Jonas Žakaitis: Tulips & Roses kelionė į Briuselį

2010 m. balandžio 21 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Boris Symulevič
jonas_zakaitis_tulips_roses

Dveji metai – tiek galerininkui Jonui Žakaičiui užteko suprasti, kad šiuolaikinio meno periferijoje, Vilniuje, “Tulips & Roses” veikla domina gerokai daugiau žmonių svetur. Briuselis – gerokai arčiau meno centrų ir jame veikia meno rinka. Ten galerija ir išsikrausto. Jau nuo rudens.

Šiame pokalbyje Jonas atsakys į tam tikrus klausimus apie šiuolaikinį meną net tiems, kurie iki šiol išgirdę šį žodžių junginį atsitraukia du žingsnius atgal. Taip pat papasakos apie galerijos veiklos perkėlimą iš Vilniaus į Briuselį, neįžeisdamas Vilniaus.

Galerijos pradžia – kokia ji žvelgiant iš šiandien?

Tai nutiko prieš daugiau nei dvejus metus, kai ėmiausi realizuoti galerijos idėją. Aš pats tuomet buvau daugiau kaip laidininkas – tuo metu nežinojau, kaip kas turi būti, tik kaip neturi būti. Tad pačioje pradžioje buvo labai svarbios ir Liudviko Buklio, Gintaro Didžiapetrio, Valentino Klimašausko ir Dariaus Žakaičio idėjos. Mes visi kartu daug kažko bendro neturėdami, tik kiekvienas savo atspirties taškus, dalijomės savo patirtimi ir žiniomis. Niekas iš mūsų iki tol galerijos gyvenimo iš labai arti nebuvo patyręs.

Kaip įvyko pirmoji “Tulips & Roses” paroda ir kaip ji suveikė?

“The Store” buvo pirmoji ir iki šiol didžiausia mūsų paroda. Per visus jos etapus buvo padarytos visos įmanomos klaidos, bet ir buvo išmokti beveik visi galerijos veikimo pagrindai. Man, visiškai neturėjusiam jokios patirties galerijų srityje, ši paroda ir jos organizavimas buvo gera mokykla. “The Store” turėjo labai didelį rezonansą užsienyje – daug kas meno pasaulyje sužinojo apie “Tulips & Roses” ir tai buvo paroda, dėl kurios įsiliejome į ratą menininkų ir kuratorių, kuris liko aktualus ir šiandien.

“The Store” buvo utopinė paroda – maniau, kad tarptautinės galerijos modelis gali būti perkeltas ir puikiai veikti Vilniuje. Visada norėjau, kad nuo pat pirmos parodos “Tulips & Roses” nebūtų Lietuvoje įprasto meno galerija.
Tai, kas yra meno galerija, pasaulyje labai skiriasi nuo to, kas laikoma galerija Lietuvoje, nes tai nėra tiesiog nuomojama parodų erdvė paveikslams. Tai kur kas daugiau.
Jeigu būtume bandę greitu laiku Vilniuje padaryti sėkmingą galeriją, tuoj pat būtume užsikirtę visas galimybes būti įdomūs ir užsienyje. Tačiau kai nusprendėme veikti tarptautiniu lygiu, mūsų nebesuprato Lietuvoje.

Pamenu, pačioje pradžioje dar svarstėme galimybę išlaviruoti tarp Vilniaus meno tradicijų ir tarptautinių standartų, tačiau labai greitai tapo aišku, kad šioje vietoje kompromisai neįmanomi. Kiekvienos galerijos meninės programos, parodų, projektų aiškumas ir tikslumas yra didžiausias jos kapitalas.

Kaip apibrėžtum “Tulips & Roses” programą ir kokia yra galerijos kryptis?

Visų galerijos menininkų ir mano paties atspirties taškas kažkuriuo metu buvo konceptualusis menas.

Tad labai daug diskusijų ir mąstymo procesų tarp mūsų prasidėjo būtent nuo 1960-ųjų koncenptualizmo studijų. Taip aplink galeriją susibūrė žmonės, kuriems tai buvo svarbu.

Kas yra konceptualusis menas?

Labai supaprastintai sakant, konceptualusis menas – tai toks menas, kuris pirmiausia stengiasi atsiriboti nuo estetinių sprendimų ir kuriam daug svarbiau yra politika, kalba ir kultūra plačiąja prasme. Konceptualusis menas 7-ajame dešimtmetyje pakeitė mąstymą apie objektus, menininko ir autoriaus poziciją.

Konceptualiojo meno turinys yra klausimas apie tai, kas yra menas ir kodėl jis yra galimas. Vadinasi, tai yra pačios struktūros išsiaiškinimas. Kai suvokiau šių idėjų esmę, tuomet ir supratau, kokiame lygmenyje vyksta menas ir kad jis egzistuoja kaip žinių, informacijos ir veiksmo šaltinis.

Visi šie vadovėliniai pavyzdžiai yra plačiausias fonas tam, kas yra “Tulips & Roses”. Tačiau dabar viskas galerijoje pakankamai pajudėjo tolyn ir tai jau nebetelpa į konceptualiojo ar postkonceptualiojo meno bėgius.

Ar Lietuvoje galima išgyventi vien iš galerinės veiklos, nerašant jokių kitų projektų ir pan.? Koks tai turėtų būti menas?

Po dvejų metų veiklos klaidų ir bandymų, manau, kad galima. Bet veikti reikėtų gudriai ir gana daug žinoti. Galima prisiminti legendinį 1960-ųjų galerininką Sethą Siegelaubą, kuris pakeitė meno istoriją turėdamas tik kambarį, stalą, kėdę ir fakso aparatą. Parodas galima surengti ir knygų arba laiškų pavidalu, o galerija gali apkeliauti pasaulį lagamine. Ir tokiais būdais galima sėkmingai dalyvauti šiuolaikinio meno struktūrose. Reikia tik žinoti, kam tuos laiškus siųsti.

Pačioje pradžioje bandėte ugdyti savo pirkėjų ratą. Ar pavyko? Ar yra Lietuvoje perkančių šiuolaikinį meną?

Ne, rimtai Lietuvoje šiuolaikinio meno nekolekcionuoja beveik niekas – yra du ar trys privatūs kolekcinininkai, tačiau nuosekliai kolekcijų nerenka nei valstybiniai muziejai, nei korporacijos. Dabar tenka bendrauti beveik be išimties tik su užsienio kolekcininkais, ir tai manęs neliūdina. Tačiau labai norėtųsi, kad Lietuvoje reikalai pajudėtų, nors greitų pokyčių tikrai nebus. Meno rinkai atsirasti pirmiausia reikia struktūrų, kurios įprasmintų jos vertę. Nekalbu vien apie piniginę pusę (ji gal net mažiausiai svarbi). Meno rinka atsiras tada, kai šiuolaikinis menas pradės veikti lietuvių kalbą ir ja plintančias idėjas.

Kokios struktūros tai gali būti? Ar galima ką nors padaryti, pagreitinti? O gal tiesiog sėdėti ir laukti, kol kas nors įvyks?

Sakyčiau, kad pasaulyje šiuolaikinis menas atlieka visai kitokias funkcijas nei Lietuvoje – galima sakyti, kad jis yra kažkas panašaus į mokslo ir sporto lydinį. Į mokslą jis panašus todėl, kad sprendžia suvokimo ir veikimo galimybių klausimus, plečia ribas to, ką galima mąstyti ir atvaizduoti. Tačiau jis dar panašus ir į sportą. Dėl to, kad leidžia žmonėms patirti fizinius išgyvenimus, įtampą ir empatiją.

Tai ir yra šiuolaikinio meno vertės struktūros. Kai jos praktiškai veikia visuomenėje, niekam nereikia įrodinėti, kad menas yra tikrovės dalis.

Kas yra tavo minėta galerijos auditorija? Pradedantys kolekcininkai ar korporacijos, kaupiančios nuoseklias kolekcijas? Galbūt yra ir garsių pasaulio meno institucijų?

Taip, galerijos menininkų kūrinių jau yra įsigijusios kelios svarbios muziejų kolekcijos – MUMOK muziejus Vienoje, FRAC Lorraine Prancūzijoje, FRAC Piemonte Italijoje, taip pat korporacinės kolekcijos ir meno centrai. Tačiau didžiausia vis dėlto yra privačių kolekcininkų rinka. Vis dėlto galerijos auditorija – ne vien kolekcionieriai. Tai platesnis tinklas – meno spauda, menininkai, kuratoriai. Ir, savaime suprantama, žmonės, ateinantys pasižiūrėti kūrinių.

Kaip galeriją ir tave veikė Vilnius?

Vilnius yra anapus visų šiuolaikinių meno centrų. Tai yra tam tikra meno pasaulio periferija. Taip yra dėl to, kad Vilnius gyvena visiškai kitu laiku nei Paryžius ar Londonas. Paradoksaliai tai yra labai gera vieta ką nors veikti ir daryti.

Menininkas Vilniuje veikia neapibrėžtoje erdvėje ir laike, tačiau jis gali ir dalyvauti šiuolaikinio meno procesuose. Šiuolaikiniai menininkai Lietuvoje beveik neturi jokios gyvos šiuolaikinio meno tradicijos, kuri gyvuotų lietuvių kalba ir sava istorija. Keli skirtingų kartų lietuvių menininkai man yra pasakę, jog visi jie Vilniuje yra išgyvenę kelerių metų laikotarpį, kai atrodė, kad čia viskas įmanoma ir kad taisyklė gali atsirasti pirma dėsningumo. Ir įdomiausia tai, kad tam tikra prasme tai nėra iliuzija.

Buvusio ŠMC kuratoriaus Raimundo Malašausko veikla – tai yra geriausia šių teiginių iliustracija. Ir Darius Mikšys, kuris man asmeniškai įkūnija visas tikrąsias meno galimybes Vilniuje.

Kodėl išvažiuojate iš Lietuvos? Kodėl į Briuselį?

Briuselis yra puiki vieta – tai paribio miestas, kaip ir Vilnius. Be to, man labai įdomios ten susiklosčiusios šiuolaikinio meno tradicijos ir, žinoma, stipri meno rinka. Manau, kad per ateinančius kelerius metus Briuselis taps gana aktyviu Europos meno centru. Dabar ten kraustosi gyventi nemažai menininkų, atsidaro naujų šiuolaikinio meno centrų ir t.t. Lietuvoje išbuvome jau dvejus metus, tad norisi iš čia pajudėti. Taip jau susiklostė, kad kol “Tulips & Roses” buvo Vilniuje, didžiausia galerijos auditorija pasirodė esanti kituose kraštuose. Galbūt dabar bus atvirkščiai?

Šis interviu yra paskelbtas bendradarbiaujant su žurnalu 370.
Fotografas: Visvaldas Morkevičius

Komentarai

  1. juozas

    labas, atsiprašau, o ką Jūs sukūrėte? norėčiau pasidalinti savo kūryba: prašau naktį ateiti pas mane, tik pasiimkite prožiką, kad pamatytumėt… galite pamatyti ir neatėję, jei turite veikiantį prožiką; visa tai noriu pristatyti per Jūsų galeriją, pageidaučiau Islandijoje. Pagarbiai – juojavas@gmail.com, lauksiu žinių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *