Apie pavadinimą, apie istoriją, apie sukimąsi ratu ir dar kartą apie pavadinimą. Paroda “One dog” Vilniaus geležinkelio stotyje

2009 m. lapkričio 30 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Danutė Gambickaitė

DSC_0893

Apie pavadinimą „One dog“ / „Jeden pies“

Apsilankiusi Vilniaus geležinkelio stotyje iki lapkričio 30 d. veikusioje parodoje, aiškiai supratau tik vieną dalyką – „supratau ne viską“ arba „nevisai supratau“. Dėl šios priežasties, kaip ir kiekvienas nuo informacinių technologijų priklausantis žmogėnas, grįžusi namo nusprendžiau, liaudiškai tariant „pagooglinti“. Viename internetiniame komentare radau sau, galbūt ir kitiems nesuprantantiems arba prastai suprantantiems lenkų kalbą, įdomų dalyką, susijusį su parodos arba tiksliau projekto pavadinimu. Tame komentare buvo paminėtas vienas lenkų kalbos ypatumas, susijęs su fraze „jeden pies“. Pasirodo, kaip vėliau patvirtino ir vienas pažįstamas lenkas, mūsų kaimynams ji turi visai kitą reikšmę – „tas pats“. Kad būtų dar aiškiau, galime pridėti: „tas pats velnias“ arba „tas pats mėšlas“. Ir tik apžiūrėjusi visą parodą supratau, kodėl lenkų kuratoriams šis kalbinis niuansas pasirodė toks svarbus.

Apie lenkų fotografijos istoriją

Sudėtinga ką nors pasakyti apie lenkų fotografiją nuo 6 dešimtmečio (ir dar ankstesnę), ja niekada labai nesidomėjau. O jei ir būčiau norėjusi domėtis, turėčiau sugebėti šiek tiek daugiau nei lenkiškai suskaičiuoti iki dešimties. Ačiū Dievui, kad šiuo atveju nei Janas Bulhakas ar Wojciechas Zawadskis ar kiti lenkų fotografijos grandai nėra svarbūs. projektas „One Dog“ lenkų fotografijos istoriją pasirenka kaip vientisą, bendrą objektą. Panašiai kažkada pasielgė Hockney’us ar daugelis kitų.

Apie parodos koncepciją

Nepasidomėjus, jos iš pirmo žvilgsnio gali ir nesuprasti. Klaidina ne kas kitas, o paaiškinimai šalia darbų. Su kolegėmis ilgai trypinėjome ir raukėmės bene prie kiekvieno jų: „kodėl čia data tokia, o čia kitokia?“, „iš kur tos citatos?“, „kam čia jos?“. Ir nė motais, kad parodos kuratoriai, prisistatydami gana aiškiai atskleidė visas kortas: „Parodos autoriai siekia atskleisti savo kartos požiūrį į fotografiją Lenkijoje, politinių, socialinių santykių įtaką, jos evoliucijai, eksponavimo kitimą: pradedant nuo gobelenų bendrovės, pateikiant  Lenkijos liaudies respublikos spaudos, 80-ųjų pogrindžio publikacijas, baigiant meno ar komercinėmis instaliacijomis. „One Dog“ projekte kalbama apie fotografijos istoriją ir tradicijas realybę imituojančiose situacijose – parodose. Vienas iš parodos tikslų – atskleisti fotografijos techninę raidą, taip pat menininko pozicijos – prioritetų ir vaizduojamų objektų – kaitą.“ „One dog“ pristatomi darbai daugiasluoksniai. Jie egzistuoja ir kaip artefaktas, ir tekste (citatoje ir aprašyme), esančiame šalia, ir video ištraukose, kuriose patys autoriai perskaito tą patį tekstą, esantį šalia kūrinio-artefakto. Ir, iš esmės, tas konceptualistinis daugiažodžiavimas, kartojimas,  daugiasluoksnis citavimas „to pačio per tą patį“ čia sąmoningai tampa esmine ašimi, idėja, koncepcija. Šiuo atveju kuo puikiausiai pasiteisina ir parodos autorių statusas. Svarbūs ne pavieniai autoriai, kokias idėjas jie gvildena, o pats projektas. Nors ir artefaktai, ir citatos, ir autoriai skiriasi iš esmės yra vienodi, turi tą pačią koncepciją, ašį.


Apie „Sukimosi ratu“ arba kartojimo, simuliacijos ir citavimo
estetiką

Atrodo, kad svarbiausias parodos autorių tikslas sąmoningai, pasikartoti, pacituoti fotografijos istoriją, techninius raidos ypatumus ir t.t. Todėl jie, pasitelkdami realias citatas iš 6 dešimtmečių lenkų fotografijos istorijos, jas savaip interpretuoja arba, gal taikliau būtų pasakyti – vizualizuoja. Todėl, iš esmės, nelabai verta aiškintis atskirų, pavienių darbų koncepciją, nes šiuo atveju svarbi visai ne ji, o kolektyvinė simuliacijos, citavimo idėja. Šioje vietoje aš ir pradedu gailėtis, kad prastai suprantu lenkų kalbą ir nelabai domiuosi jų fotografija, todėl, kaip jau pradžioje minėjau, „supratau ne viską“ arba „nevisai supratau“. Esti šio projekto koncepcijoje kaži kokios Saussure’o lingvistikos. Autoriai akcentuoja ne kūrinių vidinę vertę, o jų ryšius (jei pasitelksime Saussure’o terminiją). Jų daugiasluoksnis (juk ir fotografija yra savotiška realybės citata) citavimas toks daugiasluoksnis, kad sukuria dar vieną sluoksnį (tikiuosi paskutinį), susijusį su prancūzų filosofu, kultūrologu Jean‘u Baudrillard’u. Visi projekto dalyviai simuliuoja kurį nors dešimtmetį (iš šešių) – šis simuliacijos faktas apibendrina visus šešis citavimus, vien savo buvimu neigiančius realybę ir kuriančius hiperrealybę, todėl tiesiog peršasi išvada, kad visa parodos koncepcija yra viena didelė Baudrillard’o citata. Tiesiog žavi simuliacijos simuliacija arba citatos citata. Kažkoks „Uždaras ratas“, o mes (stebėtojai) tampame žiurkėnais tame besisukančiais rate. Ekspozicijos kūrėjai labai nori mus kontroliuoti, turiu pripažinti – jiems tai neblogai pavyko. Kad simuliacija yra keliasluoksnė kuo puikiausiai parodo tai, kad kiekvienas imituotas dešimtmetis atskirai (t.y. be kitų dešimtmečių) jau yra simuliacija, pavyzdžiui, ketvirtoji seserų Anetos ir Violkos Kus sukurta salė, imituojanti 6-ojo  dešimtmečio lenkų fotografiją. Visi eksponatai – sąmoningai negrabūs simuliakrai, kad mes lengvai atspėtumėm tą ir taip neslepiamą imitavimo faktą. Akivaizdžiai šiuolaikiniai stendai, su neva “netyčia” spynelėse paliktais raktais, ar neva stalinistiniuose stenduose kabančios neva stalinistinės nuotraukos ir panašiai. Bet toks smūgis vienu pirštu, mūsų iš kojų neišverstų, todėl reikia viso kumščio – projekto, kuris savo ruožtu, apjungdamas visus šešis menininkų imituotus lenkų fotografijos dešimtmečius, kaip jau minėjau, cituoja Baudrillard’ą. Kartojimo, imitavimo, citavimo principas čia tampa savotiška estetika.

Apie eksponavimą

Keistas sprendimo būdas ekspoziciją konstruoti atbuline chronologine tvarka. Nesvarbu ar kuratoriai Baudrillard’o sumanė dar kiek viską pakomplikuoti ir tokį eksponavimo būdą sąmoningai suplanavo, ar tiesiog prisitaikė prie „duotų“ patalpų – svarbus rezultatas. Pirmojoje salėje cituojamas ir simuliuojamas vėliausias (t.y. artimiausias mums) laikotarpis, o pačioje tolimiausioje salėje, anksčiausias (tolimiausias mums). Taip stebėtojas pamažu, nuosekliai stumiamas atgal – nuo to kas nauja iki to kas sena. Ši reversija reta ne tik eksponavime, bet ir bet kokiam kitam kalbėjime apie dailę. Chronologinio ekspozicijos antilogiškumo nereikėtų maišyti su retrospektyviniu eksponavimu, kai praeitis esti vienaip ar kitaip įsiterpusi į dabartį. Kaip jau minėjau neaišku ar „One Dog“ laiką reversavo sąmoningai ir nuosekliai, liaudiškai tariant, „papunkčiui“. „Reverse chronology“ (atbulinė chronologija angl.) dailės terminijoje nelabai prigijusi sąvoka, tačiau gana plačiai naudojama literatūroje. Šiuo atveju „Reverse chronology“ yra antilogiška, todėl griauna tipinį, nuoseklų (nuo seniausio iki naujausio) istorijos suvokimą vesdama iš pseudoharmonijos į pseudochaosą (pseudo, nes visi eksponatai susimuliuoti). Mūsų suvokime sukuriamas linijinio mąstymo ir pseudoistorijos disbalanso įspūdis.

Dar kartą apie simuliaciją ir autentiškumo žlugimą, tik šį kartą                                                              Lietuvos kontekste

Liepos mėnesio žurnalo „Kinas“ numeryje perskaičiau trumpą Živilės Pipinytės feljetoną apie jaunuosius Lietuvos kino režisierius dar visai neseniai baigusius kino režisūros specialybę. Mano dėmesį patraukė tai, kad tekste gana kritiškai vertinamos jų pastangos atkurti sovietmečio atmosferą ir apskritai dairytis į tą laikmetį. Neva jų pastangos yra bergždžios, nes jie to laikmečio nepatyrė, neišgyveno, todėl požiūris ir žvilgsnis esti labai paviršutiniški, galų gale – jiems visai nereikėtų kalbėti apie sovietmetį. Tiksliai atkartoti tos minties negaliu, bet esmė panaši. Suprantama, kodėl vyresniajai kartai tas laikmetis yra vis dar kraujuojanti stigma, kurios nevalia liesti, bet ar kitoks (tiesiogiai nesusijusio) žmogaus požiūris esti menkesnis, juolab jei jis sąmoningai neketina smulkmeniškai atvaizduoti visų detalių, jei jam reikalingas tik kvapas, atmosfera, o ne kaži kokia istorinė perspektyva, kaip, pavyzdžiui, Tomo Smulkio trumpametražiniame filme „Pietys“. Su panašiu senesnės kartos požiūriu –  „nekišk nosies, kur nereikia“ – teko susidurti ne kartą. Tokie projektai kaip „One Dog“ su savo fotografijos istorijos simuliavimu, iš prigimties tam istorijos neliečiamumui, prieštarauja, žlugdo istorinį autentiškumą, nesvarbu, kad patys yra savaip autentiški (tik dar ne istoriškai).

Vietoj išvadų – vėl apie pavadinimą

Šio teksto pradžioje klausiau savęs – kodėl lenkų kuratoriams tas „jeden pies“ kalbinis niuansas pasirodė toks svarbus. Atsakymas aiškus – todėl, kad jis tiesiog labai daug ką pasako.

DSC_0889

DSC_0883

DSC_0873

DSC_0897

Straipsnio autorius:
Danutė Gambickaitė yra menotyrininkė, meno kritikė ir kuratorė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *