Šiferis ir sija*. Andriaus Ermino ir Rimanto Milkinto parodos Šv. Jono gatvės galerijoje

2012 m. rugsėjo 24 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Andriaus ir Nerijaus Erminų kūrybą atradau toje pačioje galerijoje prieš keletą metų.  Nuo tada Erminų pavardė pasidarė neišvengiama, kalbant apie šių dienų skulptūrą Lietuvoje. Tą patį galima pasakyti apie Rimantą Milkintą. Menininkai jau yra surengę parodų kartu („Žmogiškasis faktorius“ KKKC ir Šiaulių dailės galerijoje), tačiau šį sykį Šv. Jono gatvės galerijoje pristato atskiras parodas. Andriaus skulptūriniai tvariniai nusėdo devyniose rūsio kamarėlėse, kur vaikštant baisu nusisukti koją arba barkštelti pakaušiu į senutėlaitį mūrą. O Rimanto – pasiskleidė po viršutines, lengviau apvaikščiojamas patalpėles.

Taip jau sutapo, kad abiejų skulptorių retorikoje svarbus vaidmuo teko sudėtingų galerijos erdvių suvaldymui arba užvaldymui kūriniais ir kaip kam pavyko tai padaryti. Tą patį susirinkusieji šnekėjo ir per atidarymą, konstatuodami, kad geram skulptoriui jokie rūsiai nebaisūs. Matyt, ne veltui, nes iš tiesų šios galerijos erdvės pareikalauja subtilaus elgesio. Ten tėra du keliai – arba kalbiesi su interjeru subtiliai, arba visai nesikalbi ir paroda nepavykusi.

Tiek Erminas, tiek Milkintas, kaip ir pridera žmonėms, dirbantiems su formomis, su galerijos erdvėmis šnektelėjo. Eidama per salytes ir žiūrėdama į kūrinius bei bandydama suvokti, kaip jie jose „įsipaišo“, neturėjau minčių, kaip būtų galima padaryti geriau. Turiu galvoje, kad kiekvienas skulptūrinis kūnas paguldytas į jam labiausiai derančią vietą.

Ir vis dėlto manau, kad Milkinto skulptūros sutvertos baltam kubui. Švarios, aiškios struktūros, įtampos kupino silueto, glotnių šilto lankstytos fanieros ir šalto metalo paviršiaus  dariniai geriausiai atsiskleistų neutralioje erdvėje. Tokios skulptūros jau vien savo pačių forma yra užtektinai energingos ir konfliktuojančios pačios su savimi, tad kova su įvairiomis galerijos nišelėmis, išsikišimais, durimis, durelėmis ir skylėmis pasidaro nebepakeliama. Besistengdama suvokti skulptūrų energingumą mintyse turėjau „išsinešti“ jas iš galerijos ir „pasidėti“ senamadiškame baltų sienų kube.

Tai gana apmaudu, nes kai kurie kūriniai yra tarsi ir susikabinę su aplinka. Kūrinys „Šviesioji erdvė“  savo elegantiškai ir nervingai įtemptomis „kojomis“ ar „rankomis“ apkabinęs kolonas ir tarsi mėgina iškviesti jas šokiui. Palubėje kabantys auksuoti šviestuvai su žvakių imitacijomis šventiškai žiburiuoja ir iki pokylio scenografijos tetrūksta Antonijaus Vivaldžio. Keista, nes jei tą patį kūrinį būčiau regėjusi baltame kube, baroko baliai mintyse nebūtų šmėkštelėję ir, ko gero, prisiminčiau kokią nors minimalistinę muziką.

Pusapskričių lubų patalpoje įkurdinta į priešingą pusę negu lubos išgaubta fanierinė forma taip pat geba prikviesti turtingų asocijacijų. Išgaubta ir įgaubta skirtingos prigimties formos, pastatytos akistaton, susikabina į apskritimą.  Kitose salytėse esantys kūriniai  tokio asociatyvinio tinklo su aplinka neužmezga, tačiau sėkmingai susišaukia vieni su kitais.  Apskritai, manding, kad Milkinto kūrinių skaitymas remiasi ne asociatyviniu, literatūrišku mąstymu, o tiesiog paprastu, grynu, modernizmo laikų reikšmingos formos patyrimu ir išgyvenimu, todėl tos asociacijos ir dialogai su aplinka nėra būtini, norint apčiuopti kūrinio kvintesenciją.

Visai priešingai yra su Andriaus Ermino kūriniais. Asociacijų pilni rūsiai! Gaila, kad kaip tik jos ima ir pakiša koją skulptoriui, nes… yra per daug akivaizdžios, iliustratyvios. Andriaus skulptūros ir instaliacijos stokoja paslapties ir intrigos, kurias buvo galima nesunkiai išsaugoti, nekuriant viską paaiškinančių darbų pavadinimų. Štai kad ir „Avilių kova“, kur matyti viens prieš kitą sustatyti sparnuoti aviliai, stipriai animuotomis fizionomijomis. Būtų kur kas įdomiau žiūrėt į juos ir turėti galimybę galvoti ne apie kovą ir avilius, o apie kažką ne tokio fiziško. Arba ankštoje mūro skliautų patalpėlėje (dievaž, kiek ten tokių yra?!) į lubas atremtos ratu sustatytos penkios medinės kopėčios ir pavadinimas „Aukštyn“. Aiškiai nurodyta judėjimo kryptis (nors ji gali būti ir priešinga – „žemyn“) pernelyg aiškiai iliustruoja kodinius Ermino parodos žodžius: dangus, aukštis, kosmosas, paukščiai. Na, ir turbūt tai, kas siejama su dangiška sfera, sakytum, abstraktus, laisvai interpretuojamas dvasingumas. Tačiau pats iliustratyviausias iš rūsiuose esančiųjų – „Aš grabe… važiuoja stogas“. Tai labai lengvai patikrinama paties žiūrovo patirtimi, mat gali pats tame grabe „pabuvoti“, pereidamas po instaliacijos apačia. Pakėlus galvą viršun matyti klaustrofobiškas grabo dangčio kupolas ir viskas tuo pasakyta. Jausmas, kai stogas važiuoja, aišku, gali būti labai įkvepiantis ir keliantis apmąstymus, bet tai pasidaro nebesvarbu.

Tiesą sakant, šios kritikos galėtų ir nebūti, jei nebūtų tokių ūkiškų „yra taip, kaip matau“ pavadinimų. Paminėtieji kūriniai taptų laisvi. Kita vertus, tam tikrai auditorijai, ypač  „paprastiems“ žmonėms, paprastas įvardijimas net labai priimtinas ir pagelbėjantis. Bet jei nežiūrėsime į pavadinimus, o tik pačius kūrinius, situacija pagerėtų iš karto. Ermino darbai tikrai susilieja su aplinka, beveik kamufliažiniai. Pavyzdžiui, „Pastogės“ iš pirmo žvilgsnio net neidentifikavau kaip kūrinio, stebėjausi, iš kur čia šiferis tokioje vietoje. Taip pat, kaip jau minėjau, Andriaus skulptūros ir instaliacijos yra nepaprastai asociatyvios, poetiškos ir tuo ir remiasi. Iš visokių ūkio, buities atliekų, senos medienos, šiferio, kartono ir kitokių profaniškų medžiagų menininkas kuria iškalbingas mažytes vaizdines noveles (todėl ir laikau trūkumu, kai tos novelės turi perdėm ūkiškus pavadinimus arba yra pernelyg aiškiai atvaizduotos kūrinyje), poetines, subjektyvias metaforas.

Šiuo požiūriu Ermino kūryba, nors jis priklauso dar tai kartai, kuri Dailės akademijos Skulptūros katedroje buvo išmokyta elgtis ir su metalu, ir su akmeniu, labai artima jaunųjų skulptorių mąstymui. Čia kalbu ne apie tuos, kurie nuėjo į nišinį postkonceptualistinį manierizmą (pirmasis apie tai viešai prabilo Kęstutis Šapoka, bet taip – apie tai šnekame jau daug seniau). O apie tuos, kurie nuosekliai vysto idėjas savo lauke – Žilvinas Lanzbergas, Marija Šnipaitė, Justė Venclovaitė, Vytautas Viržbickas ir kiti. Jiems būdingas kalbėjimas nuorodomis tarp skirtingų objektų, subjektyvus, menamas naratyvas, įsiklausymas į aplinką. Bene labiausiai šiuos bruožus atitiktų „Kai ko nors nesuprantu, vadinu tai kosmosu…“ ir „Čia kažkada buvo dangus“.

Tačiau jų tarpe Ermino kūriniai visgi išsiskiria tam tikru stačiokiškumu, grubumu, nerafinuotumu, ne tiek formos, kiek ir pačios minties nedailumu. Bet tai tame yra kažkokios spalvos, kitoniškumo ir patrauklumo, kokio kartais galima pasigesti rafinuotesnių menininkų kūryboje (kad ir Milkinto). Taigi apie šias dvi parodas apibendrinant galima pasakyti: Milkinto sija kaip tvirtas stuburas laiko visą jo kūrybos statinį. O Ermino šiferis – išakėjęs, kur nuskilęs, kur pakeistas kita medžiaga, banguodamas nuolatos pozityvioje kitimo būsenoje.

*Pavadinimas pagal menininkų parodų plakatuose dominuojančius motyvus.

Rimanto Milkinto ekspozicija Šv. Jono gatvės galerijoje:

Andriaus Ermino ekspozicija Šv. Jono gatvės galerijoje:

 

Straipsnio autorius:
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė yra menotyrininkė, meno kritikė. Gyvena ir dirba Vilniuje. 

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *