Koridorių ir vitrinų galerijose - kurortinio kolorito spindesys

Trumparegiškas praeities ir ateities atžvilgiu lietuviškosios tapybos tapatinimas su tamsių spalvų dažų tūtelėmis apsiginklavusiais tapytojais anksčiau ar vėliau turėjo kaktomuša susidurti su nepastebimai priartėjusiomis pasekmėmis. Šiosios dabar vis stipriau kietina trumparegio supratimo guzą, netikėtai išnirdamos prieš akis ir apakindamos žaižaruojančiomis spalvomis. Būtent jomis padabintas klastingųjų pasekmių rūbas, kurį išvydę parodų lankytojai apimti euforijos pameta galvas. Kiekvienas toks spalvų proveržis lietuvių tapyboje sutinkamas kaip kareivių išlaisvintojų pulkas – su gėlėmis ir aikčiojimais, vis drąsesniais grūmojimais „tautinės“ tapybos vadų pusėn. Kultūrinės amnezijos nukankinti šie ryžtingi spalvų gynėjai pamiršo pačių šaudytas salves tamsiaspalvių „nihilistų“, oponavusių merdėjančiam oficialiajam optimizmui, kartai. Už spalvas ir už aiškiai suvokiamas figūras bei formas giriami ir seni ir jaunieji tapytojai, entuziastingai palaikant ir taupų elgesį su brangiomis dažų tūtelėmis. Žinoma, būdinga visa tai ne visiems, o pasyviai savo nuomonę leidžiantiems formuoti meno gerbėjams ir tos nuomonės formuotojams iš populiariosios žiniasklaidos tribūnų.

Džiaugsmingas alpulys apėmė kelių aukštų koridoriuose įsikūrusioje galerijoje „Aukso spjūvis“ eksponuojamoje A. S. Kliaudos parodoje apsilankusią žurnalistę. Lyg virusas pavasarį nusilpusį organizmą užkrėtė ją „džiugus, tiesiog euforinis susižavėjimas spalvinga gamta“, kuri „trykšta iš vilniečio dailininko A. S. Kliaudos drobių ir šildo po žiemos vienspalvio baltumo apmirusias lietuvių akis.“

Iš alpulio atsigavusi tuoj pat ėmė raustis savojoje kultūrinėje atmintyje ir, matyt, nurimo, supratusi šio staigaus ir netikėto katarsio priežastį, nes juk „jau kelis šimtmečius lietuvių akis pripratusi matyti tamsius, niūrių spalvų vietinių tapybos meistrų paveikslus. <…> Todėl bet kokia dailininko išvyka į ryškią, saulėtų spalvų prisodrintą pietietišką užsienio gamtą įneša į lietuvių dailę įvairesnių motyvų ir, be abejo, džiaugsmingesnių spalvų.“

Šį nepaprastai svarbų indėlį į lietuviškąją tapybą džiaugsimngasis dailininkas sugebėjo įnešti vos du mėnesius slegiančius Marijos žemės peizažus iškeitęs į „spalvingą, nuolat žydinčią, ryškiaspalvę Floridą“, tačiau „to laiko pakako surengti visai įspūdžių iš saulėtos JAV pietryčių valstijos parodai.“ Tai štai ko trūko  niūriesiems lietuvių tapybos vadams – smėlio, jūros, debesėlių ir dangaus beribio mėlių! Nurengtų tuomet savo drobes nuo storo aliejaus impasto, pakeistų rudą į geltoną, juodą į mėlyną ir glostytų lankytojų akis akinančiomis kurortų spalvomis!

Tačiau pasikeitusiomis spalvomis ir dažų sluoksniu akylosios tapybos policijos neapgausi – o kaip gi motyvai? Štai Kliaudos iš Floridos parsivežti „egzotiški augalai, paukščiai, gyvūnai pagyvino lietuviškos dailės nuotaiką“, todėl, siekiant užkirsti kelią naujiesiems koloristams, teks senus rakandus natiurmortuose gėlėmis pakeisti, o niūrius interjerus ar dirvonuojančius pakelių laukus paversti saulės nutviekstais egzotiniais peizažais. Štai tada nusileis lankytojų kumščiai, pasipils vieši ir garsūs aikčiojimai žiniasklaidoje ir atsivers visų koridoriuose, rūsiuose ir vitrinose įsikūrusių galerijų durys.

O kol kas tegu sau niūrieji demonstruojasi nacionalinių galerijų ir muziejų prietemoje, lankomi depresyvių parodų lankytojų, savų, apsiniaukusių panoramų gerbėjų. Kadangi sabotažnikai nė du mėnesius, nė dieną po saulėtąją Floridą nevaikčiojo, sutiksite mus kurioje nors iš tų tamsiųjų salių (jei įžiūrėsite). Sako, kad tamsu ten tam, kad darbus apsaugotų, bet atrodo, kad ir tų salių vadovams ir prižiūrėtojams su Floridos saule ir egzotinėmis gėlėmis nepakeliui.