VAKARAS. NEREIKIA NIEKO. Antano Šnaro skulptūrinė instaliacija projektų erdvėje „Malonioji 6“

2012 m. liepos 30 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Kęstutis Šapoka

Gaivus liepos penktadienio vakaras po lietaus, įsigėręs šlapios žemės ir lapijos kvapų.   Ramus Žvėryno užutėkis – didžiulių liepų ir klevų pataluose skendinti Malonioji gatvė, kurioje, stumiami lauk nuvorišų kotedžų, dar glaudžiasi keletas suklypusių medinių namų. Einu pasižiūrėti Antano Šnaro parodos viename iš jų. Jau nuo gatvės matau patį Šnarą, sėdintį lauko verandoje, ketinantį skaityti kaži kokią knygą.  Ką gi, suku pro vartelius, vos neišsprūsta „tegul būna pagarbintas“, sveikinuosi  ir einu vidun.

Šnaro skulptūrinę instaliaciją Akmeninės raidės apie būtinybę užmiršti sudaro keleto beveik metrinių akmeninių lotyniškų raidžių kompozicija.  Raidės atremtos pasieniais poroje nedidelių patalpėlių.

Raidžių atspalviai kiek skiriasi (skirtingi akmenys). Beveik visos raidės apdorotos sąlygiškai „grubiai“, tik maždaug į akių lygį iškelta S raidė nupoliruota tarsi veidrodis. Gilėlesniame kambarėlyje po viena raide patiestas kilimėlis, o kitos dvi raidės apmautos pėdkelnėmis. Kad nenuslystų, aiškina Šnaras. Instaliacija, lyg jau buvusių tęsinys. Antai, 2008 m. Vilniaus viešose erdvėse galima buvo pamatyti Šnaro sukurtas 9 akmenines raides, sudėliotas į frazę „kaip namie“.

Raidžių instaliacija Maloniojoje 6 perša mintį apie antkapius, kapines, mirtį ir užmarštį plačiąja prasme. Mintyse abiejų kambarių raides sudėliojus į viena susidaro žodis amnesia (išeinant, Šnarui paklausus ar perskaičiau žodį, teko grįžti ir į instaliaciją pažvelgti atidžiau), taigi užmarštis. Mirtį ir užmarštį sugestijuoja  (tiek grubus, tiek nupoliruotas) akmens medžiagiškumas, taip pat ir pačios raidės, tarsi nutrupėję nuo antkapinių epitafijų.  Parodos pavadinimas, tekstukas ir Paughkeepsie tilto gaisro atvaizdas virš tekstuko (ir visose parodos anotacijose internete) apie tai irgi byloja. Skulptorius paaiškina, kad tilto atvaizdas instaliaciją beveik atsitiktinai papildė dėl dviejų priežasčių – posakis „sudeginti tiltus“ tam tikra prasme reiškia saitų nutraukimą su praeitimi, be to, tiltą laikančios „kojos“ atvaizde vizualiai susisiejo su  iškaltomis raidėmis, pavyzdžiui, žodį amnesia pradedančia ir užbaigiančia raide A.

Taigi, kalbant metaforiškai, Šnaro (akmeninės!) raidės laiko atminties tiltą, kuris „sudeginamas“. Taigi, susiduriame su (ne)mirties, (ne)užmaršties paradoksais – tvari, beveik amžina medžiaga, kultūriškai simbolizuoja mirtį, užmarštį ir kartu pastangas ją įveikti. Kalba taip pat tampa terpe, kuri įprasmina atmintį ir tuo pat metu gali tapti akivaru, pradanginančiu praeities vaizdinius. Šnaras antrina paradoksams – nesistenk ką nors užmiršti, kad ir kaip to norėtum. Čia ir yra priežastis, kodėl protas neleidžia to daryti, net jei širdis leidžia.

Beje, mirties-užmaršties gija, žinoma, su tam tikromis variacijomis, pastaruoju metu driekiasi per  keleto skulptorių kūrybą. Antai, Mindaugas Navakas poroje savo paskutinių parodų žaidė kiču, „nuopolio“ ir „kultūros saulėlydžio“ motyvais, kurdamas savotiškus estetikos  (ar estetiškus) kolumbariumus.

Petras Mazūras eksperimentavo „balzamavimo“ technikomis ir bandė priversti skraidyti „karstus-dėžes“, tarsi koketuodamas, derėdamasis su giltine.

Štai dabar Šnaras sename mediniame name porai savaičių įkurdino tarsi kapinių oazę, įsivaizduojamą dvasinę koplyčią, pats joje būdamas, nežinia, bandydamas ką nors užmiršti ar priešingai – prisiminti. Neveltui Navakui akmenį apdorojantis naujos kartos įrankiais Šnaras (žiūrint į jo paskutinių kelerių metų darbus) primena mąslų vienuolį, manipuliuojantį (medituojantį?) 10 000 apsukų per minutę veikiančiu deimantiniu disku*.

Taigi, yra dar vienas – darbo su akmeniu dvasinės įkrovos – lygmuo. Šnaras, beje, kaip ir daugelis rimtesnių menininkų, vartoja beprasmiško darbo sąvoką, kuri kiekvienam menininkui, matyt, reiškia kiek skirtingus dalykus. Šnarui tai, ko gero, procesuali būsena, kurios negalima įsprausti vien į pozityvias ar negatyvias kategorijas. Skulptorius sako, kad dilindamas akmenį ir galvodamas apie jo atmintį pats gali daug ką pamiršti, žinoma, simboline prasme. Galbūt skulptorius taip bando sukurti naujas individualios ir kultūrinės atminties, tapatumo, laiko kategorijas. Deja, jis negali to nei patvirtinti, nei paneigti, nes, galbūt, šių pastangų inspiracijų jau nebeatsimena… Lieka tik santykis su akmeniu per se.

Aplinka ir kontekstas, pasak, Šnaro, jam ir jo  instaliacijai svarbūs. „Beprasmišką“, sakykime, klasikine prasme nesuinteresuotą, meditavimą Šnaras pratęsia tiesiog budėdamas šalia savo parodos, lauko verandoje, kartu su akmeniniais žodžiais grimzdamas į  kvapus, garsus, augmeniją. Vakaras. Nereikia nieko/ tik sėdėti ir žiūrėt/ kaip ta saulė mus palieka/ ir lyg vakaras žėrėt/ Taip sėdėti ir žiūrėti/ be jokios jokios minties/ ir jau nieko nenorėti/ nieko, nieko, net mirties**.

* Mindaugas Navakas. Antano Šnaro akmenys. Skulptūrų paroda „Akademijos“ galerijoje. Septynios  meno dienos, 2003-11-14 nr. 589  http://www.culture.lt/7md/?st_id=2625 (žiūrėta 2012-07-24)

**Henrikas Radauskas. Eilėraščiai. Vilnius: Baltos lankos, 1994, p. 174.

 

Parodą galerijoje „Malonioji 6“ (Malonioji g. 6, Vilnius) galima aplankyti iki rugpjūčio 10 dienos, ketvirtadieniais bei penktadieniais 17-19 val.

Straipsnio autorius:
Kęstutis Šapoka - menininkas, dailės kritikas. Gyvena ir dirba Vilniuje.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *