Kraštai ir kraštutinumai: apie antrąjį „Interformato“ simpoziumą Nidos meno kolonijoje

2012 m. gegužės 28 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Gintarė Matulaitytė

Kas yra atokumas/nuotolis? Ką reiškia būti/veikti periferijoje? Kokia šiuolaikinio meno sąveika su vietiškumu bei kaip jį pristatyti skirtingoms auditorijoms? – tai pagrindiniai klausimai, žymintys antrą kartą Nidos meno kolonijoje (NMK) vykusio simpoziumo „Interformatas” diskusijų lauką.

Kaip atvejo studijos savo veiklą pristatė septynios menininkų rezidencijos bei meno centrai periferijose: Skaftfell vizualiųjų menų centras (Islandija), rezidencija Botkyrka (Švedija), MoKS (Estija), Serde (Latvija), Wysing meno centras (JK), Grizedale Arts (JK), Škotijos skulptūros dirbtuvės (JK). Per keturias dienas dalyviai turėjo galimybę susipažinti su Nidos meno kolonijos rezidentais bei perprasti kolonijos gyvenimą, tad renginio vieta tiesiogiai koreliavo su simpoziume nagrinėjamais klausimais. Kita vertus – pasirinktą temą galima laikyti organizatorių deklaracija siekti atvirumo, ir produktyvumo ne kiekybine, kokybine prasme. Tai, matyt, kilo iš poreikio apsikeisti patirtimis mąstant apie jau/tik metus veikiančios Nidos meno kolonijos ateitį.

Minėtų institucijų atstovai bei NMK rezidentai, be pavienių spaudos žmonių bei atsitiktinai atklydusiųjų ir sudarė auditoriją. Tai parodo dažną nutolusių institucijų realybę ir užduoda pirmąjį klausimą – kam skirta tokia vieta, jei ji pasiekiama tik nedaugeliui ir kodėl sąmoningai pasirenkamos nuo šalies centrų nutolusios vietovės? Turiu galvoje simpoziume pristatytas iniciatyvas. Dauguma jų perkeltos sostinių gyventojų arba iš ten grįžusiųjų į kaimus. Atitinkamai jas galima apibūdinti kaip siekiančias autonomiškumo, kuriančias alternatyvą centrui, o galbūt jį pratęsiančias? Kalbėdama su kolege šias institucijas pagal jų veiklą ir vidinę politiką grubiai suskirsčiau į: periferinius šiuolaikinio meno centrus-rezidencijas ir menininkų rezidencijas-fermas. Pirmajai kategorijai priklausančios institucijos būtų įsikūrusi miškuose kaip centrinės institucijos satelitas. Pačios institucijos integracija nėra pagrindinis siekis, veikiau vykdomos ekspedicijos į „mėnulio“ žemę. Antroji, pavargusi nuo  gyvenimo didmiestyje, labiau galėtų būti įvardijama kaip  gyvenimo būdas, kuriant autonomiją ir ekonomine prasme – menininkai ten kuria ir ūkį ir meną, o kartais ir ūkišką meną. Ir vienu ir kitu atveju situacija panaši tuo, kad įsikūrus nedidelėje gyvenvietėje iškyla adaptacijos klausimas – į jį atsakoma skirtingai. Kaip ir galima tikėtis lokali socialinė aplinka daugelio menininkų įtraukiama į projektus arba tampa jų pagrindu. Svarstymus, kiek menininkas turi teisės kištis į bendruomenės gyvenimą nukirto Adamo Sutherlando replika – ar menininkui apskritai turi rūpėti aplinkinių reakcijos? Paradoksalu, bet būtent jo vadovaujamas Grizedale meno centras ypač artimai bendradarbiauja su miestelio bendruomene ir yra tapęs neatsiejama jos dalimi. Dėl bendros britų politikos, kuri siekia kultūrą padaryti prieinamą visiems žmonėms, institucijos daug energijos skiria savo auditorijos plėtimui, įvairinimui. Panašu, kad šiuo atveju rastas toks paprastas sprendimas, remiantis Johnu Ruskinu – meno centras prisijungia prie jau esančių bendruomenės renginių organizavimo, užuot rengęs savo. Kitas dalykas, kad bendruomenės-menininkų galutinis produktas yra labiau kompromisas – pakeliamas renginių apipavidalinimo „meniškumo“ lygis, tačiau nežengiama toliau, nei dizainas.  Žinoma, tai tik viena veiklos dalis, kuri galbūt ir užtikrina auditoriją  vis daugiau žinomų šiuolaikinių menininkų besikviečiančiai institucijai.

Kitas, taip pat Didžiojoje Britanijoje įsikūręs, Wysing meno centras – visai kitokio profilio, tikriausiai priklausytų pirmajai kategorijai, kuriai kolaboracijos su bendruomene yra daugiau medžiaga tyrimams.  Būdami Tate satelitu, jie pristato šiuolaikinį meną, labiau rūpinasi vietinių švietimu. Taip sakant pateikia kuratorinį pasiūlymą diskusijoms atsižvelgdami į vietinių gyventojų interesus. Taip, manau,  išlaikoma pozicija neperžengiant ribos kai vykdoma drastiška intervencija paverčia žmonių gyvenimus į intelektualinį eksperimentą.

Kaip apsidrausti, kad tikslas netaptų savaiminis (projektas dėl paties projekto)? Kokia jų misija? Koks iš tiesų jų interesas? Šiais klausimais diskusijų trūko ir todėl, kad būnant „viduje“ juos užgožia pragmatiškos, išlikimo, problemos. Atlikdami šiuolaikinio meno eksporto iš centrų į periferijas funkciją, jie prisiima atsakomybę už tai, koks žmonių suvokimas formuojamas. Tad kaip ir kokį meną turi pristatyti periferiniai meno centrai, kad tai netaptų parodija, kuomet pristatomas ne menas, o žmonių aklai garbinamas objektas. Teisingai pastebėta Nuno Sacramento, Škotijos skulptūros dirbtuvių direktorius, jog reikia pradėti ne nuo institucijos ar bendruomenės, o nuo pagrindinių socialinių klausimų. Kiek iš platesnės distancijos į centrų-rezidencijų veiklą buvo pažiūrėta NES rezidencijos (Islandija) vadovės Melody Woodnutt moderuotoje diskusijoje. Trumpai tariant diskusijoje išsakytų minčių seka būtų tokia: meno kūrimas rezidencijose argumentuojant, jog siekiama kultūrinių mainų, nėra įtikinantis; svarbiau koks yra vienos ar kitos pusės interesas, pagrindas. Tikslas – ne rezultatas, bet procesas. Produkciją išvis anuliuoti, tada ir motyvacija bus kita. Iš tiesų, rezidencijos yra investicija ateičiai, kuri turėtų tapti galimybe permąstyti savo kūrybą, o ne užsiimti gamyba „įkvėpta“ gamtos ar vietinės kultūros. Peržvelgus dabartinių Nidos meno kolonijos rezidentų kūrinius, dėmesio vertų pasirodė tik pora – ir tai gana daug.

Pabaigai manau tiktų prisiminti norvegų menininko Terje Nicolaisen pasiūlymą Meno viešosiose erdvėse Norvegijoje (KORO) institucijai, kaip komentarą bendrai meno finansavimo situacijai:

Tai pasiūlymas naujam KORO veikimo principui. Pasamdytiems 4-6 menininkams 3-6 metus būtų mokami įprasti atlyginimai. Šie menininkai nebus susieti su KORO jokiu kitu aspektu, tik tuo, jog gaus jų mokamus mėnesinius atlyginimus ir dirbs tai, ką paprastai dirba. KORO neiškels jokių kitų sąlygų, išskyrus jau minėtasias – jokių ataskaitų, kontaktų, atsiliepimų. KORO privalo nepublikuoti jokios informacijos ar aptarinėti menininkų veiklos, nors pasibaigus šiam laikotarpiui būtų logiška išleisti leidinį, pristatantį menininko veiklą. Šių santykių konfidencialumas veiks menininką pozityviai ir stimuliuojančiai, tuo tarpu KORO gali tik tikėtis, kad šio periodo pabaigoje viešojoje erdvėje kažkas įvyks, kaip tiesioginis ar netiesioginis menininko veiksmų rezultatas.

Deja, tai utopija, kaip ir mintis, jog meno centrų programas turėtų sudaryti publika, visgi būtina palaikyti atvirą diskusiją su ja, o galvojant apie struktūras – ir su vietos savivaldomis. Tad galbūt kitą kartą simpoziume išvysime ir Skaftfell savivaldos atstovus ar Botkyrkos kultūros ir laisvalaikio tarybos narius.

Akimirkos iš keturias dienas trukusio simpoziomo NMK:

Nuotraukos: Sophie Bellot.

Straipsnio autorius:
Gintarė Matulaitytė yra Lietuvos, Latvijos ir Estijos meno žurnalo Echogonewrong.com redaktorė.

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *