Išgyvenimo mokykla: Marmalencija. Paroda "Turbulencija. Trys požiūriai" Vilniaus Rotušėje

Prisimenu kaip, dar būdamas „naivus“ studentas, berods, kažkurio dėstytojo paskatintas, nešiau iš VDA į Rotušėje vykstantį kažkokį tapybos konkursą, ir savo „šedevrą“. Puikiai prisimenu, kaip tuometinė Rotušės parodų vadovė Dovilė Tomkutė gėdino mane lyg mažą vaiką ir, nė nepasidomėjusi paveiksle esančia tapyba, rėžė ilgą paskaitą apie tai, kad rimti tapybos kūriniai turi būti ir rimtai įrėminti, kaip pavyzdį rodė kitų, jau tituluotų kolegų paveikslus, įrėmintus plačiais auksų (ar jų imitacijos) tortais. Sakė, kad su tokiu nerimtu požiūriu į konkursą „toli nenukeliausiu“… Žinoma, ji buvo visiškai teisi, nes mano kūrinys tebuvo apkaltas varganomis „lištvomis“… Taigi, tuo mano konkursinė karjera (ačiū dievui) ir baigėsi.

Ir nors sakoma, kad ekspozicinė erdvė savaime nėra nei bloga, nei gera, kad viskas priklauso nuo parodos ar projekto, bet taip jau yra, kad jei kokia nors paroda vykta Rotušėje, jau iš anksto galima (beveik neklystant) spėti, kad tai bus šūdina paroda. Nors auksuoti tortai lyg ir apnyko, bet kažkoks, tik Rotušei būdingas neskanus prieskonis, specifinis mentalitetas, kažin kodėl, išlieka visada.

Taigi, sumokėjus šešis litus, tenka pasivaikščioti po parodą ir savo nuožiūra, atsakomybe, aklai pasirinkus duris, brautis į kažkurią salę, laikinai paverstą sandėliu, kurioje  (kokia sėkmė!) iš tiesų „paslėptas“ parodos tęsinys. Šiaip ne taip randu jungiklį ir įsijungiu šviesą. Greitomis bandau įsidėmėti kieno kuris paveikslas, bet Rotušės darbuotoja, atsitiktinai užklupusi mane šiame sandėlyje, perveria tokiu nemaloniai nustebusiu žvilgsniu, jog suprantu, kad turiu skubiai dingti, jei nenoriu atsidurti policijoje.

Paroda yra iš tokių, apie kurias nėra ką rašyti ir net nereikėtų rašyti (tokių parodų net neturėtų būti), bet juk honoraras už tekstą pažadėtas… Tas honoraras – žudantis dalykas. Parodos kūriniai, žinoma, visokie – beprasmiai ir labiau argumentuoti, nuobodūs ir įdomūs, dekoratyvūs ir „gilesni“, komerciniai ir labiau nuoširdūs. Vienu žodžiu, tiesiog paveikslai. Esmė tame, kad visa ši eklektiška kompanija pateikiama neva konceptualaus projekto (suprask – ne auksuoto torto) rėmuose. Kuriems galams to reikia? Kam eiti aplinkiniais keliais, kai galima padaryti daug paprasčiau.

Jei paroda atspindi tris tariamus kuratorių požiūrius – dailininkų, kolekcionieriaus ir menotyrininkės (kas būtų tikrai įdomu), tai kodėl neparašius trijų išsamių, (net subjektyviai) nuoširdžių, (net subjektyviai) argumentuotų paaiškinimų ar koncepcijų (jei labiau patinka toks žodis), kuriose sužinotume kodėl kiekvienai parodos daliai pasirinkti būtent šie, o ne kiti tapytojai (-os), kaip ir kodėl kiekvienos dalies kolekcija, tos dalies kuratoriaus nuomone, atspindi vieną ar kitą požiūrį? Kuo, pavyzdžiui, specifinė yra kolekcininko, dailininkų ir menotyrininkės atranka?

Na gerai, teisybės dėlei reikėtų prisipažinti, kad labai labai įtempęs savo menkutes varganas smegenėles, jau būdamas ant išsekimo ribos, pradėjau lyg ir suvokti, kad menotyrininkė, matyt, tiesiog akcentuoja jaunesniąją kartą. Galbūt, kolekcininkui iš Danijos labiau prie širdies kičas, o pačių dailininkų kuruotos dalies pozicija niekaip neišsiduoda.

Žinoma, tema pasirinkta labai sėkmingai. Juk patiriame išties sunkų ir išbandymų kupiną laikotarpį ir labiausiai, turbūt, šiuo baisiu laikmečiu kenčia mažiausiai apsaugoti, labiausiai pažeidžiami – benamiai gyvūnai, beglobiai vaikai, seneliai ir dailininkai. Žiūrėk, Karaliai ir Princai nebe užsako portretų ir tenka, kruvinomis ašaromis verkiant, eikvoti paskutinį, juodai dienai atidėtą milijoną! O juk reikia ir šeimą išlaikyti, ir pobūviuose dalyvauti. Matyt, ir jaunojo tapytojo premija jau išleista duonos Kriaukšlei… Ir tada dailininkai reaguoja…

Koks dar, bliat`, dailininkų požiūris į permainas?! Kas per nesąmonė?! Tiesa, vienas netikėtai maloniausių parodos elementų (sakau be pašaipos). – iš „pogrindžio“ ištrauktas (tikiuosi, kad) ironiškas Kristijonas Miliūnas Kristijonai – tu gali!

Vis dėlto – (daugiausia) žinomos pavardės, tie patys chrestomatiniai darbai, kurių didžioji dalis keliauja jau ne per pirmą parodą ir sukurti tada, kai dar apie jokias krizes, sudėtingus socialinius pokyčius niekas nė nesapnavo. Spėju, kad „požiūriai“ iš tiesų tėra dekoratyvūs parodos pagražinimai (nors paroda nuo jų nepagražėja) tam, kad ekspozicija neatrodytų „nuoga“, kad paroda neatrodytų tiesiog sukabintų paveikslų krūva.

Taigi, dar kartą retoriškai klausiu – kuriems galams reikia iš šūdo spausti vašką?! Ir pats atsakau. Suneši paveikslus, sukurpi pseudokoncepciją ir, žiūrėk, koks nors kvailys, toks kaip aš, reaguoja, rimtai bando gilintis, knaisiotis, kritikuoti, bet tikrasis tikslas pasiektas – niekinė parodėlė juk vis tiek išreklamuojama.