Tapyba griuvėsiuose! Jaunųjų Baltijos šalių menininkų paroda „Zugzwang“

2010 m. rugsėjo 13 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Eglė Juocevičiūtė
zugzwang7

Pastaruoju metu vis dažniau susimąstau apie visuotinį supratimą, kad apleista industrinė patalpa savaime turi menišką aurą. Žinoma, 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių menininkai šia linkme gerai padirbėjo, tačiau dabartinė lietuviškoji Odisėja į buvusius fabrikus turi ypatingą nostalgijos kvapą. Milžiniška ritė dešrų apvalkalo, darbų grafiko žurnalai, neaiškios paskirties konstrukcinės detalės, didžiulė skylė sienoje ar lubose, prakirsta, kad būtų galima ištraukti neįtikėtino dydžio aparatūrą sužavi ir ima dirginti vaizduotę iškart. Galbūt tai iš XIX a. ateinanti tradicija meniškos sielos savininkams (buožėms ar tiesiog paliegusiems svajokliams) žavėtis sunkų fizinį darbą atliekančiais darbininkais, jų alsavimo ir prakaito pripildytomis erdvėmis? Žinoma, niekas nebeleistų sau tapyti didžiulės, nuo metalo lydymo krosnių įkaitusios halės, dabar, kad prasidėtų nostalgiškų asociacijų virtinė, pakanka autentiškos metonimijos.

Svarstau remdamasi sava patirtimi, kai pastarąjį balandį projekto „9 kombinacijos“ metu savaitę gyvenau buvusiame Panevėžio mėsos kombinate. Grįžus į Vilnių, po kelių savaičių į buvusią Tauro alaus gamyklą pakvietė bakalaurą baiginėję skulptoriai. Ir Panevėžyje, o ypač Vilniuje minimalus konceptualizmas, kaip dažniausiai būna, paliko erdvės kontempliuoti erdvės ypatingumą. O kaip sąveikauja tokios erdvės su tapyba?

„Brigada kormoran“, praeitą vasarą tapybos mėgėjams atvėrė geležinkelio stoties nebaigtą įrengti antrą aukštą. Stotis – ne fabrikas, tačiau nepabaigtos statybos estetika sukelia panašų „anti-naminį“ laisvės jausmą, kaip ir industriniai griuvėsiai. Paroda „Zugzwang“, atsidariusi rugsėjo 3 d. buvusiame duonos fabrike (menininkų sambūrio „Commune art“ buveinėje, Saltoniškių 7, Vilniuje) yra pastarosios tęsinys, tik čia žengtas žingsnis toliau nuo „Brigados“: atsiribota nuo VDA tapybos katedros dėstytojų pagalbos, neseniai studijas baigę tapytojai ėmė iniciatyvą į savo rankas. Po metus trukusio susirašinėjimo su kolegomis Estijoje ir Latvijoje, galiausiai buvusiame duonos fabrike išeksponuoti 23-jų menininkų darbai.

Parodos idėja buitinė – kaip išgyventi neseniai studijas baigusiam menininkui. Zugzwang – padėtis be išeities šachmatuose, kaip teigia parodos organizatorių spaudos pranešimas: „be tinkamo žinomumo menininkas negali gauti matomumo, o be tinkamo matomumo – negali tapti žinomas“. Rašydama straipsnį tikiuosi bent šiek tiek prisidedanti prie jų matomumo, bet giliau nagrinėti šio paradokso nesiimsiu.

Rugsėjo 4-tos rytą vykusio latvių ir estų menininkų kūrybos prezentacijų metu daugiau nei kelis kartus skambėjo frazė „Mano naujausi darbai dabar yra kitoje parodoje/personalinėje parodoje Rygoje/Taline/Berlyne, todėl čia atvežiau savo senesnius/bakalauro diplominius/piešinius“. Iš lietuvių – Indrės Ercmonaitės, Simonos Žilėnaitės, Kristinos Kurilionok, Jono Jurciko, Gabrielės Gervickaitės, Adomo Danusevičiaus, Eglės Karpavičiūtės, Kristinos Ališauskaitės ir Olgos Dedovos – tik šiais metais magistrantūrą baigusios Ercmonaitės ciklas, o gal veikiau darbų junginys „8 vnt.“ buvo visiškai naujas (kas įrodo, kad produktyvumas tapyboje įmanomas), visi kiti buvo šių ar praėjusių metų diplominiai darbai arba tiesiog sukurti ir jau matyti anksčiau, kaip pavyzdžiui, Jono Jurciko komisinio tipo ciklas „The conquest of Mars“ (2009), matytas „Brigadoj Kormoran“, šiai parodai papildytas naujais intarpais. Sukurtos palyginti seniai (2008 m.), bet gėdingai mano nematytos, sužavėjo Simonos Žilėnaitės drobės „galėčiau prisiminti“, „ligoninė, aš nepamenu“ ir „…“. Sužavėjo kraupesne, bet panašia į ridikaitišką, atmosfera ir tuo, kaip minimalus spalvų, spalvinių dėmių, silueto pasirinkimas tobulai papildė erdvę, kurioje atsidūrė, ir kartu su erdve, su siena už drobės, su visais vamzdžiais ir angomis sukėlė bendrą meninį-erdvinį potyrį.

Kiek keistokas buvo sprendimas iš Dedovos „Unknown I“ ir „Unknown II“ (abu 2009) ir Danusevičiaus darbų iš ciklo „Karminas“ (2009) sudaryti uždarą „kūniškąjį kampelį“ ir dar apdėlioti jį eglišakiais. Galbūt jų eksponavimas netoli Gervickaitės ciklo „Kūnai/Mechanizmai“ (2009/2010) būtų atvėręs naujesnių mąstymo horizontų. Gervickaitės darbai Lietuvos tapybos padangėje unikalūs jau vien tuo, kad jos inspiracijos šaltinis yra jos pačios fizinė trauma, specialus įtvaras, į kuri po operacijos buvo įdėta jos koja, po ilgų kontempliacijų piešiniuose tapęs primityvistiška abstrakčia forma.

Jei lietuviai buvo vien tapytojai, tai latviai prie tapybos atsivežė Laurio Vitolinso ir Ansio Dobičinso metalo plastikos. Pamačius metalo plastikos darbus – Vitolinso „Paskutinė kova“, „Mostas“ ir „Analogiškos žinios“ ir Dobičinso „Šviesos kova“ (visi 2010) sukilo mintys „O, tokių jau seniai nemačiau, įdomu ar kuris iš dabar bestudijuojančių skulptorių sugebėtų taip gražiai sujungti armatūros strypus“, tad nuostabą ir susidomėjimą jie man sukėlė, tik gal kiek labiau iš techninės pusės, nei dėl reikšmingos formos.

Latvių  tapybos dalyje buvo miela pamatyti ekspresionistinę mokyklą – didžiulės juodos Aigarso Kokinso drobės „Kaip originalu I, II, III“ (2010), spalvotos Sandros Undrenos „Vieną gražią dieną upė įplaukė į Londoną, kur tuo metu buvo vandens trūkumas I, II, III“ (2009), Martos Straskas „Užsidegus“ (2010), kompozicija, kuri, pasak autorės, turėtų perteikti gyvybės ir augimo įspūdį. Per vidurį parodos antro aukšto stovi Madaros Peiseniece fanieros kubas, padengtas romantiškų prisiminimų piešiniais, pavadinimu „Kodėl apie tave svajoju“ (2010). Jame atidarymo vakarą autorė atliko performansą, į kurį žiūrovai galėjo pažiūrėti per dvi akutes kubo sienose, tad kubas tapo įrankiu performansą paversti interaktyviu. Ekspresyvi šių konkrečių latvių tapysena neleidžia daryti išvadų apie nacionalinius skirtumus, bet dar kartą parodo, kaip greitai ekspresionistinė mokykla ėmė nebedaryti įtakos lietuvių jauniesiems tapytojams.

Antrasis ekspozicijos aukštas prasideda nuo estų performansų dokumentacijos. Mai Soot, vienintelė iš dalyvaujančių studijuoja tarpdisciplininius menus. Jos video „Oratorium“ (5:42, 2009) buvo rodytas prieš metus jos fotografijų parodoje „Isadora“ Kauno menininkų namuose. Šiais metais menininkė šalia dalyvavimo „Zugzwange“, atliko performansą festivalio „Sostinės dienos“ ir estų performansų vakaro„Silence, Please!“ Kaune metu. „Oratorium“ – tai nufilmuotas performansas, kurio metu Soot pajunta kūnišką trauką vienam iš grindinio akmenų, jį iškapsto ir ima su juo mylėtis. Paklausta, ar ji norėjo, kad tai atrodytų taip erotiška, autorė teigė, kad jai jos veiksmai atrodo ne tiek erotiški, kiek gražūs ir švelnūs. Iškapstytas akmuo, kaip tikra religinė relikvija, kabo šalia videoprojekcijos, įdėta į mitinės būtybės portreto burną. Apie akmenį mąstant intymių santykių kategorijomis toks jo eksponavimas man neatrodo teisingas. Šalia eksponuojamas Maarjos Nurk „Ponis“. Nurk uždėjo drobę ant ponio ir akriliniais dažais nuėmė jo kūno atspaudą, tada užsimetė tą drobę ant savęs ir pozavo fotografijoms įvairiose poniui pritinkančiose situacijose. Šalia fotografijų eksponuojama ir drobė, kuri pakabinta ant sienos, tampa šiek tiek panaši į Turino drobulę, tad taip pat įgauna kulto objekto reikšmingumo, tik čia, mano manymu, tai padaryta tikslingiau.

Estų  tapytojų darbuose tęsiamos ir hiperrealistinė, ir popartinė estų tapybos tradicijos. Mart Vainre darbo „Trys sekundės judėjimo Taline gegužės 25 d., 14:36:24, 14:36:25, 14:36:26 trimis pagrindinėmis spalvomis” visos atlikimo ir skaitymo taisyklės tiksliai surašytos pavadinime. Vainre nuo daugiaaukščio namo stogo fotografavo vieną judriausių Talino sankryžų, ir kiekvieną vaizdo sekundę tapė vis kita pagrindine spalva – mėlyna, geltona ir raudona. Užsibrėžęs sau matematines taisykles, Vainre negalėjo numatyti, kaip darbas atrodys baigtas, o žiūrovas gali pasiduoti šiam eksperimentui ir pabandyti suvokti galų gale tapyboje užfiksuotą judesį. Kristi Kongi žavisi itin ryškiais dažais ir jų cheminėmis sudėtimis, cikle „Mano princesė 1-4” (2010) pateikdama savo gyvenimo akimirkas ryškiausios reklamos priemonėmis. Per pristatymą kalba nukrypo į jos naują instaliaciją, kuriai jį supirkinėja pačius ryškiausius prekybos centre rastus daiktus ir ketina juos eksponuoti kartu su tapyba.

Prieš  paminėdama paskutinįjį estą, kurį noriu paminėti –  Holger Loodus – noriu grįžti prie klausimo, kas nutinka tapybai apleistose industrinėse patalpose. Tapybos darbai retai būna kuriami kaip įvietinto (site-specific) meno kūriniai. Be to, tapybą apskritai labai sunku gerai išeksponuoti – jai reikia tinkamo apšvietimo, netrukdančio fono. Tad labai dažnai atrodo, kad tapybai iš balto kubo galerijos geriau neišeiti, juk jai nuo Niujorko MoMa‘os laikų ši erdvė ir buvo tobulinama, tik ten galima pakankamai susikaupti bei pasinerti į drobę ir aplink drobę tvyrantį neapipasakotą vaizdą. Tačiau štai tokiais atvejais kaip anksčiau minėti Žilėnaitės darbai ir Loodus ciklas „Mano sesuo Teresa I, II“ (2010), tapyba įgauna įvietinto meno bruožų. Loodus ciklas – tai dvi drobės, abejose vaizduojami nespalvoti žmonės, pasak autoriaus, jo siekis buvo sukurti įsivaizduojamo filmo kadrus, naudotus reklaminiams plakatams, iš kurių neaišku, nei kas buvo, nei kas bus. Abi drobės sujungtos, iš pirmo žvilgsnio, molekuline struktūra, o pasak autoriaus, bandymu įvaizdinti mikrokosmosą. Šiaip ar taip, vaizdo estetika nurodo į septintąjį XX amžiaus dešimtmetį. Loodus pasirinko savo darbus eksponuoti šalia dalinai išmontuotos mažos elektros transformatorinės ar neišmanėlio akiai panašiai atrodančio objekto. Transformatorinė neokupuoja visos darbo reikšmės, nes tarpas tarp drobių nėra didelis. Tačiau kaip fonas „stipriareikšmiui“ darbui prideda dar vieną mąstymo skersgatvį.

Nenorėjau pasakyti, kad tapybos negalima eksponuoti apleistose industrinėse patalpose (ypač kai ekspozicinių erdvių nepakanka), tik norėjau nusakyti parodoje aplankiusį jausmą, kad tokios erdvės tik retais atvejais labiau padeda tapybos darbui, nei trukdo. Pavyzdžiui, ekspresyvios tapysenos latvių darbams ekspresyvios sienos už jų nereikėtų, kaip ir švariai erdviškai tįstantiems Karpavičiūtės ir Ališauskaitės darbams. O mano minėti įdomaus tapybos įvietinimo pavyzdžiai tarpusavyje tokie skirtingi, kad, manau, net ir neverta bandyti išmąstyti visų įmanomų sąveikų tarp tapybos ir apleistų industrinių patalpų. Tik nuo šiol tokias kolekcionuosiu.

Akimirkos iš parodos atidarymo:

zugzwang1 zugzwang2 zugzwang4 zugzwang. Egle Karpaviciute zugzwang3 zugzwang8

Nuotraukos: Artūras Lavrinovičius (Commune ART).

Komentarai

  1. jurgis

    Erdves, prieš darant ekspozicijas, vis tik reikia pritaikyti menui , bent jau tokiam, kokį ekponuojate. Suprasčiau “stalkerišką” estetiką ten, bet dabar, vos ne klasika, JI PRAŠOSI APLINKOS.
    Dar…Aplinkos klausimas tapo atsitiktinė tendencija. Tai ne menininkų, o kultūros politikos dalis, bet kai tokios didelės pastangos kūrybai, palyginti neblogi rezultatai, o nuolatinių erdvių i,šskyrus fluxus ministeriją nėra. Traukos suformuojamos ne iš karto, taigi įdėtos lėšos nueina vėjais, nes menas lieka nepasiekiamas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *