Industrinis Pinokis ir Jokūbo kopėčios Savicko paveikslų galerijoje

Sausio 27 d. (trečiadienį) 18 val. Savicko paveikslų galerijoje atidaroma Lino Cicėno tapybos, objektų ir instaliacijų paroda „Industrinis Pinokis ir Jokūbo kopėčios“, veiks iki vasario 18 d.

„Jei mėgintume keliais štrichais nupiešti menininko Lino Cicėno portretą, tą padaryti būtų nelengva. Portretas išeitų margas ir prieštaringas, kaip ir pati menininko kūryba. Pripažinkime – kai menininkui klijuojame etiketę, kad jo kūriniai esą nepripažįsta jokių sienų, dažnai šiek tiek gudraujame, pataikaujame. Tuo tarpu Lino Cicėno veiklos įvairovė ir užmojai leidžia tvirtai ir nuoširdžiai sakyti: taip, šis menininkas tikrai neturi ribų. Dar daugiau – jis tiesiog netelpa savyje… Ekstravagantiškas menininkas Linas Cicėnas, Cecilijos mokyklos įkūrėjas, dailės mokytojas Linas Cicėnas, arba, kaip dažnai pats save vadina – Cica, didžėjus Cica Romanoff, rengiantis spalvingus pasirodymus klubuose, statantis unikalius klubinius spektaklius – tai vienas ir tas pats žmogus, suderinantis daugybę iš pirmo žvilgsnio nesuderinamų amplua.

L. Cicėno tapybos manieros nesupainiosi su jokia kita – groteskiškas monumentalumas, savita stilizacija ir dekoratyvumas, religinių paveikslų, ikonų personažai, ironiškos konstruktyvizmo, naujojo realizmo dailės parafrazės, pop meno blizgesys ir rimti istoriniai, politiniai, socialiniai ekskursai. Tarsi laisvoje džiazo improvizacijoje, menininkas nardo po įvairiausius kultūros, istorijos ir dabarties gyvenimo sluoksnius. Keistos, dažnai iš pirmo žvilgsnio alogiškos sąsajos, netikėti formų deriniai L.Cicėno kūriniuose vis tik „sukalami“ į monolitiškus ir įtaigius vaizdinius. Galime jais stebėtis, piktintis ar nesuprasti, tačiau sunku nepripažinti jų jėgos ir įtaigumo.

Parodoje „Industrinis Pinokis ir Jokūbo kopėčios“ išvysime ne tik pavadinime pažymėtus personažus ir motyvus, bet ir gana plačią L. Cicėno kūrybos įvairovę, nuo didelių formatų figūrinių tapybinių kompozicijų, dekoratyvių kūrinių, kuriuose naudojami asambliažo principai, iki kameriškesnių darbų, ironiškų objektų, instaliacijų. Kiltų klausimas, kaip visa tai telpa nedidelėse Savicko paveikslų erdvėse? Menininkas šiuo atveju pasirinko eksponavimo principą, kuris jau pats savaime yra unikali erdvės instaliacija. Didžiulių formatų paveikslai ir impozantiški jų herojai tarsi remiasi vienas į kitą, savo energija ir monumentalumu užvaldydami erdvę, bet ir čia pat kurdami naujas istorijas, netikėtas sąsajas.”

Kristina Stančienė.