Erezijos šėlsmas: nuo didybės iki simuliacijos

2011 m. kovo 21 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Gintautas Mažeikis

 

Erezija yra minties veiksmas, kuris ne tik revizuoja ankstesnius tvirtinimus, bet ir turi valios bei galios įtvirtini naują požiūrį iš esmės keičiantį senąją doktriną. Erezija tampa viešai reikšminga, kai pažeidžia daugelio įsitikinimus, tikėjimo ir vertybių nuostatas, aklą sekimą tariama tiesa ir atveria naują horizontą. Ji atveria didybę ir siaubą, seksualumui prilygstantį geismą ir gundantį neapsisprendimą dėl tiesos ir nuodėmės. Būtent tai ereziją paverčia daugelio rašytojų ir režisierių įkvėpimo ir uždarbio šaltiniu. Eretiškas minties judesys remiasi įsitikinimu, kad nuomonių tuštumos nėra: atmetę viena ne sustojama ties nebyliu, visa ką praryjančiu Niekiu, o viena pakeičiama kita savastimi. Kita, alternatyvi savastis yra svarbi: Aš pakeičiamas ne šiaip ne-Aš, o būtent mano ir tik mano ne-Aš: alter ego. Dar svarbiau, kai kalbame mūsų kolektyvinį alter – mūsų pačių alternatyvą. Kai klausiame ar yra kam nors reikšminga alternatyva paslapčia klausiame apie ereziją, kurią senojo Aš šalininkai laikys ne tik nukrypimu, bet ir išdavyste.

Tikri eretikai išviešina ir išvysto tai, kas paslėpta pasąmonės dugne, nesąmoningumo struktūrose, jie padaugina slopinamas galimybes ten, kur to viešpataujančios institucijos, ideologijos, viešieji diskursai draudžia tai daryti, kur yra tabu. Ne kieno nors kito draudimai, o mano, mano artimųjų, mūsų visų viešai išpažįstamos ir kasdiena šlovinamos ribos. Todėl eretikas yra sukilėlis ir kažkuria prasme revoliucionierius. Pavyzdžiui, eretikai yra panašūs į disidentus. Norint tapti tikru disidentu pirma reikia patirti visą sovietinio, komunistinio režimo gelmę, jo vidinius virpesius, galią ir tabu, raidos logiką ir paslėptų ženklų reikmes ir tik tada galima didžioji atsiskyrimo inversija įgalinanti giliausią ir esmingiausią komunizmo kritiką. Krikščioniškieji eretikai yra būtent tokie: jie ne tik tiki, bet giliai jaučia religinius sielos virpesius, susiliejančius su gimties galios alsavimu. Ši atverta nauja tiesos pajauta ir pajausta gyvybė paskatina atsiskirti, kompensuoja tabu pažeidimo baimę ir ryžto adrenalinu užpildo krūtinę.

Įvairiausių politinių, ekonominių, mokslinių, meninių, religinių hegemonų požiūriu erezija pavojingiau už karą ar okupaciją, pavojingiau už paprastą išdavystę ir prilygsta marui. Priešų atnešamos naujovės bus įsisavinamos dešimtmečius, kol prigis sau nepalankioje žemėje, o erezija prigyja greitai, nes ji yra savos žemės, to paties slopinamo jausmo kūdikis, reikšminga, pavojinga, grėsminga asmens kitybė. Katalikybės paslėpta kita-savastis buvo albigiečiai, arijonai, nestoriečiai, katarai, galiausiai visa protestantizmo banga … Kiekvieni iš jų drastiškai, aistringai pažeisdavo pačią katalikybės esmę, jos aiškinimus dėl Kristaus dievožmogiškumo ar dėl katalikų bažnyčios žemiško ir ritualinio vaidmens. Dauguma viduramžių pabaigos eretikų, jų šeimų, ištisi miestai buvo sunaikinti kalaviju ir ugnimi, kaip maras … Tačiau būtent erezijos kartais virsdavo pagrindine modernizacijos trajektorija, žmonių praktines veiklas įprasminančia dvasia. Pavyzdžiui, anot M. Weberio būtent protestantizmas virto kapitalistinės modernizacijos šaltiniu. Jis pabrėžia Jono Kalvino ir kalvinistų skelbimų svarbą apie tai, kad darbo sėkmė ir darbštumas, pasiaukojimas veikloms liudija dangišką išrinktumą.

Tačiau reikšmingas ne tik eretikų teorinis alternatyvumas, o valia ir gali tapti ir būti kita-savastimi, įkūnyti esminį, būtišką alternatyvumą, praktiškai realizuoti atsiskyrimą ir kūnišką įsitvirtinimą. Masinis, įtaigus erezijos veiksmas sudaugina simbolinius pasaulius, naujus padarant labai artimus, o senus tolimus. Ši naujų pasaulių kilmė yra lydima meilės ir pavydo, tikėjimo ir prakeiksmo, gundymo ir aistringo atstūmimo, dramatiškų išdavysčių ir herojiško pasipriešinimo. Erezijos gimimas ir plėtra yra didžiulė kolektyvinė psichodrama, susidūrimas su savo pačių laisvėjančia ir pilna geismo bei tikėjimo vaizduote, kuri pasirodo yra pavojingesnė nei armijos, ir bombos ir duria tiesiai į širdies gelmes.

Dažniausiai kalbama apie religines erezijas. Tačiau XX a. pabaigos socialinės filosofijos atstovai vis dažniau šį terminą vartoja išplėstine prasme, įvardydami ideologines, politines, kultūrines, kasines erezijas. Jos galimos visur, kur klesti kolektyviniai kanonai, įsitikinimų ir vaizduotės tvarkos ir priežiūros. Augant ideologinių, kultūrinių, religinių, tautinių eretikų grupėms susikuria alternatyvios viena kitai visuomenės (o ne bendruomenės). Pilietinio, klasinio, religinio karo situacija rodo ir erezijos buvimą, ir alternatyvias visuomenes, ir jų dramatiškus, neabejingus santykius.

Lietuva yra pilna nuslopinto, prigrasinto, tabu pančiais kaustomo alter ego: tautinio, religinio, klasinio, kultūrinio. Šis slopinimas pasireiškia visais įmanomais kompleksais ir tradicijomis, visomis baimėmis neišnykti …  Tačiau klausimas: ar šiuolaikinis etninis lietuviškumas, tikėjimas etnine-tautine savastimi — nėra erezija? Juk XIX amžiuje šimtmečių šimtmečius ujami Lietuvos valstiečiai pažadino, išdrįso išviešinti savo politinę savimonę ir įveikti arba viešpatavusią bajorišką, lenkišką tapatybę arba skiepijamą imperinę rusiškąją? Kiek tos lietuvybės beliko XIX amžiuje: kelių katalikų-inteligentų ėjimas į liaudį ir didžiulė tamsi valstietija, susiliejusi su savo pasąmone iki neatskiriamybės. Pažadintas noras, didžiulis geismas būti ir tapo ne tik tautos pavasario, bet ir politinės tautos erezijos dalimi, kurios Lietuvos lenkų ir bajorų, miestelėnų tauta išsigando 1863 metų sukilimo metu. Tačiau ką šiandien slopina ši, laimėjusi tautinė dauguma, kokios kitos ater ego, savastys yra slepiamos: bajoriškos, lenkiškos, baltarusiškos, žydiškos, socialistinės, fašistinės?

Dažniausiai eretikai fanatiškai gina savo naują regėjimą, lygiai kaip atkakliai savo požiūrį atstovauja ir kanoninio tikėjimo ar ideologijų atstovai. Senas ar naujas politinis, kultūrinis … tikėjimas užtemdo abiems pusėms aistra pasruvusias akis, ideologiniai tvirtinimai užgula ausis, o išpažįstamos tiesos paklaidina protą. Bet taip tikėjimas virsta kūnu, politiniu veiksmu, charizmatikų viešomis kalbomis, abipusiais prakeikimais, kunkuliuojančiomis miniomis, gyvenimu … Šie eretikų žygiai yra pavojingesni ir kraupesni nei didžiausios meninės akcijos, kurios dažnai stokoja gimties galios ir išlieka saikingos grynojo meninio žaismo ribose. Ir viena, ir kita svarbu, tačiau patirti eretišką masių pasąmonės prabudimą tenka ne kasdien ir ta pažadinta ir nesuvaldyta gimties galia dar reikia išmokti džiaugtis, patirti naujus ir pavojingus pavasario vėjus, apnuoginančius ir paslėptas gėles ir pavojingus puvėsius.

Tačiau, kadangi erezija yra minties, regėjimo reikšminga alternatyva, kitas tikėjimas gali būti išskleidžiamas ne tik aistros ir galios, bet ir pamatuotos viešųjų ryšių ar propagandos  technikos: šaltai, abejingai, ciniškai, ekspertiškai. Socialiniai inžinieriai, patys išlikdami ironiški ir suvokdami asmeninio ego ir kuriamo vaizdo distanciją, elgiasi kaip masių psichoanalitikai: kursto minios slopinamas aistras ir kuria jai bei skatina naujas vizijas. Didžiosios politinės utopijos veikia politines erezijas kaip tam tikras masalas pasąmonei, geismui. Thomas More‘as savo galvą padėjo ne dėl Utopijos vizijos, o dėl kanoninio katalikiško požiūrio į santuoką besipriešinant naujoms Henriko VIII vedyboms. Vedybų požiūriu More‘as priešinosi anglikoniškai erezijai, o ne gynė alternatyvą. Tačiau jo Utopija parašyta ironizuojančiu stiliumi, ir vietomis primenanti pamfletą, kaip ir daugelis vėlesnių utopistų kūrinių tapo masalu, žadinančiu aistrą kitokiam gyvenimui, kitai jo vizijai. Šiuo atveju, kaip pastebi N. Berdiajevas, Rusijos komunizmas iškilo ne kaip kelių bolševikų vadų primesta doktrina, o kaip Rusijos valstiečių slopintas ir geistas komunalinis ir politinis lūkestis. Baudžiavinė sąmonė ir bendruomeninės žemės atmintis pažadino komunizmą ne kaip utopistų ironišką konstruktą, ne kaip K. Marxo pamatuotą viziją, o kaip aistringą tikėjimą ir jokių barjerų nepaisančią valią, rusišką kominizmą.

Mefistofeliškas cinikas išlaisvina gyvenimui Fausto slaptas, nuslopintas aistras ir vizijas nuo įvairiausių kanoninių priklausomybių logikai, filosofijai, chemijai, nuo noro visa ką redukuoti, klasifikuoti, nuo ideologijų. Metistofelis padeda Faustui virsti realiai kitokiu, nuodėmingu, eretišku, vertu sukubų ir inkubų orgijų. Metistofelio veiksmas yra persmelktas ne kokios nors karatų aistros, o veikiau Moro ironijos. Bet to pakanka Fausto erezijai: jo kitam alter ego prabusti.

Tačiau mes gyvename kvazi-mefistofeliškame geistinų reginių pasaulyje, kai pasitenkinama ne tikrąja nuodėme, ne valia ir galia erezijai, o tik jos regimybe, ne troškimo fiziškumu, o geismo išsipildymo vizualizacija. Nuodėmių beveik neliko ir tai baisiausia, kas galėjo atsitikti. Nuodėmė yra kaip jos atminimas, kaip kasdieninis savo ribotumo, neskaidrumo, iracionalumo, menkumo pamatavimas ir pasmerkimas arba įgalinimas. Reginių, viešųjų ryšių produkcijos vartojimas iš esmės sugriovė tradicinę nuodėmių sferą, nupigino ją iki simuliakrinio vojarizmo (stebėjimo) ar tokio pat simuliakrinio egzbicionizmo (demonstravimo). XIX a. šėtonas išprususius vokiečius dar gundė žodžiais:

Teorija, brolau, – sausa šaka,
Užtai gyvenimo vaisingas medis žydi.

Šiandien šis gyvenimo medis virto skaitmeniniu majos šydu, kuris uždengė žmogaus menkybę, jo negebėjimą iš esmės įgyti kitą-savastį, o šio negebėjimo metistofeliški liudininkai ir cinikai yra gabiausi psichoanalitikai. Ženklų stichija atveria imitacinio pasimėgavimo ir simuliakrinio įsitvirtinimo begalybę ir kai draudimas yra tik ženklų persekiojimas. Tokia šiandien yra nacių ir antifa priešprieša, pavyzdžiui, Lietuvoje: vizuali, televizinė, spektakliška – ne eretiška, nesusijusi su nuodėmės patirtimi ir auka. Šiandien žmogus sumenkėjo ir Mefistofeliui pigu pirkti sielas. Nuodėmė nuvertėjo, ji jau second hand, padėvėta, sunešiota arba dar blogiau: ji ne tik užrašyta, bet ir užrašas jau nudėvėtas. Neliko tikrų eretikų, todėl pragare atsidarė padėvėtų katilų ratas pigių reginių vartotojams. Metistofelis perka sielas už padirbtus čekius.

Straipsnio autorius:
Gintautas Mažeikis yra filosofas, kultūros teoretikas, daktaras, daugelio monografijų recenzentas, mokslo žurnalų redkolegijų narys.

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *