Kritikos maršrutai: Vilnius – Alytus. ŽIV Alytuje

2009 m. gruodžio 14 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Kęstutis Šapoka

dirzys

Menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ – iššūkis rašantiesiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiesiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius. „Kritikos maršrutai“ – keitimasis ne tik informacija, bet ir gyvenamąja aplinka. Projekto dalyviai vieši vieni pas kitus, rinkdami ir reflektuodami informaciją, pažindindamiesi su aplinka ir žmonėmis, nešališkai, atvirai ir kritiškai žvelgdami į svetimo miesto kultūrinį gyvenimą bei jo reiškinius. Svetimoje erdvėje kritikas lieka be susiformavusios nuomonės ir asmeninių pažinčių. Taigi, vertindamas jis turi remtis savo asmeniniu žvilgsniu ir įspūdžiu.

Tie „Kritikos maršrutai“ – keistas dalykas. Nuvažiavęs dienai, net ir visam savaitgaliui, į kokį nepažįstamą ar menkai pažįstamą miestą, miestelį net ir aplankęs galerijas, susitikęs su tenykščiais kultūrininkais (ar jų atstovu), nesugebėsi pateikti kokio nors „objektyvaus kultūrinio pjūvio“, nes tai tebus įspūdžių kratinys. Taigi, paradoksalu, bet į tokią kelionę turi važiuoti be jokių išankstinių nuostatų, bet kartu turi turėti labai stiprią išankstinę nuostatą.

Važiuodamas į Alytų važiavau konkrečiai susipažinti su Redu Diržiu, nes jau turėjau šiokią tokią nuomonę apie Alytaus meno streiko bienalę ir paties R. Diržio veiklą. Kiti procesai, susiję su įprastu dailės gyvenimu manęs, tiesą sakant, ne itin domino.

Taigi, pabandysiu išsakyti tai, kas man, kaip „kritikos maršrutų“ dalyviui, susikaupė smegeninėje pabendravus su R. Diržiu ir grįžus iš Alytaus.

Tiesa, turiu būti sąžiningas ir pasakyti, kad maršrutuose po Alytų buvo numatytas susitikimas ir su Alytaus dailininku Kostu Poškumi, su kuriuo mes susitikome jo dirbtuvėje. Dailininkas maloniai parodė savo tapybos kūrinius, balansuojančius ant abstraktumo ribos, įdomių objektų Lietuvos istorijos ir dabartinių aktualijų temomis, papasakojo apie savo kūrybinius planus. Buvo malonus ir turiningas pokalbis irgi šiek tiek atvėręs dar vieną Alytaus meno scenos uždangėlę.

Taigi, susitikimas su R. Diržiu. Su juo pabendravome Alytaus dailės mokykloje, o vėliau teko garbė išklausyti jo paskaitą Alytaus bibliotekoje apie mažąsias formas mene. Po prizų įteikimo vaikams už meniškiausias miniatiūras, visi, esantys bibliotekos salėje, atsistojome ir pagerbėme išklausydami Alytaus meno streiko himną. Po to R. Diržys „tiesiog pakalbėjo“ apie „mažąsias formas“ (o, kad nors vienas VDA praktinių dalykų dėstytojas taip būtų pašnekėjęs, dabar, ko gero, būtų daug lengviau gyventi) – meno kūrimą ir kur kas prasmingesnį jo nekūrimą, vakarietišką „minimalizmą“, kuris būdavo daromas keliolikos darbininkų ar formuojamas keliolika metų dešimtimis buldozerių… Taip pat kalbėjo, apie, atrodytų, paprastą, bet praktiškai beveik neįgyvendinamą, dalyką – tarnavimą komercijos (institucijų) sukurtiems įvaizdžiams ir tiesiog pastangas būti laimingam… Na, nesugebu tiksliai atkurti tos paskaitos, galų gale, tai ir nėra būtina.

„ŽIV“ – R. Diržio terminas, reiškiantis „žmogų iš Vilniaus“, kurio vienas būdingiausių bruožų – egocentrizmas. Tai sužinojau grįžęs į Vilnių ir įdėmiai pastudijavęs „Alytaus meno streiko“ katalogus. Matyt, esu toks egocentriškas, kad šis terminas manęs nė kiek neįžeidė, nepramušė mano egocentrinių šarvų, bet, kita vertus, kelionė į Alytų gerokai sujaukė kai kurias mano, kaip ŽIV, nuostatas.

Pirmiausia, važiuodamas į Alytų iš dalies jaučiausi tuo ŽIV, vykstančiu į „periferiją“, o išvažiavau atgal, supratęs, kad nėra tokio dalyko kaip periferija. Periferija egzistuoja nebent ŽIV smegeninėje.

Kai kalbame, pavyzdžiui, apie šiuolaikinio meno projektus, vykstančius ne Vilniuje, tai sakome – „Alytaus bienalė“, „Šiaulių šiuolaikinio meno festivalis“ (apie Kauną ir Klaipėdą – atskira kalba), o kai kalbame apie kurios nors galingos Vilniaus institucijos projektą, iškart pradedame operuoti bendrine „Lietuvos (šiuolaikinio) meno“ sąvoka. Tokia didybės manija ypač būdinga pagrindinių kelių Vilniaus šiuolaikinio meno procesus (geležiniais gniaužtais) valdančių institucijų atstovams (-ėms). Po tokiais tipiškais ir, atrodytų, nekaltais pavadinimais kaip antai „menininkų vaidmenys šiuolaikiniame Lietuvos videomene“, „Du projektai paveikę šiuolaikinio meno sceną…“ t. t., dažniausiai slepiasi tik lokalių Vilniaus institucijų generuojami projektai, taigi, gana specifiniai, siauri interesai.

Esmė – ne kokybiniai „periferijos“ ir „centro“ skirtumai, bet vadinamojo „centro“ (ir kelių centrų tame centre) politikoje bet kuria kaina išsaugoti nuo sovietmečio užsilikusią (bet labai patogią ir naujomis sąlygomis) hierarchinę sistemą. Šios sistemos mechanizmas paprastas – būti finansiškai pajėgiausiems. O tada nesunku nuvilioti įdomesnes idėjas iš rimčiau finansiškai pasipriešinti nepajėgiančių periferinių zonų ir suderinti jas su sostinės centruose generuojamomis idėjomis. Tokiu būdu susimuliuojama idėjiškai pajėgiausio meno centro iliuzija.

Akivaizdžiausi šių „centro“ prieš „periferiją“ pergalės (kovoje, vykusioje beveik visą XX a. dešimtą dešimtmetį) įrodymai – Vilniaus SŠMC ir ŠMC sukurta „Emisijos karta“ ir tą sovietinę hierarchiją legitimuojanti jau valstybiniu mastu Nacionalinė galerija, kurioje ši menininkų grupė stebuklingai transformavosi į tam tikrą dešimtmetį reprezentuojančią tariamai visos Lietuvos šiuolaikinį meną kartą. Tai, ko gero, vienas tobuliausių ir įspūdingiausių po antrosios nepriklausomybės atgavimo meno vadybos projektų.

Taigi, ŽIV yra būdingas ne tik egocentrizmas, bet ir tam tikras švietėjiškas, misionieriškas patosas ir atitinkami užmojai.

Jei jau kalbame apie egocenrtizmą, tai ir aš esu tipiškas ŽIV, nes, užuot kalbėjęs apie Alytų ir R. Diržį, vis tiek postringauju apie institucinės Vilniaus meno scenos didybės maniją ir kitas problemas. Kita vertus, nenuvažiavęs į Alytų, nesusipažinęs su R. Diržiu negalėčiau į Vilniaus (institucinio) meno sceną pažvelgti iš šalies. Kartais visai nedaug tereikia.

Žinoma, šis tekstas – kelionės į Alytų padarinys ir sąmoningai gerokai sutirštinu spalvas, suvokdamas, kad tikrovėje visi šie procesai yra kur kas sudėtingesni, painesni (negalima pamiršti ir fakto, jog ir pats R. Diržys reprezentuoja vadinamąją „Emisijos“ kartą) ir ne tokie vienakrypčiai. Jiems sunku taip paprastai prikergti sąmokslo teoriją. Kita vertus, tai nereiškia, kad tame nėra nė krislo teisybės.

Kita vertus, vadinamasis centras, būdamas finansiškai pajėgesnis, pervilioja daugelį talentingų meninink(i)ų, menotyrinink(i)ų, kuratorių, kur jie (jos) ištirpsta, dažniausiai tampa galingų institucijų klapčiukais, gieda užsakytus ditirambus savo ar toms, kurios priklauso „išrinktųjų ratui“, institucijoms ir projektams, ir tokiu būdu vėlgi palaiko „centro“ ir „periferijos“ mitą, neretai net tampa vienais aršiausių ŽIV viruso platintojų. Kaip tik dėl šios „centro traukos“ priežasties pagrindinės Vilniaus institucijos „Lietuvos šiuolaikinio meno“ sąvoką savinasi iš dalies ir teisėtai.

Šiuo atžvilgiu R. Diržys ir jo daugelį metų generuojami Alytaus šiuolaikinio meno procesai (plačiau nerašysiu, nes Alytaus šiuolaikinio meno scenai, meno streiko bienalėms reikia atskiros studijos) – akivaizdus įrodymas to, kad gabumai, argumentuota pozicija gali nurungti sunkiasvorį, biurokratinį „centro“ šiuolaikinio meno simuliacijos aparatą. Na, nenurungti, o savo egzistavimu gerokai suprobleminti neretai „centro“ dirbtinai kuriamą periferijos sąvoką, iškelti daug svarbių kritinių klausimų, būtinų tam, kad, peršant specifinį, komercinį šiuolaikinio meno modelį (komerciją galime suvokti ir kaip pagal ES nuostatas, inovacijų ir efektyvumo retorika grįsto, šiuolaikinio meno modelį), nebūtų visiškai laisvai „plaunamos smegenys“.

Paradoksalu, bet neretai kultūrinėje (ŽIV požiūriu) periferijoje gali skleistis kur kas sveikesnis (ir rimtesnis) šiuolaikinis menas. Todėl viešnagė Alytuje bent jau man sulaužė porą mąstymo klišių apie visos Lietuvos mastu „svarbią“ Vilniaus meno sceną. O išjudinti bent porą surūdijusių sraigtelių smegeninėje – jau labai daug.

Straipsnio autorius:
Kęstutis Šapoka - menininkas, dailės kritikas. Gyvena ir dirba Vilniuje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *