Apie mąstymą matymu. Pokalbis su fotografe Santa Katkute

Papasakok kaip pradėjai fotografuoti? Ar esi baigusi kokius nors su fotografija susijusius mokslus? Ar pameni koks buvo pradėjimo momentas?

Atsimenu gyvenau dar bendrabutyje ir sugalvojau, kad visai norėčiau pradėti fotografuoti. Tai buvo labai seniai. Nuėjau tada į tokią SRS reklamos agentūrą, pas Remigijų Zolubą berods, ir baigiau ten kursus. Neatsimenu tiksliai kiek jie truko, bet buvo gana trumpi. Nusipirkau aš tada skaitmeninį fotoaparatą ir padėjau į lentyną, tai taip ir pragulėjo. Buvo jis ten ilgai, nežinojau nei kaip naudotis. O paskui atsirado draugas, kuris studijavo fotografiją. Tada ir pradėjau domėtis, klausinėti – kas kur kaip ir ką. Na ir tiesiog prasidėjo tada. Supratau, kad noriu fotografuoti juosta. Ilgainiui fotografavimas tapo gyvenimo būdu, tarsi dienoraščiu…

Tai jokių kompozicijos subtilybių/taisyklių nestudijavai, o fotografuoji labiau iš jausmo, intuicijos.

Visada laužydavau taisykles. Andrius [draugas – aut.past.] visada sakydavo: „Tu nebijok, laužyk. Centrinė ten ar ne – nesvarbu“. Tai tiesiog ir dariau taip, kaip man atrodė turėtų būti. Niekada aklai į taisykles nežiūrėdavau. Kas dar atėjo iš jo [draugo – aut. past.] – tai visokios diafragmos, apšvietimai ir viskas.

Prieš kiek laiko visa tai vyko?

Atrodo, keturi metai jau kartu, tai turbūt trys, keturi metai.

Ar fotografuodama turi kokį nors planą, idėją ar kažkur keliaujant atsiranda įkvepiantis vaizdas, pradedi fotografuoti ir žiūri kad kažkas gavosi. Kaip čia su tuo procesu?

Labai įvairiai. Būna viskas vyksta spontaniškai, toks labiau dienoraštinis fotografavimas. Tokių nuotraukų turiu daug.  Dažniausiai fotografuoju Burokaraistyje mūsų sodyboje. Tiesiog kai esi su draugais, kažką veiki, kažkas kažkokius drabužius dedasi ir maivosi, tai tiesiog imu ir fotografuoju. Viskas vyksta labiau spontaniškai, nėra taip, kad sugalvojau, pastačiau ir padariau.

O ką veikei prieš pradėdama fotografuoti?

Ką aš veikiau? Mokiausi, gyvenau užsienyje, dirbau ten ir niekada nepagalvojau, kad kažkada fotografuoti man bus taip įdomu.

Nieko susijusio su menais?

Ne, nieko. Nors dabar kaip jau pradėjau, tai noriu mokytis toliau. Tas pradėjimo momentas atėjo kažkaip savaime ir ne dėl mados jausmo. Tai darau dėl savęs, tiesiog man patinka.

Gal papasakosi apie fotoziną „A dark Love Story“? Kaip jis atsirado? Turbūt toliau mūsų pokalbis ir turėtų vystytis apie jį.

Buvo taip, kad aš kažkada buvau susiradusi Paul Paper‘į tokiam Flickr portale. Atsimenu, kad pirma jo žinutė buvo: „Gražu. Linkėjimai. Paulius“. Ir savaitės ar dviejų bėgyje jis man parašė, kad norėtų leisti „zinuką“ ir ar man būtų įdomu bendradarbiauti. Susitikom, pakalbėjom, parodžiau kokius darbus turiu. Nunešė parodyti kažkam iš Artbooks.lt, ir „zinukas“ buvo patvirtintas. Tada prasidėjo nuotraukų atrankos.

Kaip jas rinkaisi? Kaip „A dark love story“ susiklostė?

Iš tikrųjų pavadinimą rinkom ilgai. Buvo visokiausių variantų, bet šito labiau norėjo švedai. Pagalvojau, kad visai siejasi su nuotraukom, su kontekstu. Viskas į tai ir susieina. Mano fotografijos tokios ir yra – su meile, neapykanta, kažkokiu liūdesiu.

Šias dvi mėgstu:

Kaip tik šiandien varčiau ir sustojau ties jomis.

Viena pažįstama pasakojo (nežinau ar tai tiesa), kad Dzūkijoje buvo senas paprotys kabinti prijuostes ant obelų šakų. Jei eidamas keliu matydavai sode pakabintą prijuostę, vadinasi, ten gyvenanti mergina yra pasirengusi ir laukia vyro. Lyrinis nukrypimas, regis, sutampantis su tavo temomis, ar ne?

Aha, visiškai. Geras.

Atsimenu, kad skaitant šio fotozino anonsą man įsiminė sakinys apie kalbėjimą užuominomis, gal gali pakomentuoti?

Na kiekviena nuotrauka yra tarsi užuomina į tai, kas ten bus toliau. Taip ir vystosi istorija: prasideda nuo kažko, klostosi ties kažkuo ir kažkuo baigiasi – viena ilga istorija. Tikėjausi, kad bus ir kitų nuotraukų, tad galvojau, kad viskas kiek kitaip susidėlios, bet daugmaž viskas susiklijavo taip kaip įsivaizdavau. Didžiuojuosi šiuo zinu.

Žiūrinėjau tavo nuotraukas, kurias pavyko rasti „googlinant“, ir, atrodo, kad šis zinas vienintelis (neskaitant facebooke esančių albumų) turi pavadinimą. Na nuotraukų serija, turinti pavadinimą. Visos kitos, pavyzdžiui, tavo internetiniame puslapyje, nepavadintos.

Aha, dabar iš tikrųjų norėčiau visa tai pakeisti, grupuoti su pavadinimais, nes jau pildosi atskiros istorijos. Atsiranda kažkokios nuotraukų sekos, pavyzdžiui, pamesti ir atrasti daiktai bei visokios kitokios idėjos, kurių dar nenorėčiau atskleisti. Turiu ateityje planų išleisti knygutę, o ne ziną, todėl nenorėčiau dar visko pasakoti. Bet šiaip taip, pavadinimų ilgą laiką neturėdavau, nuotraukos būdavo tarsi atskiros, pavienės.

Tai taip tau ir istorijos dėliojasi, išsklidę laike, ar ne? Gali viena istorija klostytis, dėliotis kelis metus ir tik paskui tam tikru metu pasibaigti ir išnirti. Regis, nerašai scenarijaus istorijai, kurį paskui bandytum įgyvendinti, atkartoti.

Dažniausiai neturiu. Pastebėjau, kad ištisus metus kaupiasi nuotraukos  ir paskui jas bežiūrėdama imu ir atrandu kokią nors idėją/istoriją. Pavyzdžiui, kokie nors gamtos ir žmonių panašumai ir jau yra stimulas daryti kažkokias serijas, nes jau yra daug nuotraukų, kurios klijuojasi. Arba, pavyzdžiui, medžiai, jie pas mane labai dažnai dominuoja ir tai ateityje susiklijuos į kokias nors serijas. Tai tarsi koks tęstinis projektas.

Aha, projektas, kuris neturi nei aiškios pradžios, nei pabaigos.

Taip taip, būtent.

Ar sutiktum su tokiu teiginiu, kad turi labai ryškų, aiškų „stiliuką“? Jei pamatytum tavo padarytą fotografiją kokioje nors aplinkoje be vargo galėtum įvardinti.

Kažkada dariau tokią parodėlę gana buitine tematika. Tai buvo mano pirmoji paroda, tada dar egzistavusiame bare „Woo“. Atsimenu, kai ten apsilankę draugai parašė: „O, užėjom pasėdėt ir pamatę nuotraukas iškart supratom, kad čia tavo“. Taip, ir draugai sako, kad turiu aiškų braižą. Bet tiesiog, tai esu aš ir nežinau ar galėčiau pasakyti, kad čia būtent mano stilius ir iš viso ar galima tai pavadinti stiliumi, nes visgi viskas keičiasi – ir matymas, ir mąstymas. Negaliu pasakyti, kad visą laiką taip ir bus, gal vieną dieną imsiu ir sugalvosiu daryti kažkokius eksperimentus tamsoj. Kol kas yra taip kaip yra.

Nekuri strategijų kaip turėtum elgtis, kad išliktum, viskas klostosi kažkaip tėkmiškai, ar ne?

Taip. Vienintelė strategija, jei taip galima pavadinti, tai, kad tiesiog bandau kažkur dalyvauti, rodytis. Po truputį, regis, mane atranda. Va ir dabar parašė iš vieno Londono žurnalo ir pasikvietė. Aš didžiuojuosi tokiais dalykais. Na, kai pati neieškai, o tave atranda.

Iš tiesų pirmiau buvai pastebėta ne Lietuvoje, papasakok apie tai? Tiesiog talpindavai nuotraukas internete, kažkas ėmė ir pastebėjo?

Taip. Šiaip iš flickr’o viskas ir atėjo. Iš tiesų, tai neįsivaizduoju kaip internete žmonės mane susiranda, bet jie parašo, kažką pasiūlo, na aš, aišku, sutinku. Labai gera jaustis, kad tave, mažą žmogų iš Lietuvos, susiranda kažkas iš Niujorko arba iš Prancūzijos arba dar iš kažkur ir nori, kad tu būtum jų žurnalo dalimi. Man tai yra labai daug ir aš tuo džiaugiuosi. Pirmiausia viską darau dėl savęs, bet jeigu dar atsiranda žmonių, kuriems patinka mano darbai ir jie gali juos publikuoti – tai puiku.

O kokioje nors parodoje, neskaitant minėtosios, dalyvavai?

Ne, bet viena Paul Paper‘io pažįstama kuratorė iš Niujorko kažką lyg ketino daryti, bet, regis, tas reikalas taip ir nesusiklostė. Šiaip iš rimtesnių pasirodymų, tai gal būtų galima paminėti tą „zinuką“ Prancūzijoje. Buvau to žurnaliuko dalimi. Dabar jie vėl kviečiasi kitam numeriui. Tai irgi buvo panaši idėja, kaip „A dark love story“, taip pat pasidaro kaip ir plakatas toks.

Kažkur, dabar nepamenu kur, buvo paminėta, kad tavo fotografijose esančios moterų figūros yra tarytum suglebę, ištižę, tingios. Jos tarsi išnyra iš miškų, tamsos, ar pro užuolaidas besiskverbiančių šviesos blyksnių. Papasakok ką apie tokias interpretacija, pasisakymus manai?

Kad suglebusios galbūt nepasakyčiau, bet kodėl susidaro toks įspūdis? Gal tiesiog dėl mano manymo, kad fotografuoti žmogų įprastinėse pozose man nėra labai įdomu. Mano nuotraukose esančių personažų pozos, padėtys suteikia daugiau įdomumo pačiai nuotraukai. Jos (pozos) pasakoja istoriją ir aš siekiu tokio efekto, kad žiūrėdamas į nuotrauką tu norėtum daugiau apie ją sužinoti. Pavyzdžiui, tu nematai žvilgsnio ir tas nematymas byloja pats už save. Tai, aišku, labai susiję ir su meilės, aistros temomis. Nežinau kaip tiksliau tai paaiškinti. Gal aš tiesiog noriu parodyti savo būseną, kad aš tokia esu.

Dažnai tavo fotografijose lyg ir glūdi nuobodulys. Pavyzdžiui, nuobodžiaujančios pataluose susisukę, išsidrėbę ar besirąžančios figūros.

Tai gal kaip tik nenuobodžiaujančios. Kažkada dariau vieną seriją kultūros meniu organizuotam fotosofijos konkursui. Ji turėjo parodyti kaip mes jaučiamės pavasarį. Tai buvo serija apie morčių. Na, kad moterys tarsi katės, o visos tos pozos ir, kaip vadini, išsidrėbimai lovoje, tai ir atspindi tą būseną – kaip moteris jaučiasi pavasarį. Tarsi sugretinu mus su gyvūnais. Gimiau pavasarį ir šis metų laikas man visada buvo labai įdomus. Ta serija apie morčių galbūt vėliau susiklijuos ir į ilgesnę istoriją.

Kalbant apie aplinkas. Regis, labiausiai mėgsti miško ir uždaros namų erdvės apsuptis? Kodėl tau jos įdomios?

Pirmiausia, tai todėl, kad mėgstu natūralią šviesą. Ir šiaip, namuose, kad ir kaip bebūtų tu jautiesi geriausiai ar ne? Ir man atrodo, kad visiems iš mūsų žvelgiant į tą naminę aplinką kyla teigiamos emocijos iš to. Namai dažniausiai asocijuojasi su kažkuo geru, šiltu, jaukiu ir panašiai. Šitos vietos mane labiausiai ir įtakoja, pavyzdžiui, kažkokia šviesa krentanti pro užuolaidas arba gamtoje natūrali šviesa. Kol kas nelabai įsivaizduoju kaip galėčiau dirbti kažkokioje aplinkoje kur yra dirbtinė šviesa.

Jau minėjai, kad dažniausiai fotografuoji neplanuodama. Tai tiesiog įsimeti fotoaparatą ir trauki nuotykių ieškoti?

Aha, visada. Ir dabar prieš eidama į darbą rankinėn įsimečiau. Sutvarkytas ir visada paruoštas. Kad ir einu į darbą (man tas ėjimas tetrunka 10 minučių) būna pamatau, kad gražiai krenta šviesa. Pasirodo tarsi pažįstama, atsimenu, kad kažką panašaus jau turiu ir galbūt iš to susiklostys kokia nors istorija…

Esi momentų gaudytoja ar ne?

Taip.

Kalbant apie momentus. Ką manai apie telefoninę fotografiją? Telefonas visada šalia.

Fotografuodavau ir aš kažkada, dariau telefonų serijas, bet paskui ėmiau ir viską ištryniau. Šiaip tai irgi visai įdomu. Nereikia sustoti ties viena galimybe, būdu. Bet telefone nuotrauka tokia labai momentinė. Tu ją padarai ir iš karto žinai, kad va – jau turiu, o juosta man yra kažkas daugiau. Tu nežinai kas gausis, lauki, kol išsiryškinsi juostelę, kol nusiskanuosi. Ir kai pamatai rezultatą, man ta nuotrauka daugiau reiškia. O telefonas pas visus yra, ir tu lygiai taip pat fotografuoji tuos pačius dalykus, tik rezultatą matai iš karto.

Minėjai, kad nori išleisti savo leidinuką, o negalvoji pavyzdžiui, apie personalinę parodą?

Nežinau, gal personalinei parodai dar man ankstoka. Bet kokiame nors bendrame, grupiniame projekte mielai sudalyvaučiau. Leidinys, manau, yra paprasčiau.

Ar negalvoji apie tekstą šalia savo fotografijų?

Būtent apie tai paskutiniu metu ir galvoju ir jeigu leisiu tą leidinuką, tai tekstų ten tikrai bus ir galbūt su piešiniais. Tekstas gali nuvesti istoriją dar kokiais nors kitais keliais, manau, kad galbūt taip dar įdomiau.

Daug nuotraukų atsirado kvailiojant su draugais…

Taip. Daug dar ir nepublikavau. Galbūt dar ne laikas, nenoriu visko parodyti.

Tai belieka laukti tų parodymų. Šįsyk ačiū už pokalbį!

Santos Katkutės fotoziną „A Dark Love Story“ galima įsigyti internetiniame knygyne www.artbooks.lt