Teoretikai – laimės kontempliuotojai

2011 m. vasario 4 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Gintautas Mažeikis

Teoretikai, pasak helėnizmo platonikų, yra laimės kontempliuotojai. Juk Teo – dievas (ne krikščioniškas kančios, o Dzeusas, Afroditė, artimo kosmo dievas) pirmiausiai atsiskleidžia mums prieinama patirtimi, kurią suvokiame, medituojame, aprašome jai adekvačia metaforų, poezijos kalba. Jei dangiškoji palaimos išmintis (Sofija) lieka nesuvokiama, hermeneutai atskleidžia pasakojimų prasmę. Tiesa, tokiu simboliniu aiškinimu neretai sumenkindami dangiškojo įkvėpimo galią. Todėl žmogus dievų pakvietimus turi išmokti patirti pats, laipsniškai išsivaduodamas iš tamsybių olos ir išmokdamas kalbėtis su nimfomis grožio ir palaimos grotuose. Teoretikai yra tie dievų palaimintieji, kurie geba išvysti ir patirti dangišką malonę bei gyventi nušviestiems Sofijos meilės.

Kiek mažai šiandien beliko teoretikų-laimės kontempliuotojų. Analitinės minties lavonų preparavimo procedūros užgožė platonišką džiaugsmo spindulių surinkimo misiją, o vartotojai dieviškus vardus pavertė šlykščių kompanijų simboliais. Kokiu būdu ir kada siekis surasti kriminalinę nuodėmę ir džiaugsmo pavydas užgožė laimės rinkėjų darbą? Kančių ir kritimo liudytojai sako: kai bus surinktos visos pasaulio nuodėmės – ateis atpirkimo diena. Todėl šiandienos kvazi-teoretikai, lyg varovų šunys, analizuoja ir ieško klaidų bei skausmo pėdsakų, praleisdami ir nereikšmingai atmesdami šviesos zuikučius, ir patys nebeprisimindami savo kilmės sąsajų su Inkvizicija. Klaidų žymėtojai laiko save pasaulio švarintojais nuo mistinės šviesos, manydami, kad šešėlių (objektų) analizės pakanka tvarkai žemėje sukurti, ir nuo laimės „psichų“ – „dvasingųjų”.

Atpirkti nuodėmes ar susirasti laimes? Senovės lietuviai dar ieškojo Laimės, ją garbindami ir išaukštindami? Vėliau, paplitus krikščioniškai teologijai, dialektikai kalbėjo, kad nuodėmės ir laimės yra susipynę žmogaus gyvenime ir užduotis yra išpinti savo likimą su meile ir džiaugsmingai. Be abejo, nuodėmių išpažintis laisvina sielą pakylėjimui: teurgijai ir ekstatikai, bet dar neišmoko džiaugtis ir gėrėtis. Platonikai kalbėjo, kad pirma reikia įgyti tinkamą intelektinę vaizduotę: akis – su dievais kalbėtis ir širdį – juos girdėti.

Nimfų grotai, utopijos, spindinti svaja yra ne-vietos – būsenos, kuriose galima pradėti kontempliuoti laimę. Kas tos mūsų sielų u-topjios: bibliotekos ir knygynai? Youtube patalpinti koncertai? Mylimų žmonių fotografijos ir trumpi, po truputį ilgėjantys, susitikimai su jais? Šaltinio vanduo ir džiaugsmas dėl pražydusių vyšnių pamiškėje ankstyvą vasaros rytą? Netikėtas haiku, apčiuopęs nykstančią akimirkos dermę? Pasaulyje yra daugybė įžangų į laimės stebėjimą, norint virsti “teoretikais”.

Dvasios ir sielos euforija, pasikartojanti regėjimo atmintis, nesustabdomo laikinumo suvokimas ir kartu būsimų prisilietimų džiugus laukimas – dovanos, kurias gauna pradedantysis laimės kontempliuotojas. Taip jis pamažu mokosi būti laimės ir džiaugsmo meistru, kuris pagarbiai atveria dievams duris į žmonių protus ir širdis ir suderina jų skambesius.

Manau, vieni iš tokių sąmoningų ir save būtent taip suvokiančių teoretikų buvo Gintaras Beresnevičius ir Algis Uždavinys. Abu jie nebuvo tušti knygų indai, o tikėjo ir siekė švytėti savaip patiriamą dieviškos laimės šviesą, išlikdami draugiškais visoms dangaus siustoms būtybėms. Jie abu nesutapo su mokslo kanonais, o jų intelektine vaizduote prabildavo senovės dievai ir sukrebždėdavo užmirštos ir paniekintos būtybės.

Pavyzdžiui, maumai yra viena tokių pelkių, ežerų būtybių, kurie gąsdina, baugina, tačiau kuriuos galima ir reikia mylėti taip pat kaip ir ežius, žalčius, gyvates, begalinę žydinčios ir kvepiančios pelkės įvairovę. Gerbiami maumai yra tos niurnos, su kuriais, įžengiant į pelkynus, būtinai reikia pasisveikinti ir kuriems reikia palikti duonos. Įžengus į universitetus ir akademijas dažną apima susivaržymas ir baimė, ir jokie maumai čia negyvena, negyvena ir kaukai. Palik nepalikęs jiems duonos ir vyno – nežinia su kuo kalbėsiesi. Juo labiau čia negyvena nei šunys, nei katės, nei varnos – aiškus dangaus nebuvimo požymis. Teoretikų protus ir širdis pavergė disciplinavimas, akis užtemdė taisyklės, dieviškąją įvairovę pašalino kanonai, bendros intelektinės vaizduotės palaimą, – primerkti vertinantys žvilgsniai. Kvazi-teoretikai kartais yra neblogi mokslininkai, tačiau akli laimei ir džiaugsmui ir nevykdantys savo dangiškos misijos.

Gyvename vogtų vardų pasaulyje, kai jiems išplėšiamos širdys, atimama gyvybė ir gautomis žodžių iškamšomis užrašomos mintys. Teorija ir teoretikai vieni tokių pavogtų (neva pasiskolintų, bet kada grąžinsime?) žodžių. Netekę savo galios spindėti prasmes jie paklusniai ir beprasmiškai byra iš vieno teksto į kitą. Bet kai tik teoretikas savo intelektine šviesa atveria žodžių galias, netikėta šviesa ir džiaugsmas užpildo mūsų namus.

Straipsnio autorius:
Gintautas Mažeikis yra filosofas, kultūros teoretikas, daktaras, daugelio monografijų recenzentas, mokslo žurnalų redkolegijų narys.

Komentarai

  1. pn

    Įsivaizduoju Platoną apsuptą savo mokinių, kurie po ilgo mokytojo monologo žvaliai kilsteli nykščius – Like! Filosofinė kultūra, tsakant.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *