Nėra nieko amžiniau už laikina. Paroda „Paminklai, kurių nėra. Paivaikščiojimas po Vilnių“ Nacionalinėje dailės galerijoje

2011 m. gegužės 24 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Eglė Juocevičiūtė

Nuėmę Lenino paminklą, už tai atsakingi asmenys (įdomu, ar kiekviena nauja valdžia pirmaisiais savo valdymo metais įkuria Paminklų nuėmimo tarnybą?) niekaip negalėjo išmontuoti jo postamento. Nuspręsta jį susprogdinti. Susprogdinus, išvežti postamento liekanas palikta rytdienai. Kitą dieną tų liekanų nebuvo likę. Matyt, jas praktiniais ar suvenyriniais sumetimais išsinešiojo žmonės. Galbūt tomis granito skeveldromis kažkas kolektyviniuose soduose išsigrindė takelį ar išsimūrijo laiptelius. Galbūt pas kažką tokia nuolaužėlė guli sekcijoje už stiklo, šalia iš Krymo pajūrio parsivežtų kriauklių ir Čekoslovakiško krištolo taurių. O, jei tik atsirastų toks narsuolis, kuris prisipažintų, kad turi, ar bent žino, kur yra tos skeveldros, minios kultūrinio jaunimo organizuotųsi į ekskursijas. O, jei tik atsirastų narsus turizmo vadybą baigusysis, atsivertų neišsrėbtas turizmo verslo lobynas. Labai pasistengus, manau, pavyktų užregistruoti Lenino paminklo skeveldras ne kaip uždraustąjį pardavinėti tarybinį paveldą, o kaip ankstyvosios Nepriklausomybės suvenyrą.

Dar prieš keletą metų iš Berlyno grįžusi draugė parvežė „Berlyno sienos“ gabaliuką, supakuotą maišiuke su mažučiu atvirukėliu, vaizduojančių dar stovinčią sieną. Pasidomėjus paaiškėjo, kad Berlyno sienos gabalai puošia begalės institucijų visame pasaulyje interjerus ir eksterjerus. Pavyzdžiui, tie gabalai stovi Europos Parlamente Briuselyje, Kronvaldo parke Rygoje, Keiptauno Šv. Jurgio alėjoje, prie „Perfil“ leidyklos įėjimo Buenos Airėse, Taivanio Demokratijos fundacijos parke, Vatikano soduose… Dar sienos stovėjimo/naudojimo laikotarpiu, devintame dešimtmetyje, ją apipaišė ne tik profesionalūs ir mažiau profesionalūs graffiti piešėjai, bet ir tie, į kurių veiklą ant viešųjų paviršių jau buvo imta žiūrėti kaip į šiuolaikinį meną, pavyzdžiui, Keith Harring ar Thierry Noir. Tad siena iš esmės buvo funkcionalus statinys tik iš savo rytinės, pilkosios pusės. Vakariečių galvose tik pradėta statyti siena iškart tapo paminklu tam, kuo jie kaltino Tarybų sąjungą – diktatūrai, ribojančiai pagrindines žmogaus laisves, o taip pat tam, kad jie gyvena gerojoje, teisingoje pusėje. Tad nenuostabu, kad dar prieš pjaustydami sieną, nugalėtojų/vakarų vokiečių galvose tūnojo supratimas, kad tokį paminklą net ir išmontavus reikia išnaudoti. Padovanoti ir parduoti. Nes pridėtinės, simbolinės vertės pardavinėjimas jau buvo tapęs pagrindiniu pajamų gavimo šaltiniu.

Vis dėlto neteko girdėti apie Lenino paminklų nuolaužėlių susuvenyrinimą. Berlyno dvidešimtmetrinis Leninas, sukurtas to paties Nikolajaus Tomskio, kaip ir vilniškis, buvo supjaustytas į 129 gabalus, ir guli pakastas smėlynuose Berlyno priemiestyje Koepinicke. Tiesa, 2013 metais Spandau, esančio priešingoje Berlyno pusėje, Citadelėje bus atidaryta nuolatinė paroda, pavadinimu „Atskleista. Berlynas ir jo paminklai“ (vok. Enthuellt. Berlin und Seine Denkmaeler), kurioje bus eksponuojami paminklai, pastatyti kažkada XIX a. – XX a. ir kažkada tuo laikotarpiu nuimti bei paslėpti. Šioje parodoje bus galima pamatyti ir Tomskio Lenino galvą, iškastą iš smėlynų.

O parodos „Paminklai, kurių nėra. Pasivaikščiojimas po Vilnių“ Nacionalinėje dailės galerijoje rengėjos – Eglė Mikalajūnaitė, Rasa Antanavičiūtė ir Živilė Etevičiūtė –   suteikė mums progą pagalvoti apie paminklų statymo ir stovėjimo ypatybes dabar, tai reiškia dviem metais anksčiau nei berlyniečiai turės tokią progą. Be to, ir mes galime pamatyti tikrą paminklo galvą, tiesa, ne Lenino, o Vinco Mickevičiaus –Kapsuko.

Paminklas visada susideda iš dviejų vienodai svarbių sudedamųjų dalių: to, ką reprezentuoja, ir to, kaip reprezentuoja. Įdomu, kaip šios dalys gali veikti visiškai atskirai. Ypač galvojant apie paminklų statymą ir nuėmimą: jei dėl to, ką reikia reprezentuoti, nutariama itin greitai, tai dėl ginčų, kaip tai padaryti, neretai paminklas nebūna pastatomas išvis. To pavyzdžiu puikiai tarnauja paminklo Adomui Mickevičiui konkursas, vykęs 1931-1932 m. Paminklui nebuvo numatyta vieta, skulptorius galėjo įsivaizduoti savo kūrinį bet kur, parodoje galima pamatyti keturis skirtingus projektus, tarp kurių ir kelis obeliskus su Mickevičiaus figūra, neryškiai boluojančia danguj, aukščiau už Bernardinų bažnyčios frontoną. Šio konkurso nugalėtoju tapo Henryk Kuna, tačiau projektas iki karo nebuvo užbaigtas, o jo statymas užsitęsė dėl vilniečių nepasitenkinimo. Kita vertus, jei paminklas vis dėl to pastatomas, pasikeitus valdžiai tai, kaip kažkas reprezentuojama, neišgelbės to, ką reprezentuoja – nušniojami vardai, simbolis, o ne tam tikros formos akmens luitas. Būtent dėl to kas ir kaip atsiejimo įmanomi tokie dalykai, kai granito plokštės, prieškariu atgabentos Kunos Mickevičiaus paminklui, pokariu buvo panaudotos Tomskio suprojektuotam Ivano Černiachovskio paminklui, o Aleksandro Puškino paminklo, nuimto 1915 m., postamentas iki šiol tarnauja Stanislovo Moniuškos paminklui, pastatytam 1922 m. prie Šv. Kotrynos bažnyčios.

Teneįsižeidžia šio kompozitoriaus kūrybos gerbėjai, bet tas faktas, kad būtent Moniuškos paminklas vienintelis išstovėjo Vilniuje taip ilgai, per visas valdžių kaitas, parodo, kad jis nieko nesimbolizuoja, kad nė viena visuomenės grupė nesitapatina su juo ir nėra tapatinama, kad politiniu ir socialiniu požiūriu niekam dėl jo nei šilta, nei šalta. Tai nė kiek nesumenkina jo indėlio į romantizmo muziką, tai tik parodo, kaip mes suvokiame paminklus. Paminklas turi simbolizuoti pakankamai abstrakčią vertybę, tokią, kuri daugeliui žmonių atrodytų svarbi. Kai kas atrodo svarbu, ir kaip įgauna simbolinę vertę (vis dar turiu omeny Berlyno sieną). Kol kas nežinau, ar per žmogaus reprezentaciją įmanoma to pasiekti. Atrodo, kad mūsų laikais ta vertybė turėtų būti gerai išmedijuota, turiu omeny, mus pasiekianti įvairiausiais kanalais (knygos, televizija, radijas, internetas) ir dėl to tapusi neabejotina. Bet kartu ji turėtų būti bent kažkiek autentiška. Turiu omeny tai, kad nors man patinka gyventi Lietuvoje, nesitapatinu su Mindaugu, Gediminu ar Vincu Kudirka, nes jie ateina iš mokyklos vadovėlių ir buva tik mano mitinėje vaizduotėje. Bandydama sugalvoti, kokios asmenybės reprezentacija man simbolizuotų mano vertybes, galiu prisiminti tik Vytautą Kernagį. Taip, tą, kuris pats buvo puikiausia šou medija, autentas, tapęs simboliu nesulaukęs nė 45-erių. Kelioms dar kartoms jis galės būti tokiu simboliu? Tol, kol bus pakankamai ir tinkamai medijuojamas. Štai čia atsiskiria valdžios nuleisti amžini simboliai ir „mūsų laiko“, norisi tikėti, savaime susiformavę ir tinkamai išmedijuoti simboliai.

Medijuotas, o gal, tiksliau, virtualus ir šios parodos rengėjų paminklų suvokimas. Ruošdamos šią parodą jos tyrinėjo Vilniaus viešųjų erdvių vizijas įvairiausių žmonių galvose. Neįgyvendinti projektai ir kaip dekoracija filmui pastatyti paminklai atsiranda šalia tikrai stovėjusių paminklų dokumentacijos, kuri nėra tiesioginė, o didele dalimi efemeriškos, kai nerodomas pats paminklas, o tik gėles jam dedantys. Tarsi paminklų stovėjimas būtų antraeilis dalykas, o daug svarbiau noras juos statyti ir griauti. Faktas, kad Vilniuje paminklai nepergyvena žmonių, parodo, kad nieko nėra laikiniau už amžiną. O jeigu daugiau galvotume apie laikina. Būtume autentiškesni sau ir įdomesni tiems po mūsų. Kaip 1942 metų kapralo Josepho Eldbauerio ledo skulptūra „Marso vežimas“ Katedros aikštėje. Arba kaip 1924 metais pagal Zbigniewo Pronaszko projektą iš smaluotų lentų ir tinko karininkų pasidarytas paminklas Adomui Mickevičiui, nuplautas 1938 metų potvynio.

Nuotraukų autorius: Dima Belush.

 

 

Straipsnio autorius:
Eglė Juocevičiūtė yra menotyrininkė, meno kritikė ir Nacionalinės dailės galerijos kuratorė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *