„Katinėlis & Gaidelis“ teikia vilčių - tai ne Valdovų rūmai

Pirmiausia, kodėl „Katinėlis & Gaidelis“? Ar drauge siekiate atlaikyti lapės (aštriadantės meno rinkos) spaudimą?

„Gaidelis“ [G]: „Trys paršiukai & paršiukas“ irgi būtų geras pavadinimas.

„Katinėlis“ [K]: Būtų geras. Tik kad paršiukai turėjo reikalų su vilku, o katinėlis ir gaidelis – būtent  su lape.

G: Ar lapė, ar vilkas – ne esmė, pasirinkom tokį, nes „Katinėlis & Gaidelis“ teikia vilčių – tai ne Valdovų rūmai.

 O kodėl „&“?

K: Tautiniam identitetui tai suteikia tarptautinį atspalvį.

Ar užuodžiu institucinę kritiką?

G: Institucijos buvo ir bus, nereikia dėl to sukti galvos, geriau  pasirūpinti, kaip savo jėgomis realizuoti savo sumanymus. Independent principas tuo ir nuostabus, kad tai ne alternatyva , ne prieštaravimas, o savos aplinkos (bendraminčių terpės) sukūrimas.

K: Žinoma, be stambių institucijų paramos nei sukursi „stambių formų“, nei išgarsėsi, bet tai ne mūsų tikslas.

 O kodėl tai ne jūsų tikslas?

K: Garsiu norėjo būti tik Tomas Venclova.

G: Aš tavim netikiu, tu tik apsimeti, kad nenori išgarsėti. O ką, stambios formos nėra mūsų tikslas?

K: Kaip Karelo Čapeko lūpomis sakė Archimedas – „ar didelį apskritimą nubrėšiu, ar mažą – tai vis tiek tik apskritimas. Argi didelis apskritimas tobulesnis už mažą apskritimą? Ar tas, kuris nubrėžia didesnį apskritimą yra geresnis geometras?“

G: Stambios formos yra įtaigesnės, prisišaukia didesnį žiūrovų skaičių.

K: Čia ne tavo mintys.

G: Būtent, ne mano, nes tu išgalvoji mano atsakymus.

K: O kas belieka? Tu juk tingi atsakinėti.

G: Tave jau vis tiek infiltravo į mano sąmonę ir tu nori ištraukti iš ten, ką aš galvoju.

K: Susikaupk ties klausimais.

 „Katinėlis & Gaidelis“ kartais iš virtualios erdvės nužengia ir į fizines parodų erdves (paroda „Bendrabūtis“ ar „Paulina Eglė Pukytė ir Linas Jablonskis“ galerijoje „Artifex“): ar virtuali galerija siekia tapti prekės ženklu (brand’u), po kuriuo vėliau tilps ir daugiau nepriklausomų menininkų?

K: Taip, įsivaizduojame save prekės ženklu. Norime „prodiusuoti“ ir rodyti tuos, kurie nori kurti ir kam nors savo darbus parodyti, bet galbūt neturi parankių pozicijų, ar ambicijų, ar verslininkų sugebėjimų būti pristatomi Venecijos bienalėms ir pan.

G: Mes irgi neturime verslininkų sugebėjimų. Mes neverslūs, todėl nesvarbūs.

K: Taip nesakyk, galbūt mes turime ateities verslininkų sugebėjimų.

G: Taip, būtent. Nes žinok (viename rusų filme sakė), kad žmonės dabar skirstomi tik į verslininkus ir į lūzerius. Kitokių nėra.

O kaip renkatės pristatomus menininkus?

G: Gerai būti nepriklausomu, tada negalioja jokios hierarchijos, taisyklės ir kiti panašūs apribojimai, todėl kol kas prie galerijos menininkų įrašytos dvi pavardės, gal vėliau jų bus dvidešimt. Svarbiau yra tai, kas šiuo metu rodoma, po to tie darbai keliauja į „archyvą“ ir t.t.  K&G galerijos rodomų dailininkų atrankos principas labai paprastas – rodom tai, kas mums patiems patinka, o tokių dailininkų Lietuvoje ir kitur yra gana daug.

 Ko reikia, kad vaizdų peržiūra ekrane taptų paroda?

G: Vaizdų peržiūra ekrane gali vadintis „paroda“, gali ir nesivadinti, mums tai nesvarbu. Tai yra vizualinė informacija, nuoroda, pristatymas, kad yra toks autorius, tokie darbai. O interneto auditorija yra daug platesnė, negu realios parodos, nes ne kasdien nuvažiuosi į Berlyną ar Lisaboną, pasižiūrėti to, kas tau būtų įdomu. (Man tėvyne po truputi vis labiau ir labiau tampa internetas.)

K: Tau mūsų trobelė visada buvo per maža… Lapei duris atidarydavai, neklausei manęs.

G: Nereikia tų asmeniškumų.

Prieš porą mėnesių Žvėryne, mediniame name, duris atvėrė kukli parodų erdvė „Malonioji“, kurios įkūrėjai (Žilvinas Landzbergas, Vytautas Viržbickas, Ūla Tornau) sąmoningai nesudarinėja griežtos parodų programos metams į priekį, pristatydami pirmiausia jiems patiems įdomius kūrėjus. Tokių erdvių Vilniuje labai trūko/-sta. Ar įsikūrėte taip pat jausdami šį trūkumą, ar veikiate labiau kaip kūrybinis projektas?

K: Taip, viena vertus jaučiame tokį trūkumą, o antra vertus – tai kūrybinis projektas. Du viename.

G: Geriau būtų kad menininkams užtektų rūpintis tik menu ir jo kokybe, o ne viešaisiais ryšiais.

Ar dvimatė ekrano erdvė neriboja pristatomų menininkų pasirinkimo? Ar be piešinių, tapybos, fotografijos, video galėsime išvysti ir trimates struktūras?

K: Viena vertus riboja, kita vertus – praplečia galimybes. Rodysime daugiau medijų darbų, kaip tik tokių, kurie fizinėse galerijose sunkiau parodomi ir sunkiau pamatomi, o taip pat ketiname propaguoti tokį populiarėjantį žanrą, kuris vadinasi „neįgyvendinti projektai“. Internetas tam tinkamiausia vieta.

Kokia artimiausia galerijos paroda/projektas?

G: Užeikite į www.katinelis-and-gaidelis.com

„Katinėlis & Gaidelis“ pristatoma paroda, kurioje rodomi Paulinos Eglės Pukytės judantys vaizdai „Dialogas“ (I, II) ir „Metamorfozė“ bei Lino Jablonskio piešinių serija „Išsirišę meilės siūlai“, Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1) veikia iki gegužės 27 d.