Taip tapybiškai keista... Apie Indrės Ercmonaitės parodą JIE „Pamėnkalnio” galerijoje

Keista. Atrodo, kad tai pats mėgstamiausias būdvardis Margaritos žodyne. Margarita yra tapytoja, kurią sutikau kino stovykloje. Šios trumputės pusdienio pažinties metu man buvo toptelėjęs atmintin eseistinis Alfonso Andriuškevičiaus motyvas apie Bulgakovo Meistrą ir Margaritą, skaitytą skirtingomis aplinkybėmis penkis kartus. Už atviruko, kuriame Frida Kahlo nespalvotai nuotraukoje glaudžia beždžionėlę, slepiasi manosios Meistro ir Margaritos nugarėlė. Jei laikas būtų kiek labiau begalinis ir kiekviena popietė prasitęstų romanu, skaityčiau ir aš – taip pat jau nebe pirmą kartą.

Keista buvo ir man šios pažinties laikui sutapus su Artnews.lt pasiūlymu parašyti apie Indrės Ercmonaitės parodą JIE / THEY Pamėnkalnio galerijoje. Nes, iš visko sprendžiant, tai tarsi ir not my cup of tea atvejis. Kita vertus, slapčia ar atvirai, simpatizuoju skonio nomadizmui. Slapčia, nes jis ne ypač tinka simboliniams patirčių mainams ir jį gana keblu deklaratyviai įvardinti – juk skonis ir estetinio jautrumo formos yra kartu ir vienos svarbesnių tapatinimosi, neretai – ir bendrabūvio formų. Tad keistumą intrigos link pamažu ėmė transformuoti (keisti) skirtumą žymintis raktažodis JIE. Nes juk jie – tai ne aš, ne tu, ne mes, ne šiaip sau jis ar ji. Neretai tai skirtumas, svarbus santykiui su pasauliu nusakyti. Toks santykis retai kada būna statiškas ir dažnai įgauna kontrastingas apraiškas, mastelius ir vaizdinius. Jo ribos būna griežtos arba paslankios, ištisinės arba punktyriškos, tikros arba menamos, susivejančios, o kartais ir suvis išnykstančios. Punktyrams sutirštėjus ir kontūrams išsiliejus, visa tai gali tapti labai tapybiška. Tai kitas būdvardis, šįkart jau mano paties mėgiamas, teikiantis atspalvius toli gražu ne tik tapybai. O paroda, atrodo, yra kaip tik iš tų, kuriose tapybiškai domimasi pačiu tapybiškumu.

Kad šis yra labai apčiuopiamas ir medžiagiškas (kas galbūt ne visada yra akivaizdu tapybą suvokiant, visų pirma, per vaizdinius), parodos lankytojui iš karto primena ant postamento sudėliotos sulankstytos drobės, tapytos 2003-2014 metais. Regime tik išvirkščiąją drobės pusę ir vos vos kyšančius ištapytosios pusės kraštelius. Ypatingai stebina tokia skirtinga drobės faktūra: šiurkštu-švelnu, tanku-rečiau, tvirta-trapu, švelnu-grubu, balčiau-pilkiau – tokia paletė įspūdžių praslysta žvilgsniui bėgant šia lankstinių krūvele. Taip žiūrint, paveikslas sugrįžta į savąją tabula rasa, kuri anaiptol nėra tuštuma ar vakuumas. Ji medžiagiška ir apčiuopiama. Laikas čia taip pat yra vaizduotę kutenantis vektorius. Drobės medžiagiškumas ima kalbėti ir apie dėvėjimąsi. Tada ir krūvelė ima atrodyti tarsi suslėgta, o tai, kas nutapyta atskiruose lakštuose, tarsi suspausta į laiko kaladę – it kokia kvapni šieno kupeta, jau kurį laiką šildoma saulės spindulių.

Priešais šį prie pat įėjimo pasitinkantį postamentą ant baltos kolonos kabo didžiulis vertikalus tekstinis plakatas. Jis užduoda toną pačiam pirmajam žvilgsniui galerijos durims už tavęs užsivėrus – fone spalvingai mirguliuojančių paveikslų atžvilgiu tvarkingai sudėlioto teksto stulpelis, nusidriekiantis per visą galerijos aukštį, atrodo tarsi titrai. Čia angliškų sakinių pradžioje kartojasi raktinis žodis They („jie”). Sakiniai, radęsi atsitiktine tvarka, panaudojant google paieškos sistemą, vėliau sudėlioti abėcėlės tvarka. Pavyzdžiui, They disguise unpleasant smells… They either want to kill you, kiss you or be you… They envy us because we are mortal… They fly so high they reach the sky… Lėtai slysdamas šių paprastučių frazių stulpeliu žemyn, aptinki jose teiginius, nuojautas, užuominas, klišes, o šiose – poetišką romantizavimą, mitologizavimą, nerimą, protestą, nuostabą, ir beveik visada – dalinius atradimus iš kitoniškumo nežinios, iš kurios tarsi apgraibomis viena po kitos ima sprūsti vienokios ar kitokios „Jų” apraiškų deklaracijos. Šios į žiūrovą atsigręžia ir savąja dvilype prigimtimi, slypinčia teksto kilmę nulėmusiame automatizme.

Skonio slėpynėse parodoje turbūt geriausiai nuo manęs atsitverti pavyko ciklui „Neverk” galerija ir greta jų eksponuojamiems piešiniams. Na bet kadangi jau tose slėpynėse dalyvauju, skirsiu ir jiems deramą dėmesį. Pirmasis yra miniatiūrinis galerinės erdvės „kampo” maketas, kurio dviejose susikertančiose sienose eksponuojami keturi mažyčiai paveikslai, (prabangi) prižiūrėtojo(-s) kėdė, languotų ratų ornamentais raibuliuojančios grindys. Šis modelis eksponuojamas su nuotraukomis, kuriose jis, nors ir kiek skirtingų versijų, perfotografuotas įvairiose aplinkose: prie upės, ant kalvos, kampe tarp dviejų sienų ar pačioje parodoje, greta kitų jos paveikslų. Nepaisant gan grubaus (sąmoningai?) ir estetiškai itin eklektiško išpildymo, šį darbą galima suprasti kaip bandymą perteikti tam tikro suvokimo modelio „mobilumą”, judančią regimybės parodą, vienaip ar kitaip atsikartojančią skirtingose realybės trajektorijose. Sprendžiant iš pavadinimo, esama, matyt, čia ir psichologinio niuanso: verkti dažnai mažiau norisi ten, kur visa kas tarsi labiau atpažįstama, kur gali būti paguostas, suorientuotas, atsirėmęs į vienokią ar kitokią reikšmę (kartais užtenka ir jos). Tad toks atsikartojantis modelis gali būti suprastas ir kaip tam tikra apsauginio kevalo, integruojančios savivokos konstanta. Įdomus ir mastelio klausimas. Miniatiūrinis modelis verčia galvoti apie paveikslą vien kaip reikšmę (nors mažieji mini-paveiksliukai čia taip pat iš tiesų ištapyti), o parodos erdvę – vien kaip reikšmių talpyklą, jų sumą ar būdą organizuoti jų scenarijų. Ir, tuo pačiu, panašiai kaip ir drobės faktūra, šis darbas atgręžia žvilgsnį į akistatą su fizinėmis realios parodos dimensijomis, jos kuriama nuotaika, ekspresija ir kitomis kokybėmis, nebetelpančiomis vien į prasmės ar reikšmės kategorijų lauką.

Piešinius, natūralu, labiausiai tiktų interpretuoti pagal jų siužetą. Šis visuose juose  psichodeliškas, ir gana „rūgščiai”. Serijoje Jie vaizdas panoramiškas, jame vaizduojamo veiksmo vieta, manytina, yra miestas. Esama motyvų atsikartojimų, pavyzdžiui: dažą į vieną paveikslą liežuviais įlieja trijų meškų galvos, kitame – jas replikuojančios kaukės-grimasos. Vaizdinijoje aptinki vieną kitą protagonistinę figūrą, išskirtą išdidinimu, punktyrinėmis linijomis susietą su kitomis siužeto detalėmis, kitais veikėjais, mini-scenomis ir perspektyvomis. Iš esmės tai grubus, trikdantis tarpusavio gijomis susietų transformacijų voratinklis. Tuo tarpu Dažas. Pradžia – abstraktesnis, ikoniškas, galintis priminti kažką schematiško, tačiau labiausiai – detalų mikroskopinį ląstelės pjūvį. Šiais piešiniais į žiūrovo regos lauką chaotiškais virsmais, graffiti įkarščiu ir vizualaus triukšmo viražais sprūsta eskizinės panoraminės metamorfozės – po truputį imi čiuopti jų pulsą sutapdamas su momentiniais karščiuojančios stebėsenos išlydžiais.

Dažo raumuo yra ypatingai medžiagiškos ir plastiškos tapybos gestas. Paveikslas reljefiškas nuo sustingusių dažų masės, tad iš jo kyšanti liepsnojanti, rausvai ryškiaspalvė kaukė ar aborigeniška grimasa žaliuojančiomis akimis atrodo tarsi išsišovusi iš drobės, sutirpusi, sustengusi, sulipusi. Totemiško rituališkumo jai teikia kitas šiam paveikslui antrinantis darbas – Išgyvenimo reikmenys, kur aplink dažų skardinę ratu tvarkingai (ir skaitlingai) sudėliotos tubelės, teptukai ir kiti tapytojo reikmenys, tarp jų – fenomenologo Maurice Merleau-Ponty knyga Akis ir dvasia bei keli smulkučiai amuletai. Mąstymas, kiek į tą veidą visko suslėgta, veda ir prie mąstymo apie veido monumentalumą, veidrodžio plokštumą ir gylio stoką joje, apie akistaton įsiveržiantį kitonišką, svetimą arba, atvirkščiai, – mylimą veidą (ar jo fantomą), apie archetipines ritualines kaukes ir jų amą atimantį sunkumą, apie chameleoniškai dažytus pirmykščių genčių veidus, apie veidus-bestijas ir veidus-vaiduoklius. Taip žiūrint, veidui antrinantis tapybos instrumentų ir su ja susijusių artefaktų ratas tampa metafora, bylojančia apie laiką, tapsmą ir tąsą, jos sluoksnius, įsispaudžiančius į tirštąją dažų masę, sukuriančius jos regimąjį, ekspresyvųjį pavidalą.

Na o toliau – lyg ir įprastesnė tapyba. Tačiau joje taip pat esama kažko itin savirefleksiško. Neapleidžia nuojauta, kad fonui, potėpiui, piešiniui, kontūrui, spalvai ir atspalviui menininkė savąja stilistika suteikia šiek tiek „pridėtinės reikšmės”, gal netgi siužetiškumo. Paveikslai tai ima ir nušvinta šaltomis, kone perregimomis spalvomis, taip tapdami kone akvareliškais, tai vėl sutirštėja, nardindami į klampią fono gelmę ir atverdami ekspresyvius potėpio rėžius. Tačiau jų kompozicija logiška, siužetiška, kelianti aliuzijas į komikso žanrą. Šie skirtingi – o gal reikėtų sakyti „skirtingos tapybos”, jei vis dar esama vienokio ar kitokio stiliaus vientisumo šiuolaikinėje post-tapybiškoje tapyboje – dėmenys tarpusavyje darniai kontrastuoja.

Dažų potvynis – melsvai žalias, tačiau skirtingo atspalvio fonu, išsidėsčiusiu netolygiais stačiakampiais, o jo geometriškumą pabrėžia tolygus, horizontalus potėpių ritmas. Iš toliau potvynis gali atrodyti ir panašus į tarpusavyje persiklojančius pievos plotus, tačiau žvilgsniui liejant kontūrus, jis tampa takiu ir vandeningu. Visaapimančio potvynio pirmajame plane tarsi plūduriuoja mažytės įvairiaspalvės valtelės, iš kurių kiekviena – atskiras siužetas. Konkretus, komikso debesėliais aprėmintas ir su fonu kontrastuojantis piešinys teikia joms kone asambliažiško paviršiškumo. Ponas dažas taip pat remiasi fono ir iš jo į paviršių išneriančių mažyčių piešinių kompoziciniu principu. Tačiau jame ekspresyviai žiojėja juodai rausva dažo tirštuma, o besikartojantį motyvą – po foną nardančias miniatiūrines valteles – vėlgi to paties komikso principu papildo tarsi spalvotais indeksais išskirti įvairiaspalviai abstraktaus piešinio debesėliai. Jie išnyra iš pačios fono gelmės arba, it tai būtų tekstas ar minties vizualizacija, iš valtininkų galvų. Paveikslo kraštinėje – spalvų paletė. Tad čia esti keleto paveikslo sluoksnių, iš kurių du yra regimi: tai ugningoji tamsioji fono tankmė ir iš jos į paviršių sprūstantys, dėmesį konkretinantys „vaizdo komentarai”; ir neregimas, konceptualus paveikslo kaip abstrakčios schemos sluoksnis.

Triptikas Ateivis ir praeiviai – šviesių, pastelinių spalvų, kompoziciškai įcentrintas kiekviename paveiksle atsikartojančios efemeriškos rutulio formos pavidalu. Vaizdų seka jame paremta transformacija. Pirmajame – daugiausiai erdvės paskirom figūrom: vėl į paveikslą įslenkančiai valtelei su irkluotojais, geltonu spinduliu įkrentančiai juodą žirgą primenančiai figūrai žydru balnu, tarsi ir medituojančiam vienuoliui oranžiniu apsiaustu. Ši spalva nudažo visą antrąjį paveikslą, o iš jos centro, iš už rutulį padengusių plytų, ima gelsvai žibėti akys. Trečiasis spindi balkšva ūkanota rutulio tuštuma juodame fone. Vėl aštriai išryškėja santykis tarp fono ir detalės. Atrodo, čia regime metonimijos (detalės bruožų priskyrimas visumai) apraišką, pasireiškiančią per spalvą.

Kad paroda sukonstruota tarsi videoklipo montažas, galutinai paaiškėja anksčiau vis pasirodančiai valtelei išplaukiant į didelį mastelį – paveiksle O visa kita tik galvos skausmas ji portretiškai parodo liemenėmis vilkinčią irkluotojų ekipą. Čia taip pat pažymėta perėjimo riba kairiajame paveikslo krašte perregimai patamsinus žalsvą paveikslo foną ir tokiu būdu jo ruožą tarsi iškėlus į paviršių. Laukite tęsinio… iš paveikslo tamsos išlenda ranka ir jos tamsiam rausvumui lipšnaus žvilgesio teikia potėpis. „Montažą” pratęsia serija Ponas dažas. Nuotykiai, sudaryta iš dvejomis eilėmis eksponuojamų mažesnio formato paveikslų, kuriuose spalva, abstrakčiomis formomis ar konkretesniais kontūrais tarsi kino ritėje mainosi intuityvių tapybiškų įspūdžių paletė. Ji išgaunama pasitelkiant mastelio kaitą, vaizdinio fragmentavimą, sukuriant siužeto ir nuotaikos tėkmę, seką, virsmą, tęstinumą.

Šios parodos atveju, atrodo, tapyba įrodo galią apie save kalbėti pasitelkdama savo pačios kalbos priemones. Tokį žaismą, vis dėlto, gali papildyti savotiško vertimo lygmenyje aktualus rašytinio teksto komentaras. Jis, tiesa, yra ganėtinai formalus, tačiau kaip toks kažin ar būtų įmanomas kitokio tipo interpretacijos ar paralelinio teksto atveju. Tai įrodo ir tai, kad įsibėgėjęs kaip savotiška keliasluoksnė dedikacija, vėliau jis nejučia niro į dažo tirštumą stingdamas kiek aprašomojoje gramatikoje. Tai dar vienas įdomus – ir galbūt taip pat šiek tiek tapybiškas – vienos kalbos poveikio kitai efektas.

Iliustracija viršuje: Indrė Ercmonaitė, Išgyvenimo rinkinys, 2014. Mišrūs objektai, 86 x 100 cm.

Indrė Ercmonaitė, Dažų potvynis, 2014. Pieštukai, pop, t.t. 64 x 90 cm

Parodos JIE vaizdas „Pamėnkalnio“ galerijoje

Indrė Ercmonaitė, Tapyba 2003 – 2014, 2014. Aliejus, drobė, įvairūs matmenys

Indrė Ercmonaitė, O visa kita tik galvos skausmas, 2008. Aliejus, drobė; 145 x 175 cm

Indrė Ercmonaitė, Dažų potvynis, 2014. Drobė aliejus, 150 x 180 cm

Indrė Ercmonaitė, Neverk, galerija,  2014. Paveikslai aliejus, drobė; 6 x 9 cm ir 44 x 54 x 70 x 22 cm

Indrė Ercmonaitė, Dažas. Pradžia, 2014. Mišri technika, popierius, 64 x 90 cm