Linas Jusionis – vienas iš neseniai į meno gyvenimą įsiliejusių jauniausios kartos tapytojų, jau spėjusių atrasti savo braižą ir įsiminti parodų lankytojams. Jaunasis menininkas surengė solo parodą „Akademijos“ galerijoje, dalyvavo 2-ojoje šiuolaikinės dailės kvadrienalėje, abiejuose „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursuose.
Nepaisant kol kas neilgos kūrybinės karjeros, jo darbai pasižymi idėjiniu ir plastiniu brandumu. Dailininko eksploatuojamas kūrybos objektas – architektūrinės struktūros. Tvirtai suręstos, stabilios konstrukcijos Jusionio darbuose išstumiamos iš paveikslo centro į pakraščius, už paveikslo rėmų likusias jų dalis paliekant tik numanomomis, taip sukuriant komplikuotus, iracionalius urbanistinių erdvių labirintus.
Apie tapybos gundymus ir problemas bei ateities siekius kalbamės su pačiu autoriumi.
Pradžioje studijavai filosofiją, ne meną. Kas paskatino tokį pasirinkimą?
Skaitymas, domėjimasis humanitariniais dalykais. Jauni žmonės visada tam imlūs. Literatūra, filosofija, socialinės teorijos leido aiškiai išreikšti rūpimus dalykus. Tuo metu buvau kuriam laikui atidėjęs tapymą, tad filosofija buvo gana natūralus pasirinkimas.
O studijuodamas VDA jau spėjai ir penkias parodas surengti…
Kiek tų parodų buvo, tiksliai neskaičiavau. Asmeninių buvo trys, jei skaičiuočiau pirmąjį bandymą su „Tulips&Roses“ galerija. Tačiau ta paroda vyko ne jų galerijoje. Jie tik organizavo parodą, kuri buvo kiek uždara ir trūko viešumo.
Tapiau tebestudijuodamas filosofiją ir anksčiau mokykloje. Tapyba visada atliko tam tikrą vaidmenį mano gyvenime. Kai mečiau studijas VU, turėjau kokį pusmetį, per kurį gana intensyviai aiškinausi, kaip išties noriu dirbti, ką noriu daryti. Turėjau daug laiko ir atvirų galimybių. Ieškojau, į ką kabintis. Darbai dar buvo gana nebrandūs, tačiau įsivažiavęs jau žinojau, ko siekiu. O kai pačiam yra aišku, tai ir veikti drąsiau.
Tavo kūryba koncentruojasi ties tuo, kad žiūrintysis taptų sąmoningas priešais kūrinį. Ko sieki savo darbais? Ar tai tylos, provokacijos aspektai?
Tyla, nuotaika, sustingdytas laikas… Visa tai man labai artima. Tačiau tapant man yra svarbu nagrinėti pačios tapybos kaip kalbos galimybes ir ribas. Visą laiką bandau ieškoti būdų, kaip nei neigiant, nei kartojant galima tapyti dabar, po to, kai tiek visko tapyboje jau padaryta. Nes siužeto vienu paveikslu, vienu vaizdiniu neperteiksi – tai jau judančių medijų reikalas. Abiem atvejais viskas krypsta į tam tikrus naratyvo konstravimo šablonus. Galvojant apie alternatyvą kyla klausimas, kaip galima tai perteikti, o tada – neigiamas atsakymas. Siužetas sustingsta. Žiūros taškas tampa labai stebėtojiškas, vojeristiškas, susvetimėjęs. Ta tuštuma yra autentiško santykio negalimybė.
O ar tu paslapčia savyje žinai tą pasakojimą, naratyvą?
Tai ir svarbu, kad jo nėra, tėra tik jo galimybė. Negali primesti vaizdiniui, pasauliui prasmės, kuri būtų jam autentiška. Visada yra praraja tarp kalbos ir pasaulio. Ji man svarbi. Geras pavyzdys – garsioji scena iš M. Antonionio filmo „Profesija: reporteris“. Kamerai besisukant ratu ir fiksuojant peizažą su paraleliniais veiksmais, už kadro įvyksta žmogžudystė. Mane žavi santykis tarp objektyvaus vaizdavimo ir pasakojimo, kuris lieka už kadro, tapybos atveju – už paveikslo rėmų. Viena vertus – visiškas pasitenkinimas tuo harmoningu vaizdu, kuris sukuriamas, o kita vertus – visada yra nuojauta, kad už tų elementų kažkas gali slypėt. Žmogaus noras iš vaizdinių kurti naratyvą natūralus. Negali palaikyti nebylaus santykio su pasauliu. Man svarbu, kad darbai yra tarsi nebylūs. Tai tam tikra provokacija žiūrovui lįsti nagrinėti tą pasakojimą, kuris man tvyro tik intuityviame lygmenyje.
Ar tau svarbu skatinti subjektyvius žiūrinčiojo išgyvenimus?
Ne tiek subjektyvumą, kiek mėgavimąsi pačiu pasakojimo kūrimu, nuotaikos perdavimu, kartu išlaikant daug autentiškesnį, neverbalinį santykį su pasauliu. Jeigu išeini iš kalbos, santykis su pasauliu tampa visai neartikuliuotas. Savotiška tuštuma.
Ar einant šiuo nuosekliu keliu nekyla poreikis ieškoti dar kitokių prasmių, naujovių?
Su prasmėm sudėtingiau. Pranešimų mano darbuose nėra, greičiau nuosekli pozicija. O darbų kaita žinoma vyksta. Kaita nėra radikali, tai tarsi toks labai ramus vaikščiojimas ratu. Kuriame nors darbe atsiranda naujesnių elementų, vienas darbas dramatiškesnis, kitas ramesnis, keičiasi jų koloritas. Dabar kartais atsiranda pakankamai svarbus paties tapymo, piešinio priemonėmis kuriamų vaizdinių akcentavimas. Tarkim, pastaruoju metu nemažai mąstau apie tai, kaip dirba tokia šveicarų menininkė Sylvia Bachli. Kaip ji žaidžia mažiausiais elementais – linija, tašku. Tarsi kuria kažkokius peizažinius naratyvinius vaizdinius. Tačiau nuosekliai vengiu bet kokio skandalingumo savo darbuose, pernelyg perversiškų temų. Išlaikau emocinį santūrumą.
Kodėl viso to vengi?
Banalu. Tai tarsi ėjimas lengviausiu būdu slepiantis už tam tikro socialiai reikšmingo turinio. Po aktualija pasislepi ir jau tada ją kaip skydą nešiesi. Nemėgstu atvirųpsichologinių dalykų, skausmo kūrybos.
Kokią matai meno situaciją Vilniuje?
Bėda ta, kad nėra pakankamai galerijų su gerom patalpom („Vartai“, „Kairė-dešinė“, „Akademijos“ galerija). Kitose kartais vyksta geros parodos, pavyzdžiui, šiuo metu Šv. Jono gatvės galerijoj veikia Andriaus ir Nerijaus Erminų paroda – puikūs menininkai, gera paroda, net komplikuotos erdvės sėkmingai išnaudotos. Tačiau tai tik pavienis atvejis. Panašios galerijos nesirūpina savo įvaizdžio kūrimu, joms trūksta savito braižo ir kokybinio stabilumo.
Jaunų menininkų tarpe kartais erzina bandymas mėgdžioti tai, kas paklausu. Per daug sekama tendencijomis, paklūstama geram tonui.
Dar vienas dalykas, kurio trūksta – nėra nepriklausomo, indie meno scenos. Nors tai irgi priklauso nuo finansinės situacijos. Paradoksalu, bet problemų priežastys siejasi ir su maloniais aspektais. Čia gali būti nesunkiai pastebėtas surengęs vos vieną kitą parodą. Provinciška ramybė kartais yra visai maloni.
Kokie artimiausi tavo planai?
Artimiausiu metu „Jaunojo tapytojo prizo“ parodos bus vežamos į Klaipėdą ir Kijevą. Dalyvausiu tenai. Pavasarį laukia bakalaurinio gynimas. Vėliau galvosiu apie asmeninę parodą.
Pabaigai norėčiau paklausti, kuo dar be tapymo, meno domiesi?
Kulinarija. Net gyvenimas studijoj vyksta tokiais ciklais. Dažai plečiasi iki virtuvės, o po to virtuvė plečiasi link molberto. Vasarą, kai kelias savaites iš eilės nedirbu, tai ir džiūstaa ant palangės prie darbų pipiriukai, paprikos, dar kas nors…
Nuotraukų autorė: © Evgenia Levin.