Pažadinti Lolitą, Ievą ir kitas moteris arba „gamta jau tūnojo joje“. Kristinos Sereikaitės paroda „Esu. Būsiu“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Aną savaitę pristatytas festivalio „In Focus“ debiutas – Kristinos Sereikaitės fotografijų ciklas privertė dar kartą grįžti prie moters temos. Net vėl pacituoti Leopoldo fon Zacherio-Mazocho žodžius:

„Niekad nesijausk saugus šalia moters, kurią myli, nes jos prigimtyje slypi kur kas daugiau pavojų, nei tau atrodo. Moterys ne tokios jau gražios, kaip apie jas kalba jų garbintojai, ir ne tokios jau paikos, kaip vaizduoja jų priešai. Moters charakteris yra jokio charakterio nebuvimas. Pati puikiausia moteris, susiklosčius aplinkybėms, gali pulti į purvą, o pati blogiausia – pakilti iki dangaus ir sugėdinti tuos, kurie ją niekina.<…> Nepaisant visų civilizacijos pasiekimų, moteris išliko tokia, kokią ją sukūrė gamta: ji išsaugojo tokio laukinio žmogaus būdą, kuris gali būti ir ištikimas, ir išdavikas, kilniaširdis ir žiaurus, nelygu koks instinktas tą akimirką ims ir užvaldys.”

Net pažadinti Lolitą, Ievą, Lilit ir kitus moters archetipus. Prisiminti Larso von Triero „Antikristą“, kurį Sereikaitės fotografijų siužetai primena tiek tema, siužetų pasirinkimu, tiek vizualine išraiška (niūrus, šaltas koloritas, pamėkliški personažai, šiurpą keliantys, vaiduokliški kasdieniai daiktai.)

Vėlavau į parodos atidarymą, tad kalbų negirdėjau. Jas  girdėjusi draugė pasakojo, kad pristatinėjant autorės kūrybą, irgi neapsieita be palyginimų su „Antikristu“. Bet autorė buvo pateisinta, nes sukūrusi fotografijas anksčiau nei pasirodė žymusis von Triero filmas (ciklą pradėjo prieš trejetą metų). Vis dėl to vizualus šių dviejų kūrinių – filmo ir fotografijų – panašumas kiek trikdo. Pavyzdžiui, filmo scena, kur pagrindinės herojės vaidmenį sukūrusi Charlotte Gainsbourg nuoga masturbuojasi prie didelio medžio, išsiraizgiusiomis šaknimis, ir fotografija, kurioje matyti medžių šakose (ar šaknyse) susigūžusi nuoga moteris. Neišvengiamai kuris nors vienas tampa kito komentaru ar citata. (Vargu ar galės kada kas vertinti šiuos darbus kaip nesusijusius.) O, turint galvoje, kad festivalio debiutantė dirbo su kino projektais, dar labiau aštrėja „kaltinimas” dėl kino vaizdinių perkėlimo į fotografiją.

Net neįdomu, kad atradimo ir interpretacijos džiaugsmą gadina pernelyg išsamus ir puikus pranešimas spaudai, kuriame kinematografiškas Sereikaitės braižas pavadintas „išjausta režisūra”. Sunku ką prie to ir pridėti. Režisūra tikrai išjausta. Matyti, kad personažų parinkimas neatsitiktinis: trapios, bežadės dvynės tarsi iš „Mirusiųjų knygos”, besilaukiančioji, primenanti siaubo filmo „Mylima” personažę, pamišusi hermafroditiškų bruožų senyva moteris… Net fotografijose, kurių personažai – įvairios buities detalės – jauti sunkų virš galvos tvyrantį įtampos debesį. Pakaruokliškas nuotraukų koloritas, kur ne kur užplaukiantis „bluras”, o kitur – tarsi stiklas švarūs ir aštrūs nufotografuotų objektų kontūrai jusles veikia vos ne fiziškai, priverčia įsitempti ir būdrauti kaip žiūrint siaubo filmą.

Kitas bruožas, kurį jau pastebėjo ir spaudos pranešime išdėstė fotografas ir kritikas Gytis Skudžinskas – tai vos apčiuopiamos ciklą jungiančios gijos, suteikiančios žiūrovui galimybę iš atskirų detalių susikurti naratyvą, savo mažytį trilerį, kurio centre veikia moteris. Ciklas tarsi jungia atskirus jos gyvenimo etapus – vaikystę, motinystę ir senatvę. Ir su šiais etapais susijusias, daugiausiai tamsias, ribines, psichologines jausenas: baimę, kaltę, nepasitikėjimą, būties trapumo suvokimą, desperaciją. Ištisas moters pasaulio problemų spektras: nuo galios duoti gyvybę iki desperatiško savinaikos (naikinimo) troškimo, nuo mazochizmo iki sadizmo. Nuo klasikinės vyro – kultūros, moters – natūros problemos iki desperatiško moteriškumo-gyvuliškumo ribos mindžiojimo, „blogos” moters, Ievos, Lilit archetipo išryškinimo.

Simboliškai atskirus etapus sujungia ir ciklo pavadinimas „Esu. Būsiu“, nubrėžiantis savotišką moters laiko liniją. Tiek fotografijose atsispindinti tema, tiek „trupanti” pavadinimo formuluotė primena neseniai galerijoje „Kairė-dešinė” matytą Akvilės Angickaitės ciklą „Ji arba yra”. Pastaroji menininkė taip pat naudojo fotografijos režisavimo metodą. Tačiau skiriasi jų moterų reprezentacija: Anglickaitei rūpėjo su religine, mariologine vaizdavimo tradicija susijęs moters tipas ir jo kvestionavimas, Sereikaitei – von trieriškos „Jos” ir „Pamišelės palėpėje” lydinys. Skiriasi ir menininkių priėjimas prie temos. Anglickaitės fotografijos kužda simboliais, gestais, žvilgsniu, detale, sukuriama sakrali atmosfera. Tuo tarpu žiūrint Sereikaitės į fotografijas, gali įsivaizduoti ištisą garso takelį, įvairuojantį nuo spengiančios tylos iki neramaus vėjo šnarėjimo užuolaidose ir šiurpaus klyksmo. Vis dėl to, palyginus abiejų autorių ciklus, teks pripažinti, kad Sereikaitės fotografijose motyvų pasirinkimo prasme neišvengta tam tikrų klišių.

Koks fotografės žvilgsnis į moters temą? Manojo „trilerio” veiksmas byloja, kad jis vėlgi turi panašumo į „Antikristo” herojės. Rašydama disertaciją apie raganų medžioklę Ji staiga suvokė, raganavimu kaltintas moteris iš tiesų buvusias apsėstas, todėl Ji metė savo kultūrinę veiklą, o filmo pabaigoje visiškai susiliejo su gamta (moters prigimties atitikmeniu). Sereikaitė vaizduoja moteris taip ir tokias, tarsi gamta jau glūdėtų jose nuo naivios, mergaitiškos vaikystės, o, laiko linijai tįstant, stichiška jos prigimtis atsivertų vis plačiau, taptų savivokos dalimi. Toks ryškus moters priskyrimas prie natūros, prie jausminės, iracionalios plotmės, primena mizoginišką nusivylusio vyro žvilgsnį (juk „Antikristo” heroję sukūrė vyras). Tačiau menininkės pozicija kažkokiu būdu tarsi išlieka „sėbriška” moterų tamsiajai pusei, jautri jos poslinkiams ir gestams. Gal jai pačiai pavyko pažadinti savyje Lolitą, Ievą, Lilit, kad tos viską apie save papasakotų.

Paroda veikis iki rugsėjo 13 d.

Kristina Sereikaitė. Iš serijos „Esu. Būsiu“, 2007 – 2010.