Keramika kaip bomba. Roko Dovydėno paroda „Pottery is the new video“ VDA „Akademijos“ galerijoje

2015 m. rugsėjo 10 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Kęstutis Šapoka
dovydenas

Rokas Dovydėnas mėgsta keramiką „montuoti“, pasitelkdamas kitų (meno) technologijų, ypač fotografijos ir video, principus, nelyg molis ir degimo krosnis būtų viena pirmųjų, archaiškiausių kokio nors Adobe premiere arba Final Cut versijų. Tai reiškia, kad keramiką Dovydėnas traktuoja ne iliustratyviai ir ne kaip taikomąją meno šaką, t.y. nežiedžia kokių nors idiotiškų angeliukų ar tariamai žaismingų „personažų“, kaip ir negamina grynai taikomosios keramikos. Nors lyginant „taikomąją“ ir „meninę“ arba kaziukinę, keramiką, įdomumu, idėjos grynumu visada nugali taikomoji (net ir pramoninė). Dovydėnas tarsi ieško tarpinio varianto, gilindamasis į keramikos kaip medijos technologinį ir idėjos lygmenis, tiksliau – jų santykį.

Todėl jo keramikos instaliacijoms dažnai būdingas „dvigubas dugnas“, t.y. (ne)sąmoningai išryškinami tam tikri principai, būdingi vienu metu tiek keramikai, tiek ir kokiai video vaizdų gamybai – tiražavimas, objektų (vaizdų) suvokimas kaip kadrų sekos. Čia galima prisiminti tiek Dovydėno „degantį Vilnių“ (neprisimenu tiksliai pavadinimo), kur popierinio Vilniaus (su)deginimo fotografijų seka tampa tarsi sulėtintu filmu, filmo kadrais. Panašiai Dovydėnas elgiasi ir su keramikos objektais, projekte „Plėviakojis vs Luohan“, kur vazos su piešiniais yra savarankiški objektai, tačiau iš jų galima „sumontuoti“ tarsi (anti)naratyvą.

Šiame projekte „Pottery is the new video“ Dovydėnas netgi akcentuoja, iškelia į pirmą planą formalistinį skirtingų medijų sukeitimo, sukergimo, sumaišymo aktą. Dovydėnas tarsi žiedžia „vazas“, tiksliau kažką panašaus į vamzdžius, kurie žiedimo metu dedami vienas ant kito, dengia vienas kitą, jungiasi, kartu deformuodami žemesniuosius ir virsdami pusiau savarankišku objektu. Rezultatas paradoksalus ta prasme, jog gaunama kartu rišli, vientisa visuma, tačiau tuo pat metu ir savarankiškų, netgi beveik nesusijusių „kadrų“ seka, tiktai molyje.

Mąstau, ką galėčiau prisiminti rimtesnio ir įdomesnio iš keramikos „kontekstualizavimo“ paskutiniu metu, žinoma, kalbant ne apie nuoširdų kaziukinį angeliukų stilių.

Kažkada dar pirmame VDA kurse, užklydau į keramikų peržiūras. Žiūriu, ant tumbos padėtos kelios mažos spalvotos apykreivės vazelės. Taip, galvoju, keramikai dar iš vaikų darželio lygio neišaugo. Staiga, prieina tų vazelių autorė ir, turbūt, atspėjusi mano mintis sako, žinai koks sudėtingas dalykas yra keramika? Yra daugybė technologijų, degimo, spalvojimo, glazūraimo, lakavimo specifikų… Čia beveik mokslas! Žiūriu į tas vazeles, kasausi pakaušį. O gal iš tikrųjų?

Taigi. Pirmiausia į galvą šauna (tiksliau Redas Diržys papasakojo, pats nesu matęs) keramiko Mindaugo Mažalio „savidestrukcinis menas“, t.y. jo keramikinės „bombos“. Jeigu suformuoji kokį nors tuščiavidurį keraminį objektą ir nepalieki ertmės orui, degant oras kaista ir tas objektas tiesiogine žodžio prasme sprogsta. Gali netgi sužaloti ką nors, arba mažų mažiausiai sudaužyti šalia esančius keramikos kūrinius. Mažalis, dar studijuodamas Vilniaus VDA, buvo prigaminęs tokių keraminių tuščiavidurių „kukulių“, kuriuos dar pagardino ir išmatomis. Su sprogimų liekanomis, jei neklystu, ir gynėsi savo dilpominį darbą. Būtų nekaip jam baigęsi susidvasinusioje keramikos katedroje, bet kaip pasakojo Diržys, per gynimus išgelbėjo skulptūros katedra. Mindaugas Navakas, matyt, buvo neseniai sužinojęs apie tokį menininką Gustavą Metzgerį ir įžiūrėjęs Mažalio akcijose panašumų, pareiškė, kad jeigu Mažalis daro taip, kaip Metzgeris, tada viskas gerai! Nes jeigu studento arba apskritai bet kurio mūsų menininko, darbas primena kokio žinomo užsienio (pageidautina Vakarų) menininko kūrinį, tada viskas yra gerai!

Taip pat atmintyje iškyla Evaldo Janso gydymasis moliu, paverstas ir meniniu projektu. Galų gale, atsimenu dar palyginus neseną alytiškio skulptoriaus Vido Simanavičiaus parodą, kurioje eksponuoti „glostinukai“, atsiradę kaip molio minkymo ir glostymo sustingę reliktai. Tiesa, Mažalis akcentavo (savi)destrukcinį, anarchistinį keramikos kūrimo/naikinimo aspektą, Jansui ir Simanavičiui buvo daugiau ar mažiau svarbus psichologinis santykis su medžiaga.

Tuo tarpu Dovydėnas labiau akcentuoja būtent formalistinį „naųjųjų“ (nors visos medijos a priori jau yra pasenę) medijų ir keramikos (su)maišymo principą. Tačiau visais minėtais atvejais, svarbus ne vaizdavimas ir ne iliustravimas, o tam tikrų formalių principų apmąstymas, jų problematizavimas ir analizavimas. Taip pat performatyvumas. Be to, Dovydėną domina „senų“, „atgyvenusių“, „nykstančių“ ir „naujų“ medijų santykis.

Kita vertus, tiesą sakant, atviras medijų (principų) (su)maišymo akcentavimas šiuo konkrečiu atveju, gal kiek ir pasilpnina projektą, kadangi tiesmukai akcentuojamas ir demonstruojamas toks dvigubas medijinis dugnas, savaime tampa truputį iliustratyviu, t.y. „plokščiu dugnu“. To iliustratyvumo šiek tiek prideda ir gana tiesmukas „elektroninės“ ir keramikos medijų sugretinimas – tablo su bėgančia eilute „Pottery is the new video“ ir keramikos objektai. Sakyčiau, būtų užtekę keramikos objektų ir parodos pavadinimo. Arba, kitu atveju, pavadinimas galbūt galėjo būti kitoks, o ne dubliuoti bėgančią eilutę.

Taigi, Dovydėnas yra vienas mūsų keramikos kontekstualizuotojų, neturintis kompleksų dėl neva „pasenusio“ (arba komercinio) ir neva „aktualaus“ (arba konjunktūrinio) meno santykio dirbtinės „problemos“, tiesiog darantis tai, kas jam įdomu.

dovydenas3

Roko Dovydėno paroda „Pottery is the new video“ VDA „Akademijos“ galerijoje

dovydenas4

Roko Dovydėno paroda „Pottery is the new video“ VDA „Akademijos“ galerijoje

dovydenas5

Roko Dovydėno paroda „Pottery is the new video“ VDA „Akademijos“ galerijoje

Nuotraukos: Marta Ivanova

 

Straipsnio autorius:
Kęstutis Šapoka - menininkas, dailės kritikas. Gyvena ir dirba Vilniuje.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *