Pokalbis apie nuojautas ir nesvarbų laiką su Paul Paper ir Tim Kliukoit

2012 m. spalio 28 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Justė Jonutytė

Judviejų parodos pavadinimas „Žinutė, palikta po signalo“ tarsi užsimena apie dialogo siekimą, dėl atsako stokos virstantį monologu. Kokia šių skirtingų pokalbio sąvokų reikšmė parodoje?

Paulius: Iš tiesų, šioje parodoje dialogo siekis yra viena iš temų. Ta žinutė galbūt bus perskaityta, o gal ir ne. Net jei ji bus perskaityta, kyla klausimas, ar bus suprasta, iššifruota.  Šioje parodoje slypi daug užšifruotų mažų žinučių, besisiejančių viena su kita ir jos sudaro tinklą, virstantį viena viską jungiančia žinute. Manau, kad renkamės subtilų būdą išsakyti tam tikras savo mintis, pastebėjimus. Ši žinutė, palikta po signalo, yra subtili, „nerėkianti”. Tačiau jei ji tave sudomina, tu paklausai, pasižiūri. Mes kalbame apie tai, kas mums labai svarbu, bet tuo pačiu metu suprantame, kad renkamės ne patį rėksmingiausią būdą kalbėti tomis temomis.

Timas: Pritariu, mūsų žinutės formatas visai kamerinis.

P: Kitas pavadinimas, kurį svarstėme šiai parodai buvo „{}“  ir iš esmės jis simbolizuoja tą pačią mintį. Šioje parodoje daug kas paliekama tarp eilučių, egzistuoja daug nuojautų, būsenų. Bandome kalbėti apie tai, kas nėra labai apčiuopiama, fiziška, tai, kas lieka tarp skliaustų.

T: Aišku mano objektuose to fiziškumo esama daugiau, nei Pauliaus kūriniuose, kur vyrauja dvimatis vaizdas ar tekstas. Pas mane dominuoja vis dar bandantys atsiplėšti nuo sienos vaizdiniai, virstantys į nedidelius trimačius objektus.

Kiek svarbi parodoje laiko sąvoka? Juk žinutė, palikta po signalo tarsi reiškia laukimą. Be to, laiko tarpas nuo žinutės palikimo iki jos išklausymo gali deformuoti jos reikšmę.

P: Galvodamas apie parodą negalvojau apie laiką, kaip apie tam tikrą darbų pjūvį, bet, natūraliai, laiko sąvoka figūruoja čia esančiuose darbuose, ypač „nesvarbaus” laiko. Mes kažkada svarstėme, jog tam tikrus laikus galima klasifikuoti kaip „svarbesnius”, o tai, kas lieka tarp jų, tarsi lieka tarp eilučių. Tarkim momentas nuotraukoje Be pavadinimo (Fotoaparatas, lentynėlė, 2012) yra akimirka prieš pat nuotraukos padarymą. Tas laukimo momentas iki mygtuko paspaudimo savaime tarsi nėra svarbus, jis yra reikšmingas tik kaip kito, „kokybiškesnio” momento anticipacija. Taigi ir signalas „kokybiškai” tarsi nėra svarbus— tu lauki žinutės, neklausai signalo. Todėl laiko sąvokos, kaip žaidimo tarp būtojo ir esamo, mums nėra tokios svarbios. Mums įdomiau tai, kas lieka tarp eilučių laiko atžvilgiu, tie „kokybiškai nesvarbūs” momentai.

T: Kalbant apie Pauliaus nuotrauką Be pavadinimo (Fotoaparatas, lentynėlė) man įdomu stebėti, kaip atsiranda progresinė laiko sąvoka. Tu matai fotografiją, vaizdą, atsiranda objektas, kuris užfiksavo tą vaizdą, ir taip atsiranda progresija, galimybės laike. Mano paties darbai laiko atžvilgiu turi tam tikrą grįžtamumo jėgą. Nors jau parodoje pamatai objektus, pastebi medžiagas, iš kurių jie padaryti, tačiau tau kylančios sąsajos, galimybė pajusti tai, ką tu pamatei, ateina su laiku, vėliau susiejant su tuo, kas tau pačiam svarbu, asmenine patirtimi.

P: Nuojauta, kuri gali grįžti kone dežavu pavidalu.

Kaip kilo idėja kurti kartu? Gal galite daugiau papasakoti apie judviejų kolaboracijos procesą?

P: Būtų sunku pasakyti, kuriam iš mudviejų kilo idėja kartu dirbti prie parodos projekto. Kolaboracija išsivystė natūraliai, galbūt atsispyrėme nuo to, jog pastebėjome panašius pajutimus.

O darbas kartu papildė vienas kito požiūrius? O gal reikėjo nuolat ieškoti kompromisų?

P: Ši kolaboracija buvo procesas. Parodos kūrimas buvo tarsi tam tikra rezidencija niekur neišvažiuojant. Rezidencija pastoviame dialoge. Aš vienas tokios parodos nebūčiau padaręs, manau ir Timas. Tai yra paroda, gimstanti ne iš monologo, o būtent iš dialogo. Bet kadangi mums patinka vienas kito darbai ir atspirties taškai yra gana panašūs, tas dialogas vystėsi pakankamai skandžiai ir gimė daug įdomių idėjų. Manau pats objektų ir fotografijų sujungimas, jų dialogas yra pakankamai įdomus parodos aspektas, leidžiantis tiek objektams tiek fotografijoms atsiskleisti šiek tiek kitaip kuriant erdvę.

Iš tikrųjų, tavo fotografijos čia savaime įgauna gerokai trimatiškesnį vaizdą nei paprastai. O kiek įtakos parodai turėjo vieta (projektų erdvė „Malonioji 6“), tiek fizine, tiek geografine prasme?

P: Labai daug. Šioje erdvėje būdavome jau vasaros pradžioje, stovėdami tarp keturių sienų bandydavome ją pajausti. Galų gale tai yra instaliacija— čia esantys objektai neatsiejami nuo erdvės.

T: Ši erdvė mums labai tiko. Du kūrėjai, dvi patalpos. Tačiau iškart žinojome, jog erdvės nedalinsime į dvi dalis, Pauliaus ir mano. Manau dvi patalpos padėjo geriau atsiskleisti tam tikriems darbams. Tamsiame kambaryje yra instaliacija, kitas kambarys yra kiek tradiciškesnė galerinė erdvė.

P: „Malonioji 6” apskritai nėra tradicinė švari galerija. Ji turi savo veidą ir tai, kad tu negali visiškai jos transformuoti yra labai įdomu. Turi reikšmės ir tam tikri fiziniai dalykai, tarkim tas šaltis, kurį jautėme visa savaitę instaliuodami parodą.

Nuo šalčio, kaip suprantu, ir ištino pirmoje salėje nuotraukoje pavaizduota ranka?

P: Be Pavadinimo (Rankos, 2011) iš tiesų yra neblogas inkaras šioje erdvėje. Joje pavaizduotos mano draugės, turinčios neįprastą alergiją šalčiui, rankos. Riba tarp to, kas normalu ir kas keista, labai siaura— viena ranka yra sutinusi, kiek kitokios spalvos. Tačiau kol nepamatai kitos, „normalios,” rankos, nesuvoki, jog su kita ranka kažkas negerai. Tuomet  ir iškyla klausimas, kas yra normalu. Šis aspektas paliečiamas daugumoje parodoje esančių darbų.

Iš tiesų, parodoje nemažai deformacijos, uncanny (liet. nejaukumo) momentų, kartais jie net primena siureealizmą, pavyzdžiui Pauliaus projekcija Nesvarbu, ką bučiuoji, svarbus tik bučinys (2010) savo deformuotu fotografiniu vaizdu galėtų būti lyginama su André Kertész fotografijų efektais, o Timo Fumažistas ne vienam sukels prisiminimų apie Meret Oppenheim Arbatos puodelį.

P: Manau svarbu mūsų darbų atveju šių lengvų transformacijų nelaikyti mutacijomis ar didelėmis intervencijomis. Tai tarsi lengvi žaidimai, siūlantys kitą požiūrio tašką.

T: Jei laikysime atspirties tašku Pauliaus fotografiją Be Pavadinimo (Rankos, 2011), aš sau užsibrėžiau tam tikrą uždavinį reflektuoti jos idėją ir tai galop įgyvendinau garso instaliacijoje Failas 097. Svarsčiau apie sugebėjimus ir tai, ar sunku būtų groti, tarkim, nuo šalčio sutinusiomis rankomis. Prieš pora metų buvau paprašęs pažįstamo pagroti klasikinės muzikos melodiją tiesiog ją nupasakodamas, o šis tarsi pajautė ir atspėjo  kūrinį, kurį jam nusakiau.

P: Ir vėl nuolat grįžtame prie tų pačių temų: nuojautų, subtilių dialogų. Taip pat čia grįžta ir laiko sąvoka, kad galima panaudoti darbą, įrašytą prieš du metus ir jis tiksliai įsilieja į dialogą su kitais darbais. Daugumą darbų, esančių parodoje, sukūrėme dar iki kolaboracijos pradžios. Vis dėlto kadangi šioje parodoje labai svarbus dialogas, daugiausia dirbome su darbų atrinkimu, jų deriniais.

T: Įdomus ir dialogas su pačia vieta. Jau instaliuodami darbus išgirdome, jog šiame name kažkas groja pianinu, it atsakas į mano garso skulptūrą.

Ko siekėte visiškai kontrastingais parodos apšvietimais—tamsiu ir šviesiu kambariu?

P: Siekėme tam tikro būsenos paaštrinimo.

T: Žmonės šioje erdvėje automatiškai tikisi parodos kulminacijos antrame kambaryje, į pirmą žiūri tarsi į prieangį. Šįkart vos įžengęs pro duris žiūrovas atsiduria instaliacijos centre.

P: Be to, mes norėjome fotografijas eksponuoti netradiciniame apšvietime. Nuotrauką su rankomis tu dar matai, tačiau kitą vos įžiūri ir gali tik nujausti, galbūt tik įžvelgi, kad tai peizažas. Patenki į panašią būseną kaip, pavyzdžiui, eidamas naktį miške. Suvoki, kad peizažas, atsiveriantis priešais, yra gražus, bet negali jo pamatyti, tik jauti.

T: Tamsiame kambaryje tarsi vyrauja tam tikra miestiečio ilgesio būsena. Liuminiscensinis ragas kampe, vaizdinys su ankstyvu pavasariu, kurį irgi gali tik nujausti,—  visa tai tarsi atspindi ilgesį, kurį gali jausti gyvenantys mieste. Ir tas interaktyvus, kiek ritualinis apšvietimas fosforinėmis lazdelėmis. Žiūrovo dalyvavimas tampa kiek performatyvus.

Ko tikitės iš žiūrovo? Ar norite, kad objektuose jie skaitytų jūsų užkoduotas žinutes, ar vis tik paliekate daugiau erdvės jų pačių interpretacijai?

P: Vieni žiūrovai žinutes gal praleis, o kiti galbūt pagaus jose slypinčias dviprasmybes, nuojautas, kurios susidaro dialoguose tarp objektų. Tai, ką mes norime pasakyti dažnai yra tik tam tikri „kabliukai” skirti sukelti paties žiūrovo asmenišką nuojautą. Tai nėra masyvūs, akivaizdūs meno objektai, veikiau brūkštelėjimai ore. Žinoma, darbai atviri pačių žiūrovų interpretacijai. Juk čia nėra nieko konkretaus, kadangi mes kalbam apie nuojautas. Tačiau manau kažkiek vienijančio supratimo vis tiek bus, juk kartais kalbėdamas supranti, jog suvoki tą patį dalyką panašiai, nors to ir nesugebi paaiškinti žodžiais. Kaip mudu su Timu sugebėjom susišnekėti neįvardinę, apie ką kalbame, o nujautę parodos koncepciją, taip mus domina ir žiūrovo užkabinimas, jo asmeninis išgyvenimas, kuris gal savaime susies su mūsų idėjomis.

Dar tikimės, kad mūsų parodos erdvė išsiplės už jos fizinių ribų. Žiūrovas, paskambinęs numeriu +37067692942, gali paklausyti mūsų garso skulptūros. Taip pat tikimės, kad keliaus ir mūsų atvirukai.

***
Paroda veiks iki lapkričio 3 d.parodų erdvėje „Malonioji 6“ Vilniuje. Atidaryta šeštadieniais nuo 13 iki 16 val.arba atskiru susitarimu tel. 860182009.

Iliustracija viršuje: Fumažistas, 2012; Parodos atvirukai, 2012; Spread, 2012.

Be pavadinimo, 2011/2012

Be pavadinimo, 2011/2012

Be pavadinimo (Rankos), 2011

Visos nuotraukos parodos autorių.

Straipsnio autorius:
Justė Jonutytė dirba su šiuolaikinio meno projektais.

Minimi menininkai:

Komentarai

  1. g

    Man patinka, kad visi Pauliaus Popieriaus darbai vadinasi “Be pavadinimo”, o skliaustuose nurodomas objektas… labai grazu…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *