra savotiškas rašymo būdas. Žinoma, ji sena kaip karas, bet, atrodo, kad nuolat ją pamirštame ir skaitant jauno (ir ne tik) dailės kritiko tekstą labiausiai galima pasigesti platesnio žvilgsnio, konteksto. Susidaro toks įspūdis, kad ta idėja tokia sena, todėl banali, taip tarsi uždedam jai „baną“, nusiteikdami, kad tai jau žinom. Taip, iš tiesų žinom, bet kodėl nedarom?! Čia anglosaksiškumo visai neįžvelgiu. O dėl to, kad Reesas atkakliai įtikinėjo rašyti angliškai, manau, visai logiška, kaip jis pats teigė – mūsų per daug, o rinka per maža.  Taip pat jau seniai patyrėm, kad norėdamos paskaityti ką nors „į temą“, visada renkamės anglosaksišką literatūrą.

E. J. Galbūt Reeso pranešimas man dabar neatrodytų toks anglosaksiškas (prakeiktas žodis), jei antroji dirbtuvių diena nebūtų buvus tokia įvairi ir temų, ir požiūrių, ir geografiniu aspektu. Jau kalbėjom, kad tai buvo pati įdomiausia diena. Man ji patiko būtent dėl to, kad kalbėjo žmonės, mokęsi vienokiose sąlygose, o dirbantys kitokiose. Pavyzdžiui, Anderso Kreugerio atvejis. Kai jis pasakė, kad rašydamas švediškai žino, jog šia kalba kalbančių žmonių pasaulyje yra tik 9 milijonai, mane pritrenkė supratimas, kad juk visa Europa yra sudaryta iš mažesnių ar didesnių tautų, vis dar pakankamai apsiribojusių kalbomis. Ir jo pranešimas apie mikropolitiką kritikoje, kai labai nuosekliai ir smulkiai susižinai viską apie konkretų objektą, apie kurį rašai, man labai patiko. Nieko naujo, bet po to man kilo mintis, kad anglų kalba ir angliškas pasaulis neturėtų būti tikslas, kaip man atrodė po Reeso pranešimo, o priemonė, išnagrinėjus kažką labai lokalaus kažkurioje iš mažų Europos šalelių, pranešti apie tai bendresne kalba.

J. M. J. Mikropolitinis kuravimas, kritika mums turėtų būti labai aktualu. Kadangi patys esame „mikro“, dažniausiai ir atgarsį pasaulio meno arenoj turim „mikro“… Lietuva serga mažos šalies kompleksu, tuo tarpu skandinavai – ne. Beda ta, kad bandome apsimesti labai „makro“, kai tuo tarpu turėtume labiau pasigilinti, į tai ką turime. Bet apie tai čia nesinori kalbėti. „Antro pjūvio“ dirbtuvėse, kuriose dalyvavo trys pranešėjai, buvo rengiama diskusija apie „Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas: 1945–1970“ parodos „žinutę“. Manau, ši diskusija kažkaip pralaužė ledus, susidariusius po pirmosios dirbtuvių dienos, padėjo užmėgsti santykį su ją moderavusiais pranešėjais. Nors ir nebuvo itin nušviečianti, kaip deja, ir paskutinių dirbtuvių diskusija. Kaip jūs manote?

D. G. Man nepasirodė, kad Rees’o pranešime anglų kalba ir angliškas pasaulis buvo tikslas, o kaip, Egle, sakei – priemonė. Paprasta, bet tiesiog taip jau susiklostė, kad būtent ši kalba šiuo metu yra internacionalinė, todėl neišvengiama, būtina žinoti idealiai, nesvarbu ar tu orientuojiesi  į „micro“ ar „macro“, neverta nei kartoti, kad ir tinkamai komunikuoti, gauti atitinkamą informaciją be jos negalim. O, kaip tu, Jolanta, sakai apie tai, kad mes bandome būti labai „macro“, nors esame absoliutūs „micro“ sutinku, bet kažin ar turėtumėme labiau gilintis į tai ką turime. Ar neatsiranda tada apsiribojimo, žiūrėjimo tik į savo nosį problema. Čia kaip ir visur turi būti tas užknisantis „aukso viduriukas“ –  kaip kalbėti apie tai ką turime, bet nepamiršti to, ką turi kiti, nes toks kalbėjimas gali atsakyti į daugelį klausimų. Turėtumėm būti kaip kokia pašiūrė su skylėm, kad vėdintumėmės. Dėl antrojo „pjūvio“ sutinku, man jis taip pat labiau patiko, tik tie ledai susidarė ne po pirmos dalies, o  buvo susidarę jau žymiai seniau. Antrųjų dirbtuvių pranešėjai buvo žymiai aktyvesni, net įkyriai (gerąja prasme) aktyvūs, nes mes savo nuomonę esam linkę pasilaikyti sau. Žinoma, kiek paprakaitavę lektoriai sujudino auditoriją, viso to pasekmė – mano (kiek žinau ir jūsų nuomone) aktyviausia, įdomiausia dirbtuvių diena. Kad ji nebuvo labai „nušviečianti“, gal ir teisybė, bet kaži ar toks buvo lektorių tikslas. Gal jie greičiau siekė įpilti kiek daugiau žibalo į ugnį. Dar manau, kad diskusijos „nušvietimo“ funkcija visiškai priklauso nuo diskutuojančių pusių, o ar jos visada lygios?! Tiesa po antrosios dalies man iškilo žymiai daugiau klausimų, nei po pirmosios, bet jų paskirtis buvo visai kita; antroji žymiai problematiškesnė, todėl viskas logiška.

E. J. Manau, kad ledai neprasilaužė per visas keturias dirbtuvių dienas, tačiau manau, kad čia platesnė problema, nei vien šių dirbtuvių. O jei ir kildavo diskusija, tai didžiausią laiko dalį tekdavo tartis dėl sąvokų, nes jei lektoriai dar buvo kažkiek panašūs, tai auditorija buvo itin skirtinga, net nežinau, ar tai privalumas, ar trūkumas. O diskusija antrosios dienos ryte, manau, buvo tikrai geras patyrimas, nes bent jau jos objektas buvo aiškus ir vienijantis – visi matė tą pačią parodą. Tačiau išsiskaidę požiūrio kampai – kitas dalykas. Mane nustebino tai, kad man, kaip besidominčiai geosociopolitiniais klausimais, lektorių užvesta diskusija buvo įdomi ir vedanti mintį tolyn, tačiau merginai, uždavusiai klausimą: „Kodėl mes šnekam apie politiką, o ne apie meno kūrinius?“ akivaizdžiai ta diskusijos dalis nepatiko. O toliau sekęs aiškinimasis mes kalbam tai ką kalbam, ir iš esmės šią diskusijos kryptį užvedusios merginos nepasistūmėjimas tolyn gilyn, man „pribaigė“ diskusiją.
Bet vėl prisimenu Kreugersą, jo mintį apie tai, kad išankstinis taisyklių, kriterijų nusistatymas prieš kalbant, darant ar rašant veda į nesąmonę, nes kiekvienas atvejis ypatingas, ir reikia galvoti darymo metu. O ir Jan Verwoert, išanalizavęs semantiškai žodžius criterion, crisis ir critisism, padarė išvadą, kad kritika gali egzistuoti tik krizėje, kad bet koks svarstymas jau yra krizė, kuri negali duoti stabilaus įvertinimo. Tas nežinojimas, neapsisprendimas, kurį aš siejau su savo jaunumu, pasirodo yra būtinas kritikos ingredientas.

J. M. J. Kalbant apie daugialypę publiką, man iškilo asociacijos su K. Stančienės minėta „pienburnių“ kritika, t. y. jaunų, mažai patirties turinčių kritikų (tokių kaip mes) neišmanėlišku, užtat entuziastingu kapstymusi po meno laukus. Tikrai paradoksalu, kad, krizė, atsirandanti tame kapstymesi, Jano Verwoerto traktuojama kaip kritikos stimulas ir būtinybė. Drąsina, tiesa? Iš esmės, tokiems ir buvo skirtos šios dirbtuvės – tai labiausiai išryškėjo būtent diskusijų metu. Norėčiau sakyti, jog gerai, kad susirinko daugialypė publika (vieni nuo kitų gerokai besiskiriantys VDA ir VDU menotyrininkai, dailininkai, žurnalistai), bet vis dėl to, tai labai trukdė „suturėti“ pačias diskusijas nustatytų temų ribose. Apskritai visi trys pranešimai žodžių žaidimais dar ryškiau nuspalvino mintį, kad kritika yra laisvas paukštis, kuriam menas reikalingas tik atsispirti. Iš trečios dienos pranešimų, ypač Willo Holderio, matyti, kad nauji, dažnai atviri, dinamiški kūriniai reikalauja naujos retorikos ir naujos menotyrinės kalbos, kuri neretai pati yra meną reflektuojantis menas. Visa tai jau seniai buvo girdėta kad ir iš Andriuškevičiaus („kritika – meno forma, besiremianti menu“), tačiau naujai išgirstas senas tarsi tapo nauju, kaip ir daugelis dalykų šiose dirbtuvėse.

D. G. Taip, visiškai sutinku su jumis abiem. Puikiausias tarimosi dėl sąvokų ir klausimų, „užmušančių“ diskusiją, pavyzdys, manau, buvo paskutinioji dirbtuvių diena. Tiksliau – apibendrinanti diskusija, kuri užuot atskleidusi, kaip anonsuota, tarpdiscipliniškumo svarbą nagrinėjant šiuolaikinio meno procesus ir užuot kalbėjusi apie šiuolaikinio meno nagrinėjimo galimybės platesniuose kontekstuose: literatūroje, šiuolaikinėje psichoanalizėje, filosofijoje, eilinį kartą nukrypo į fundamentalius klausimus apie dailės kritiką: „kas yra dailės kritika?“, „kam reikalinga dailės kritika“.  Atrodo vieną diskusijos dalį prasvarstėme, „kas yra dailės kritika?“, o kitą prasiginčijome „reikia ar nereikia rašyti apie blogus kūrinius“. O kur tas tarpdiscipliniškumas, kurį, tiesa, kelis kartus lyg ir bandė įterpti G. Mažeikis. Tas, kaip tu, Egle, įvardijai, sąvokų aptarinėjimas įstumia mus į „uždarą ratą“. Pavyzdžiui, kalbėjimas apie „blogus“ ir „gerus“ kūrinius, manau tai nelabai tinkamos sąvokos, kurias geriau būtų pakeisti į paveikius ir nepaveikius, tada galbūt nereikėtų valandą diskutuoti apie tai kaip negerai nerašyti apie blogus kūrinius. Kurį laiką dar pavyko išlaikyti dėmesį, vėliau kiek pabodo tas „trukt iš vadžių vėl iš pradžių“. Galų gale kaltinau tik save, kad niekaip negaliu peržengti to nekalbėjimo, neklausinėjimo barjero, nes, kaip Stančienė įvardijo, jaučiuosi dar esanti iš tos „pienburnių“ kritikų kartos ir dar kurį laiką su ta etikete vaikščiosiu. Labai įdomu, kaip jūs save matėte tame kontekste? Nes kaip ir aš klausimų ir savo nuomonės aktyviai tikrai nežėrėte.

E. J. Na, eilinį kartą pasirinkau patogesnę poziciją, kai mieliau semiu į save kitų išminties perlus, kad apsvarstyčiau tai tą patį vakarą ar tada, kai pati prieisiu prie tų problemų, iš karto kritiškai nevertindama, nes tam reikia be galo daug pastangų. O apskritai dėl auditorijos – didelė ir įvairi auditorija buvo gal ir nėra blogai, tik manau, kad mažesnėje grupėje žmonių su labiau apibrėžtu kritikos supratimu būtų įvykusios tikros dirbtuvės, o ne konferencinio tipo renginys. Bet vėlgi, nepadariau nieko, kad ką nors pakeisčiau. Dar, prisiminus trečią dieną, tai ji buvo man pati keisčiausia, niekaip negalėjau nustoti apie pranešimą mąstyti kaip apie performansą ir apie save kaip performanso dalyvę. Will Holderio pranešimo forma ir idėja puikiai vienas kitą atitiko, tačiau man atrodo, kad dėl to nukentėjo Jalal Toufico pranešimas, nes jo atsitiktinis skypinis formatas tapo performansu. Negalėjau nustot analizuot jo trūkinėjimo, vėlavimo, kameros, atsuktos į auditoriją ir nusuktos nuo klausimą užduodančiojo. Dabar gaila, kad nebeištvėriau antros Holderio pranešimo dalies – pirmosios pakartojimo, bet per savas mintis nebegirdėjau, ką jis sako. Jeigu tas įprastas „lektorius kalba, aš klausau“ formatas yra labai patogus, nes nebūtina analizuoti, tai Holderio formatas buvo toks nepatogus, kad net išėjau…

J. M. J. Tiesa, trečioji diena pasižymėjo kūrybingu požiūriu į pranešimo žanrą. Čia susišaukė Žukauskaitės pranešimas (vykęs ketvirtą dirbtuvių dieną) apie performatyvų meną su iš „multimedijinio“ Holderio pranešimo atsinešta nuojauta, kad ir kritika gali būti performatyvi.
Ketvirtoji, lietuviškoji dalis, sukėlė keliaprasmių minčių. Pirmiausia buvo džiugu pagaliau pamatyti lietuvišką segmentą. Tačiau glumino tai, kad visi pranešėjai plaukioja savo „kūdroje“ t.y. savo interesų srityje, ir jų temos mažai tesusiliečia. Tad žadėtas analizuoti lietuviškos meno kritikos kontekstas liko gan miglotas ir neapibrėžtas, tarpdiscipliniškumas pačiupinėtas mažiau nei laukėme. Bet nemanau, kad čia pranešėjų kaltė. Jei ieškotume priežasčių, tektų pripažinti, kad „pienburniai“ tiesiog įvarė lektorius į minėtą uždarą ratą.

D. G. Holderio pranešimo performatyvumas man pasirodė puikus tarpdiscipliniško kalbėjimo apie tarpdiscipliniškumą (nors ir ne taip tiesiogiai) pavyzdys, kurio aš labai pasigedau ketvirtąją dirbtuvių dieną. Aišku, niekas nesako, kad lietuvių lektorių pranešimai turėjo būti performatyvūs, bet labai pasigedau labiau sutelkto ties intertekstualumo, interikoniškumo temomis kalbėjimo, ypač to trūko bendroje diskusijoje. Norėjosi nors vieno dar labiau nesusijusio su dailės kritika pranešėjo, pavyzdžiui, literatūrologo. Kaip vienas literatūros kritikas Virgilijus Gasiliūnas yra pasakęs – esti labai daug panašumų tarp videomeno ir šiuolaikinės poezijos. Kodėl kalbant apie vieną ar kitą nebūtų galima jų susieti? Būtų buvę labai įdomu kažką panašaus išgirsti. Nesinorėtų visos kaltės suversti publikai, t.y. sau, bet kitkam neišeina. Kalčiausi buvo tie, kas tylėjo. Visgi po šių dirbtuvių išryškėjo daug įdomių dalykų, todėl nauda milžiniška, ir labai norėtųsi, kad šis projektas būtų tęstinis.

E. J. Turbūt daugiau prikalbėjom apie auditoriją, jaunuosius kritikus, kuriems dirbtuvės buvo skirtos, o ne apie pranešėjus. Gavosi geros savirefleksijos dirbtuvės. Gerai, Jolanta, apibrėžei, kad „pienburniai“ įvarė lektorius į uždarą ratą. Nors taip ir neužvirė aistringa diskusija, manau, mūsų jaunuose protuose užsižiebė nuorodos į įdomią ateities meno kritiką. Menas kaip kritika ir kritika kaip menas, meno kritika kaip kultūrinių, socialinių, mokslinių teorijų praplėtimas, krizė, neapsisprendimas kaip būtinas būvis kritikai, meno kritiko misija mažoje rinkoje ir už jos ribų. Tikrai manau, kad projektas privalo būti tęstinis, nes jaunieji kritikai tik (jau) pradėjo valytis pieną nuo lūpų.

Lektorius Simon Rees pirmąją dirbtuvių dieną.

Ellie Levenson pranešimas.

Antrosios dienos apibendrinanti diskusija, moderuojama NDG vadovės Lolitos Jablonskienės. Dalyviai - Jan Verwoert, Vivian Rehberg, Anders Kreuger.

Trečioji diena - Will Holder pranešimas / "performansas".

Video konferencija su Jalal Toufic.

Ketvirtosios dienos diskusija, moderuojama meno kritikės Laimos Kreivytės. Dalyviai - Gintautas Mažeikis, Erika Grigoravičienė, Agnė Narušytė, Audronė Žukauskaitė, Artūras Tereškinas.

Daugiau informacijos apie projektą: http://www.3-uses-of-the-knife.lt/