Rūta Šatalovaitė: „Man įdomu, kokius pokštus laikas krečia su atmintimi“

2013 m. gegužės 27 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Dovilė Stirbytė
3. Krikscioniskos_kompozicijos, 2011, Siluva

Jauna kūrėja Rūta Šatalovaitė pernai apsigynė bakalaurą Vilniaus dailės akademijos grafikos katedroje, bet jau pirmaisiais studijų metais ėmė ryškėti jos polinkis kūryboje eksperimentuoti su fotografiniu vaizdu. Pasitelkdama fotografiją R. Šatalovaitė analizuoja kolektyvinės atminties reiškinius, laiko ir prisiminimų sąveiką. Autorė tiria patį fotografinį vaizdą, jo, kaip subjektyvaus atminties liudininko funkciją ir post-fotografinius reiškinius.

Su Rūta susitikome Kauno fotografijos galerijoje. „Labai gera erdvė, ypač saulėtais sekmadienio rytais. Tuščia ir labai jauku.“, – sako R. Šatalovaitė, praleidusi čia ne vieną dieną besidarbuodama Kaunas Photo festivalyje.

Pernai baigei grafikos bakalaurą, bet jau kurį laiką reiški idėjas pasitelkdama fotografiją. Kada supratai, kad atsidūrei ne visai ten, kur norėtum (turėtum) būti?

Jau nuo pirmo kurso supratau, kad ne visai taikliai pasirinkau studijų programą, tačiau katedra buvo labiau suinteresuota studentų tobulėjimu, o ne disciplinos rėmais, todėl studijuodama jaučiausi gerai ir turėjau pakankamai laisvės. Be abejonės, džiaugiuosi, kad praleidau kelis metus su klasikinėmis grafikos technikomis, spaustuvėje per kūrybą išmokau kankintis ir medituoti, tačiau laisvesnes disciplinas spręsdavau per fotografinį vaizdą. Mano diplominis darbas taip pat buvo fotografijos ciklas, o gal tiksliau nuo tradicinės knygos apibrėžimų nutolusi foto-knyga. Nebandžiau slėptis už grafikams priimtinesnio formato.

Kokius fotografavimo būdus renkiesi?

Neabejoju, kad norint kurti, būtina įvaldyti tam tikrus įrankius, tą daryti išmokstame studijų metais, tačiau tikrai nemanau, kad šiandieniniame vaizdais užterštame pasaulyje dar svarbu kokiu procesu atlikta nuotrauka: ar vaizdas išryškintas iš negatyvo, ar screenshot’as. Priemonės, kuriomis įgyvendinta idėja, prideda tam tikrų konotacijų prie siunčiamos žinutės, tarnauja, tačiau tai individualus kūrinio bruožas.

Fotografuoju primityvia analogine technika: importinėmis, plastmasinėmis dešimto dešimtmečio kameromis, taip pat skaitmeniniu fotoaparatu. Dažnai naudoju jau sukurtą vaizdą, kitaip tariant aproprijuoju jį iš fotografijos istorijos, interneto arba anoniminių niekam nepriklausančių archyvų.

Pernai Fluxus ministerijoje Kaune dalyvavai grupinėje parodoje „Opusas Nr.2“. Kokia tai buvo paroda?

Parodoje dalyvavo skulptorius Andrius Pukis, tapytojai Karolis Vaivada, Povilas Ramanauskas ir aš. Opusas nr.2 atsirado beveik netyčia, intuityviai, be kuratoriaus ir net bendro teksto. Vasarą susitikome tik atsidariusioje Kauno Fluxus ministerijoje, kur visi atėjome su viltimi įsirengti studijas. Alternatyvios industrinės erdvės tuo metu atrodė labai patraukliai, tiesa, viskas dar nebuvo nualinta vakarėlių, paauglių ir turėjo kūrybiško potencialo.

Pati paroda keliais lygmenimis kalbėjo apie mutacijas, nerimą, virsmus: išėjome iš tradicinių parodinių erdvių, sau įprastų kūrybos formų. Tuo pačiu, mutavus, pasikeitus juk atsiranda kažkas naujo: bendrumo jausmas, idėja, naujos sąsajos.
Džiaugiausi, kad mano kūryba buvo eksponuojama minėtų autorių kūrinių kontekste, nes iš dalies jų meninės pozicijos atspindi ir mano požiūrį, aranžuojame panašias temas ir sunkiai telpame į žanrus. Visiems buvo labai svarbus tarpdiscipliniškumas, kūrinių tarpusavio sąveika, taip pat jungtys su apleisto fabriko erdvėmis.

Šioje parodoje pristatei diptiką „Under the Construction“. Papasakok apie jį daugiau.

11. Under_the_ConstructionFluxus_ministerijoje_2012- 10. Under_the_Construction_Fluxus_ministerijoje_2012_

Studijų metais susipažinau su žymios menininkų poros Christo and Jeanne-Claude kūryba (jai būdingas įvairių, dažniausiai didelių mastelių architektūrinių statinių ir kitų objektų dengimas po tam tikra pusiau skaidria medžiaga – D.S.). Mieste pradėjau stebėti rekonstrukcijos darbams uždengtus ir laike įkalintus pastatus: juos dokumentavau, tipologizavau, tačiau finale persikėliau į fotostudiją ir nufotografavau du portretus. Juose pavaizduoti į skaidrią drobę įvynioti žmonės. Gal kiek poetiška metafora, bet žmogus yra nuolatinėje mutacijoje ir rekonstrukcijoje, lygiai taip, kaip ir  buvusio fabriko erdvė yra tarsi užmarinuota laike, dabartyje ir praeityje. Nuotraukos ir formatas organiškai tiko fabrikui, manau, kad daugiau jų nebeeksponuosiu.

O ką gali pasakyti apie pačią parodą? Ar pavyko?

Mano akimis žiūrint, taip. Tai, kad neturėjome kuratoriaus ir bendro teksto tapo greičiau privalumu nei trūkumu, elgėmės drąsiau, nebijojome suklysti, dirbome daugiau intuityviai. Gal statistiniam žiūrovui tai nebuvo lengvas kąsnelis, reikėjo ilgiau virškinti komplikuotoje erdvėje išsidėsčiusią ekspoziciją, bet pati jaučiausi teisingai.

Parodą organizavote patys menininkai. Ar tai reiškia, kad jauniesiems menininkams trūksta parodų ar projektų, kuriuose jie galėtų dalyvauti?

Paroda nebuvo saviveikla iš neturėjimo kuo užsiimti, tai greičiau buvo alternatyvi iniciatyva, juk jei visuomet kurtume tik institucijoms ir tik už stipendiją, labai greitai susiaurėtų matymo kampas.
Kokybiškų projektų, tiesa, nėra daug, trūksta iniciatyvų ir ypač – jų tęstinumo. Svarstau, ką veikia kasmet iš universitetų išeinantys jauni meno kritikai, kuratoriai ir vadybininkai…, bet tikrai nesiskundžiu.

Pernai kartu su VDA docente Greta Grendaite-Vosyliene kuravote dviejų dalių jaunųjų menininkų parodą „Pasportas“ (galerijos „Kairė-dešinė” ir „Meno parkas“). Kokia tai buvo paroda ir kaip atsitiko, kad teko ją organizuoti, o ne dalyvauti?

Kuratorystė visuomet atrodė įdomi, nebuvo didelės problemos suvaldyti savo tekstus, bet savivaliauti be menotyrinio išsilavinimo negalvojau, todėl labai džiaugiausi, kai Greta pasiūlė kartu užsiimti šiuo projektu. Studijų metais G.G. padarė man nemažą įtaką. Preciziška ir reikli dėstytoja ir tuo pačiu ryški jaunosios kartos menininkė. Visada buvo lengva susikalbėti ir sutapo požiūriai. Dviese dirbome beveik visus metus ir tai buvo iš tiesų labai intensyvi patirtis. Tiesa, pats projektas buvo inicijuotas VDA, pristatėme Vilniaus ir Kauno fakultetų studentų ir šviežių absolventų kūrybą. Manau ,,Pasportas“, gana išsamiai atskleidė šiuolaikinį jauną grafikos meną, pradedant tradicinėmis litografijomis, baigiant skaitmeniniu estampu, konceptualia knyga.

Pernai VDU menų galerijoje „101“ buvo pristatyta tavo (ir dar trijų autorių) fotografijų paroda, kurioje rodei seriją „Krikščioniškos kompozicijos“. Joje užfiksuotos religinės ikonos, šventųjų atvaizdai, paveikslai, statulos etc., tarpstančios kasdieniškuose paprastų žmonių gyvenamuosiuose interjeruose ir eksterjeruose. Kaip ši tema pakliuvo į tavo akiratį?

1. Krikscioniskos_kompozicijos

„Krikščioniškos kompozicijos“ – mano diplominis darbas apie buitinį-religinį fenomeną. Nors tai 46-ių nuotraukų ciklas (neįrišta knyga), tačiau kiekvieną spaudą reiktų suvokti ne kaip fotografiją, o greičiau kaip atskirą meno objektą/artefaktą. Mintis fiksuoti ir rinkti sudaiktintus ir subanalintus religinius vaizdus kilo svarstant kultą ir kultų kaitą visuomenėje. Užaugau post-ideologiniame kapitalistiniame pasaulyje, negaliu suprasti senosios kartos įtikėjimų, problemų, įpročių, bet turiu teisę tai stebėti ir analizuoti. Nenoriu pasakyti, kad post-sovietinis religinis atgimimas buvo nenatūralus ar iš baimės prarasti kultą, bet jis atėjo su šiokiu tokiu įpročiu garbinti. Todėl tikintieji laikui bėgant tarsi patys demistifikavo savo tikėjimą, įniko į jį kaip į rutiną. Dėl šių aplinkybių atsirado tos keistos, bet tuo pačiu labai organiškos, galingos kompozicijos jų namuose ir aplink juos.

Buvo etapas, kai kartas nuo karto vis susidurdavau su keistomis krikščionybės kulto apraiškomis, provokuojančiomis gairėmis. Pavyzdžiui, kartą atėjusi aplankyti senelio kapo (kuris, beje, buvo labai populiarus vyras ir turėjo gausybę moterų) radau beveik metro aukščio ryškiai neoninę mergelės Marijos pavidalo žvakę. Ją, žinoma, atnešė viena iš mylimųjų. Atrodė kažkaip šiuolaikiškai romantiška.

Arba tas gluminantis, bet matyt neišvengiamas krikščionybės žengimas koja kojon su naujausioms technologijomis ir šiuolaikiniais procesais: krikščionybės paskyra facebook’e arba popiežius twitter’yje.

2. Socialinio tinklo facebook.com paskyra Krikscionybe Lietuvoje - screenshot'as

Kaip tau pavyko taip arti prieiti prie tikinčiųjų, jų aplinkos? Tai pakankamai asmeniška ir intymu. Papasakok, kaip patekdavai į bendruomenes?

Miesto senjorai gyvena gana uždarai ir retas, kuris dar namuose turi sakralių suvenyrų, todėl keliavau po mažesnius Lietuvos miestus ir kaimelius. Nebuvo lengva, kartais prašydavau pagalbos miesto klebono. Supratau, kad šiandien norint įsilieti į kokią nors bendruomenę ar tiesiog pabendrauti, fotoaparatas yra aplinkybes sunkinanti sąlyga. Žmonės bijo objektyvų, informacinės sklaidos, nes pastaruoju metu ji tapo labai subjektyvi, neretai žeminanti.

5_Cekiske2

Rūta Šatalovaitė, Krikščioniškos kompozicijos, 2012, Čekiškė

Lankydama žmonių namus su jais bendravai, rinkai duomenis. Galbūt fotografavai ir tų namų šeimininkus. Kodėl ta medžiaga nelydi šių fotografijų?

Pokalbiai, detalės ir aplinkybės man buvo įdomios, bet kūryboje vengiu tiesioginių nuorodų į socialines temas, romantinį psichologizmą ar humanistines idėjas. Patirtys liko asmeniniuose archyvuose, tai nebuvo susiję su galutiniu rezultatu.

4_Cekiske

Rūta Šatalovaitė, Krikščioniškos kompozicijos, 2012, Čekiškė

Šia serija palietei atminties diskursą. Joje užfiksavai jau nykstančius ženklus. Ką tau reiškia praeitis ir atmintis?

Man įdomu, kokius pokštus laikas krečia su atmintimi. Įdomi atminties ir laiko sąveika. Svarstau fotografiją kaip objektyvų ir tuo pačiu subjektyvų dokumentą iš praeities. Dokumentą, kuris gali turėti tvirtas emocines gijas su praeitimi, aiškius atminties raktažodžius ir tuo pat gali būti visiškai bereikšmis. Tas emocinio, istorinio ir reprezentatyvumo krūvis gali būti labai kontrastingas. Kitas atminties aspektas, kuris domina, tai paveldima atmintis, nevalingi pasąmoningai susiformavę atsiminimai, o gal tiksliau kolektyvinė pasąmonė ir jos padariniai.

7_Plunge1

Rūta Šatalovaitė, Krikščioniškos kompozicijos, 2012, Plungė

Vienas tavo kūrinių „Time and memory“ ne tik analizuoja ir aktualizuoja atminties fenomeną, bet šiuo kūriniu kvestionuoji patį atvaizdą ir fotografiją kaip mediją, kaip atminties saugotoją. Papasakok apie šį darbą.

Time and memory kūrinyje naudoju ikoninį Nan Goldin auto-portretą, kurį autorė sukūrė 1984-aisiais ,,one month after being battered“ (mėnuo po sumušimo – D.S.). Šalia originalaus vaizdo, kurį, beje, puikios kokybės radau internete, eksponuoju dar du kadrus, kurie yra pirmojo montažai: viename Nan Goldin veidas yra sužalotas labiau nei originaliame kadre, o kitame be jokių sumušimo žymių. Kūrinį pristatau pakartodama tris to kadro variacijas keliasdešimt kartų. Taip originalus vaizdas flirtuoja su jo simuliacijomis, kol pasiklysta. Kūrinyje medija sąveikauja su laiku bei atmintimi, analizuojamas virtualus vaizdo gyvenimas, jo prieinamumas, fotografijos suvokimo ribos ir pati fotografija kaip atminties sergėtoja.

Būdama vos keliolikos metų Nan išsikraustė į Niujorką ir gyveno su transeksualais ir narkomanais, kurių didžioji dauguma devintajame-dešimtajame dešimtmetyje mirė nuo AIDS. Nostalgiškai ir labai asmeniškai pasakodama fotografines istorijas N.G. pati tapo savo kūrybos personažu, ji turi magišką ryšį su praeitimi.

Kokiais kūrėjais dar žaviesi?

Noemie Goudal, duetu Oliver Chanarin ir Adam Broomberg, Thomas Demand, Thomas Ruff, Rineke Dijkstra, William Eggleston, Anne Hardy, Richard Mosse, Vitu Luckumi, John Baldessari.

Ką manai apie Lietuvos fotografijos mokyklą? Ar Tau ji daro įtaką?

Nors gindamasi bakalaurą kračiausi lietuviškos fotografijos mokyklos, bet prieš tai pasakydama peržvelgiau B. Buračo ir kitų senosios kartos kūrėjų darbus religine tema. Jaučiu nuoširdžią pagarbą lietuviškai fotografijos mokyklai, humanistinėms idėjoms, natūralu, kad tai daro didesnę ar mažesnę įtaką. Juolab, kad teko ne kartą asmeniškai susidurti su vyresniosios kartos kūrėjais. Gal tai akivaizdžiai neatsispindi mano kūryboje, nes visgi man įdomios mano kartos problemos ir naivūs konfliktai, bet tradicijos suvokimas ugdo asmenybę. Susiformavo požiūris į  išliekamają vertę.

Kita vertus, lankstymasis tradicijoms gali užmarinuoti laike, kažkas turi kurti naujas istorijas, kažkas – puoselėti senas.

Ar tiki, kad menas gali pakeisti pasaulį?

Neseniai teko kalbinti fotomenininką Aleksandrą Glyadyelovą, kuris kuria socialinius projektus apie benamius vaikus, kalinius ir pan. Jo paklausiau: „Ar fotografuodamas Jūs manote, kad prisidedate prieš šios problemos sprendimo?“ Jis atsakė: „Aš nesu toks naivus, kad tikėčiau, jog spaudydamas mygtuką galiu kažką pakeisti, bet tai darydamas galiu tą problemą paviešinti, atkreipti visuomenės dėmesį.“ Tarkime, kad idealiame pasaulyje menas kelia daug klausimų ir vidinių neramumų, kurie skatina mąstyti ir jausti, o mąstantys ir jaučiantys žmonės yra daugelio problemų sprendimas.

Kokiomis kūrybinėmis mintimis gyveni šiuo metu?

Dabar kaip tik ruošiuosi Kauno bienalės jaunųjų menininkų programai, kuri prasidės rugsėjį, ten pristatysiu projektą „Appropriated Memories“ – tai fotografinių vaizdų serija kuria darkart kalbu apie laiko ir praeities santykį, nykstančius ir genetiškai paveldėtus prisiminimus. Šį projektą sudaro dvi dalys. Pirmoji – tai anoniminiai, netobulo analoginės fotografijos proceso pamesti kelių kartų mano pačios šeimos ir giminės portretai. Antroji – apčiuopiamų praeities reliktų, subjektyvių daiktiškų ikonų vaizdai. Jungdama šiuos du dėmenis vėl grįžtu prie praeities ir fotografinio vaizdo analizės, kuriu intuityvią praeities įtakų konstrukciją: istorinių žinių, subjektyvių pasakojimų ir nuojautų mišinį.

6_Plunge

Rūta Šatalovaitė, Krikščioniškos kompozicijos, 2012, Plungė

8_Plunge2

Rūta Šatalovaitė, Krikščioniškos kompozicijos, 2012, Plungė

9_Kedainiai

Rūta Šatalovaitė, Krikščioniškos kompozicijos, 2011, Kėdainiai

Iliustracija viršuje: Rūta Šatalovaitė, Krikščioniškos kompozicijos, 2011, Šiluva.

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *