Vilniaus dailės akademijos magistro baigiamųjų darbų gynimai

2011 m. liepos 4 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Danutė Gambickaitė

Jolanta Marcišauskyte-Jurašienė (J.M-J.): Turbūt išlaikom rašymo pagal abėcėlę tvarką? Mąstau, kad prisimenant šių metų VDA magistrantus, teks šnekėtis tik apie keletą, bet šie tikrai užims argumentuotą vietą mūsų (o tikiuosi, jog ir kitų) abėcėlėje. Pirmas manojoje bus Julius Balčikonis. Jo paroda-dedikacija Juozui Balčikoniui ir savo šaknims „Erdvėlaikis“ veikė tekstilės galerijoje „Artifex“. Jos veikimo metu ir įvyko gynimai, o gal tiksliau būtų sakyti „gyrimai“. Pastarieji buvo pelnyti, autorius su kaupu įgyvendino magistrantams keliamą vieną iš tikslų – argumentuoti poziciją. Tą padaryti šiuokart, atrodo, galėjo būti ne taip lengva. Dirbant su žymios menininkų šeimos, savo šaknų, savo vaikystės patirčių archyvu, gresia pakliūti į romantizavimo, nostalgijos, salsvų savo ir šeimos ryšio paieškų, menininkų dinastijos tęstinumo ir išsivadavimo nuo visa apimančio žymių tėvų šešėlio spąstus. Visa tai yra, tačiau harmoningomis, nuosaikiomis proporcijomis bei po labai lakoniška, nedaugiažodžiaujančia, nuošaliau stovinčia autoriaus pozicija. Julius tarsi be galo diskretiškas ir kartu jautrus praeities mylėtojas kapstėsi po savo šeimos archyvą, gyveno jame, atradinėjo, atsiminė ir sulydė asmeniniu archyvu tapusias vaikystės patirtis (prisiminimus) su ne iki galo (at)pažįstamomis, ta tikra prasme, mito vietą sąmonėje užimančiomis senelių, tėvų gyvenimo, užfiksuoto kino juostose, senose fotografijose, nuoplaišomis bei realiais faktais. Viskas primena savotišką laiko mašiną, kuria nuvykstama (sugrįžtama) ir pas Juliaus tėvus, senelius, jų vaikystės aplinką, vėliau keliones po egzotiškas, neregėtas šalis, taip masinusias už Geležinės uždangos tūnojusią akį. Per tai ateina ir tarpukario, sovietmečio sociokultūrinė epochų panorama, išeikšta subjektyvizuotu kampu, ne tikslingai. Tiesiog nuostabus viso to įvaizdinimas – autoriaus atkurta vaikystėje mėgta žymaus baldininko Jono Prapuolenio kėdžių tautinės ornamentikos motyvais bei projektoriaus kompozicija, kurią jo tėvai  kadaise susidėliodavo skaidrėms ir kino įrašams iš savo kelionių rodyti. (Sovietmečiu pabūti turistais po Vakarus juk galėdavo ne kiekvienas, o pagrindinis parsivežamas suvenyras būdavo nuotraukos).  Ratu išdėstytos kėdės ir viduryje pastatytas stovas projekcijai vizualiai primena laivą. „Laivas“, ant kurio „burės“ parodos metu Julius projektavo senas kelionių po Indijos pakrantes kino juostas iš šeimos archyvo, sutelkė mintį apie įvairius vaizdo išsaugojimo būdus kaip apie atminties kaupimą bei perkėlimą į kitą laiką, taigi grąžino prie pačios fotografijos prigimties.

Danutė Gambickaitė (D.G.): Burė visada yra nešėja, o sugretinus ją su judančio vaizdo projekcija įvyksta kažin koks metaforų, metamorfozių žaismas. Burė yra nešėja, judantis vaizdas irgi. Burė neša (plukdo laivą), judantis vaizdas – atsiminimus. Tikrų tikriausias atminties laivas su atminties bure, galų gale ir kelionė Atminties upe. Prisilietimas (-ai) prie archyvų yra keliavimas ištisu tokių upių audiniu. Man taip pat kaip ir tau Juliaus prisilietimai pasirodė apgalvoti, išjausti ir išausti kone iki smulkiausio siūlo. Kalbant apie tekstilės kvėpsnius Juliaus instaliacijoje. Jei kas nežino, Juliaus senelis buvo žymus tekstilininkas, todėl  prisilietimams prie šeimos archyvų tekstilės galerija tinkama vieta. Galų gale ir etimologinis žodžių tekstas ir tekstilė ryšys aptartas nekart. Štai ir (kaip tyčia) prieš kelias akimirkas Šiaurės Atėnuose perskaičiau Alfonso Andriuškevičiaus tekstą „Sufalsifikuoti dienoraščiai 2”, kur jis balandžio 7 dienos  įrašą baigia tokiu sakiniu: „Juk nūnai ir vaikui (bent kiek praprususiam) aišku, kad tekstas ir tekstilė – bendrašakniai žodžiai“. Tekstas Juliaus prisiglaudimuose prie archyvų yra svarbus – kaip kitaip sujungsi viską (textum lotyniškai reiškia sujungimą) į vieningą darinį? Nors, kita vertus, keista, bet, regis, tekstas čia nėra toks visagalis, o nuginkluoja jį asmeninis, be galo intymus santykis su medžiaga ir jis nepalieka vietos abejonei turbūt (ypač Juliui) ir žodžiams.

Kalbant apie kitas instaliacijos dalis labai įdomi pasirodė toji su kontaktiniais atspaudais, kuriuos Julius rado šeimos archyve ir patalpino drugeliams kolekcionuoti skirtose dėžutėse. Mažytės nuotraukytės su įmantriai apkarpytais krašteliais (atrinktos, beje, kuo abstraktesnės) iš tiesų primena trapius drugius. Dėl buvimo atitinkamoje vietoje nuotraukos ragina žiūrėti į jas kaip į kadaisbuvusias gyvas. Be kita ko galima įžvelgti ir drugio efekto (kartu ir keliavimo laiku) tropą.

J. M.-J.: simboliška, kad tą kelionių laiku ir erdve leitmotyvą tęsia paties Juliaus, sėdinčio Prapuolenio kėdžių laive vaikystės nuotrauka. Beje, Prapuolenis darė Čiurlionio paveikslams rėmus ir, gal atsitiktinai, o gal ne Čiurlnionio pavardė irgi atsiranda Juliaus „Erdvėlaikyje“ ir per Prapuolenio kėdes, ir per senelio susapnuotą labai čiurlionišką (kosmogonišką) sapną, kuris įskaitytas aktoriaus skambėjo parodoje. „Mažasis Juliukas“ yra ne tik nuotraukoje. Vaikiška vaizduotė, nostalgija, prisiminimai, įvairių detalių, realių ir nerealių faktų sanpynos, įgaunančios mitiškumo matmenį, šmėkščiojo visame Juliaus „Erdvėlaikyje“.

D.G.: Turbūt kitokios nei įgavę mitiškumo matmenį „realių ir nerealių faktų sampynos“, kaip sakai, esti suprantamos, juk čia būta nuotolio faktoriaus. O jis (nuotolis) kalbant apie archyvą (ir kaip galimybę, ir kaip būtinybę) yra kone imanentiškas. Vietą kalbėjime apie nuotolį galėtų atrasti ir simuliacinės nostalgijos sąvoka, žinoma, Juliaus atveju ji esti dar kitokia. Asmeninio santykio turbūt būta tiek, kiek ir nebūta, tatai paverčia nuotolį skylėtu tarsi kokiu sietu, rėčiu ar tinklu. Iš tiesų apie Juliaus „Erdvėlaikį“ būtų galima kalbėti labai daug. Čia kaip tasai Rolando Bartheso Punktum (fotografijos dūris, įdūrimas), kurį, beje, mini ir Julius, tiksliau visa flotilija Punktum‘ų. Tik šiuo atveju man (galbūt ir kitiems) Punktum‘ais (atminties kultūros teorijų kontekste) tampa instaliacijos, kuriose esti Juliaus jau išgyventi, permąstyti ir perduoti žiūrovams Punktum‘ai.

J. M.-J.: Kaip ir sakei, apie Erdvėlaikį būtų galima kalbėti daug, tikiuosi, kad jo burė horizonte išnirs dar ne kartą, bet metas pereiti prie kitos raidės: Gabrielės Gervickaitės. Jos magistro darbas „Kūnai ir mechanizmai“, tiksliau piešiniais ir įvairiais objektais nuklotas beveik visas antras „Titaniko“ antras aukštas, plėtota ne vienerius metus. Beveik visuose darbuose atpažįstamas tas pats motyvas – abstrahuota galūnė ir įtvaras. Viskas vėlgi kyla iš asmeninės patirties užkaborių – vaikystėje Gabrielė patytė daug sudėtingų kojos operacijų. Į medicininę aplinką nurodo ir žydra, elektirinė, balta, rožinė spalvos bei medicininės įrangos elementai, panaudoti objektams. Šiaip jau turint žinioj menininkės istoriją, būtų įprasta ir paranku kalbėti apie traumos eksploatavimą, net apie tam tikrus transhumanistinius užtaisus, bet Gabrielės atveju visa tai kažkaip užsiglaisto po spalvų, linijų, dėmių kompozicijomis ir įgauna kažkokį keistą, tarp formos aktualizavimo ir jos nuasmenininmo (gal net suabstraktinimo iki tiesiog estetikos) balansuojantį charakterį.  Autorei neprireikia griebtis gudrumų dėl „kas, kaip, kodėl“, įmantrių teorijų ar dairymosi į autoritetus, veikia pati jos tapybos (ir ne tapybos) kalba. Kad jau apie tapytojus, dar paminėsiu Joną Jurciką, per gynimus pristačiusį tris gigantiškas plakatiniu stiliumi nutapytas drobes (dvi vaizduojančias šienpjovius ir kosmonautus ir vieną su berniuku linksmame vaikiškame lėktuvėlyje, kuris pasirodė kiek ne į temą). Ankstesnėje Jurciko tapyboje svarbią vietą užimdavo humoras ir fantastika, o čia, regis, apeliuojama į rimtesnes postsovietinės traumos, tėvo ir sūnaus santykių temas, nors fantazmo elementas sėkmingai tebegalioja.

D. G.: Kadangi jau užsiminei, kad prisiminsime tik kelis autorius ir kūrinius, pradedam kalbėti apie Jurgitos Žvinklytės vyksmą „Minklė: kur žemės vidurys? Atsakymas: kur pats stovi“. Galutinis (dešimtasis) vyksmas įvyko birželio 10 d. Kalnų parko estradoje. Kalbant apie šį apvalų dešimtukišką vyksmą, jo ištakos susijusios su bent kelis metus Jurgitos gvildentomis linijos, piešinio, struktūros ir judesio temomis. Pirmieji judesiai buvo savitų linijinių struktūrų piešimas. Kiekviena linija turėjo atitikti kokios nors kūno dalies, pavyzdžiui, delno ilgį. Ant lipnia juosta nupiešto piešinio Jurgita šokdavo mėgindama atitikti savo pačios sukurtas struktūras. Galima sakyti, kad galutinis šių ieškojimų apibendrinimas ir buvo tasai iš pirmo pažiūrėjimo kiek mistiškas vyksmas. Ir, žinoma, daug galios čia turi ir atitinkama erdvė – Kalnų parko estrada. Žinantys turbūt pamena, kad joje (estradoje) esti žymos (kvadratukai, trikampiukai ir rutuliukai) skirtos šokėjams susigaudyti ir nepasimesti. Jurgita 10 dienų 10 val. mėgindavo įtilpti į 10 min. paišymo (šįsyk balta kreidele) vyksmą. Žinoma, tos 10 min. tapdavo ir, pavyzdžiui, 12 ar 18, juk kliautasi čia vidiniu laikrodžiu, kuris nebūtinai esti sutampantis (ir geriau, kad nesutampantis) su išoriniu, ar ne?

J. M.-J.: Vieną iš tų dešimties rytų stebėjusi Jurgitą kuriant nepaaiškinamas, intuityvias sistemas taškiukais ir kvardratukais nužymėtame estrados apskritime, ritmiškai brėžiant kreida liniją ir ant jos sėdant, gulant, vėl brėžiant naują, vėl sėdant, gulant, galvoje iškilo Stounhedžo kūnu vaizdinys. Jurgitos dešimties dienų performansas skaičių, ženklų, kūno ir pasikartojančių judesių naudojimu artimas religiniams arba magijos ritualams, pirmykščiam bandymui užčiuopti gamtos, laiko, visatos sanklodą ir dėsnius. Gynimų dieną performansą pamatęs Navakas tarstelėjo: „Čia New age‘as“. Taip, manau, kad dėl sąsajų su juo „Minkles“ būtų galima laikyti savita New age‘o interpretacija. Tačiau manau, kad tapatinti jas su kažkokiu konkrečiu pasaulyje vykstančiu reiškiniu būtų klaidinga iš esmės. Tai veikiau intuityvus sekimas fundamentaliais pėdsakais, mitais, kuriuos, bandydamos suvokti visatą ir save per ilgus amžius sumėtė įvairios skirtingos kultūros (ir religijos). Tam tikras linijas, atstumus atitinkančios žmogaus kūno proporcijos, iš linijų ir kūno susidarantys ornamentai, primenantys žvaigždynų brėžinius, to paties veiksmo kartojimas, primenantis maldą, skaičius 10, į kurį tarsi įtariama, jog susiveda absoliuto paieškos… ir nuolatinis nesėkmingas bandymas ištobulinti savo laiko pojūtį ir baigti ritualą būtent dešimtą jo minutę.  Dar vienas įdomus momentas tai, jog per visas dešimt dienų atliekant performansą nebuvo paisoma jokių išorinių aplinkybių ir trikdžių. Štai paskutinį kartą vyksmo fone griausmingai darbavosi senus estrados suolus ardantys meistrai, kurių buvimas pakišo dar daugiau idėjų apie nuolatos kintantį, dinamišką gyvenimą už arba aplink tai, kas fundamentalu.

D.G.: Jurgitos vyksmas kelia daug galimų minčių. Tikrų tikriausia minklė, tačiau įminimas nesvarbus, tai rodo ir Jurgitos pozicija – nieko neįteiginėti. „Minklėje“ esti įvariausių įminimo galimybių (galima vadinti jas ir sąsajomis). Vieni atrado sąsajų su baltų kultūra, antri indų, treti, pavyzdžiui, graikų teatru, ketvirtiems labai rūpėjo apranga, penktiems dainų švenčių tradicijos, šeštiems New age‘as ar mandalos, septintiems saulės laikrodis, aštuntiems aplinkos garsų kismas, devintiems žemėlapiai, dešimtiems ir sculpture in an expanded field etc. Galų gale supranti, kad esti šioje minklėje kažin kokio babeliškumo. Visgi tik pabyram, pažyram šen bei ten ir prakalbam skirtingom kalbom. Puiku, kai kartais taip ima pavyksta susikalbėti. (Pabaigai, gal paskaitykim Sigito Gedos eilėraščių iš knygos „Babilono atstatymas“).

Iliustracija viršuje: Jono Jurciko ekspozicija „Titanike“.

Julius Balčikonis „Erdvėlaikis“.

Gabrielė Gervickaitė „Kūnai ir mechanizmai“.

Komentarai

  1. ...saliskas

    wow! straipsnis apie Juliu Balcikoni, kas gali buti lengviau… o kur tas keletas magistru?! jeigu nieko neismanai tai ir nerasyk is viso! tokiom rasytojom rankas tik nukapot, linkiu sekmes ieskant protelio ;)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *