Monolito byla: Vilniaus išvarža

2014 m. rugpjūčio 20 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Tomas Čiučelis
urbonavicius-0297

Valdas Urbanavičius, “Krantinės arka”, Vilnius. Skulptūra pastatyta 2009 m. sausio mėn., vykdant “Vilnius — Europos kultūros sostinė 2009” viešųjų erdvių humanizavimo programą, skirtą šiuolaikinei miesto viešųjų erdvių interpretacijai. Kitos dvi programos dalimi tapusios skulptūros: Roberto Antinio “Puskalnis” ir Mindaugo Navako “Dvigubos grindys.”

Štai jis,  įsibrovėlis — neperprantamas ir paslaptingas, nepavaldus nei įsakmiam aplinkos familiarumui, nei suglumusių praeivių lūkesčiams. Palikdamas smalsius žvilgsnius be atsako, jis tiesiog esti su visa savo neperprantama duotybe. Nepaisant nesibaigiančių kultūrinių tardymų, jo paskirtis taip ir lieka kažkur anapus kasdienių daiktų tvarkos — neįžvelgiama ir neįmenama. Tiesą sakant, nepateikdamas jokios akivaizdžios savo buvimo priežasties, šis įsibrovėlis atsiduria net ir anapus paties priežastingumo. Panašu, jog toks priežasties ir vietos kasdienybės inventoriuje nebuvimas jaukia jaukius realybės paklodus — pilietinį sambūvį trikdo ne vien tik pats ne-daiktas (daiktas su minuso ženklu), bet ir atpažįstamo “kažko” trūkumas kaip toks.

Nuo pat pirmosios savo atsiradimo (įsibrovimo) dienos jis tapo “diskusijų objektu” — t.y., kažkuo, kas yra, bet ne visai (arba kažkuo, kam dar nesuteikta teisė materializuotis ir kas turi likti suspenduotas diskusijų limbe, lyg laukdamas verdikto ar paskutiniojo teismo). Vargu, ar kuriam kitam šiuolaikinio meno objektui buvo skirta tiek neblėstančio dėmesio ir vargu, ar koks kitas kūrinys buvo sukėlęs tokią piliečių poliarizaciją. Reaguodami į įsibrovėlį pašalinti reikalaujančias peticijas ir jų sukeltus audringus debatus, nemažai intelektualų ir komentatorių (vėl!) ėmė publikuoti savo refleksijas, tad ir šis tekstas tik papildys įsibrovėlio bylą, kurią savo ruožtu norėčiau laikinai pavadinti “monolito byla.” Leisdamas mintims tekėti savo vaga, tuo pačiu pabandysiu išdėstyti tokio pavadinimo pasirinkimo priežastis.

Tačiau prieš pradėdamas turiu įspėti: ši minčių eigastis neturi savo galutinio paskyrimo taško, kuriame bus kažkaip susiliesta su pačiu “daiktu.” Čia galimas tik nuolatinis artėjimas, panašus į nesibaigiantį racionaliosios kreivės artėjimą prie asimptotės — be susikirtimo, be sprendinio. Kad ir kaip beprasmiškai ar tautologiškai tai beatrodytų, galbūt šis nesibaigiantis judesys “daikto” link vis tik bus pajėgus atskleisti tam tikras įtampas, kurios, manding, gali būti iškalbingesnės, nei kategoriškos interpretacijos atveju.

krantines_arka

Krantinės išmatavimai, Vlado Urbanavičiaus eskizas

Išties ironiška, kad šio besitęsiančio kultūrinio sąmyšio epicentre atsidūrė iš pažiūros bejėgiškai (vos neparašiau “begėdiškai”) styrantis dujotekio vamzdžio strampgalis: surūdijęs, nuogas, neišraiškingas, pažeidžiamas, jokių lozungų nepostuluojantis, tačiau vis tik tapęs besitęsiančiu “daikto įvykiu,” kurio dalyviais staiga pasijuto kone visi vilniečiai. Juk turėjo įvykti kažkas (arba nuolat vyksta kažkas), ką reikėtų laikyti tokio visuotinio susidomėjimo priežastimi — kažkas, ko neišeitų tiesiog patogiai subendravardiklinti į estetinius arba etinius “naudingai panaudotų lėšų” klausimus. Tas daiktas tiesiog yra ten, visų akivaizdoje. Pernelyg tuščiaviduris, niekuo nepagražintas, pernelyg nebylus, kad galėtų būti kažkuo daugiau, nei ant jo projektuojamo socialinio kino ekranu. Vadinasi, daiktas kaip ekranas? Šitą mintį galima paplėtoti.

Kalbant apie ekraną — t.y., ekraną kaip paviršių, kaip ženklų tarpusavio deryboms dedikuotą vietą — sunku išvengti kinematografinės interpretacijos. Abstrahavus sociopolitinę kino dimensiją ir pažvelgus į ekraną kaip technologinį subjektą, pastarasis atsiskleidžia kaip tabula rasa — savo turiniui abejinga medija, vienodai atvira tiek propagandai, tiek avangardui. Čia ypatingai įdomu tai, jog medijos lygmenyje galima aptikti savotišką demokratiško sambūvio idėją, kurios sąlyga — ekranas — įgalina konceptualiai ir ideologiškai įvairų turinio kaleidoskopą. Ekrano medija visad išlieka atvira ištisam galimybių spektrui nereikalaudama ideologiškai specifinio turinio — nelyg tuštuma, kuri nuolat prašosi būti užpildoma. Kitaip tariant, varomąja sąveikavimo su ekranu jėga tampa nebe specifinio (“svarbiausio,” “teisingiausio”) turinio poreikis, o būtinybė turėti patį ekraną — būtent ši būtinybė kažkokiu būdu padeda išlaikyti mūsų akiratyje tą demokratinio sambūvio šmėklą. Tuo tarpu, problemos prasideda kuomet ženklai okupuoja ekraną siekdami autoritetingai (tuo pačiu ir autoritariškai) jame įsitvirtinti (“štai, ką tai reiškia ir jokių kitų interpretacijų čia būti negali”), paversti jį “naudingu įrankiu” su aiškiai apibrėžta funkcija, ar net apskritai jo atsikratyti, kadangi ekranas atskleidžia “per daug.” Tačiau ką visa tai turi bendra su “Krantinės arka” ir monolitais?

Žvelgiant iš tradicinės estetikos perspektyvos, “teisingai” funkcionuojantis ekranas turėtų apskritai dingti iš percepcijos ir bekompromisiškai paaukoti savo paviršių projekcijos efektams, tačiau štai Arka atsisako tai padaryti. Neredukuojama nei iki ideologiškai ar logistiškai būtinos funkcijos, nei iki estetiškai “malonių” efektų, ši iš Neries dubens styranti žarna savo nepaslepiamu daiktiškumu prasiveržia nelyg suturėjimą (užkietėjimą) ir įtampą ženklinanti išvarža ar hemoroidas. Nenuostabu, jog toks atsisakymas pasislėpti už malonaus atpažįstamumo katalizuoja šitiek įvykių, diskusijų, peticijų, politinių iniciatyvų, debatų apie meninę vertę, argumentų apie finansines ir kultūrines skulptūros atsiradimo sąlygas, bei raginimų skulptūra atsikratyti. Visas šis “kinas” projektuojamas ant vieno paprasto objekto — tokio vieno ir tokio paprasto, kad pati reakcija į objektą tampa kur kas didesniu ir svarbesniu objektu. Per visą skulptūros gyvavimo laiką besikumuliuojantys debatai ir reakcijos virto būtent tuo turiniu, kurio trūko pirmąją skulptūros atsiradimo dieną: dabar tai jau materialus turinys istorijų, metaforų, mitų, spekuliacijų, interpretacijų, išaiškinimų, draudimų, peticijų pavidalu. Tai, kas iš pradžių buvo tiesiog “surūdijęs vamzdis,” bėgant laikui sumaterialėjo socialine prasme. Tuomet kyla klausimas, ką būtent šis socialinis materialumas sako?

urbonavicius

Konstrukcinis “Krantinės arkos” brėžinys, aut. J.Vašeikienė ir Z.Stanski

 Štai čia ir atėjo laikas įvesti “monolito” sąvoką, kurią skolinuosi kaip ready-made metaforą iš Stanley Kubricko “2001 m. Kosminės odisėjos” — t.y., monolitas kaip sąmyšį keliantis, bet tuo pačiu ir kažką fundamentaliai svarbaus atskleidžiantis objektas. Apeidamas šio epinio filmo naratyvo detales, norėčiau tiesiog sutelkti dėmesį į paprastą, bet tuo pačiu ir problematišką idėją, jog už (r)evoliucinius proveržius ir mūsų žmogiškąją prigimtį atsakinga ne tiek tai, ką paprastai esame linkę vadinti “natūraliąja atranka,” ar apskritai kažkas “natūralaus” (pažįstama, giminiška, lokalu, nacionalu), o akistata su kažkuo neįmenamu ir dirbtinu (menu, technologija, pramanu, kitybe, svetimybe). Kuomet paslaptingas ir neįmenamas monolito pasirodymas atveria diastemą (plyšį, properšą, “išnirusio sąnario” būvį), iškyla akivaizdi problema: kaip priimti ir įsisavinti šį neįmenamumą, šią skirtį tarp natūralios būties ir dirbtinio įsibrovimo. Kubrickas savo įžvalgą pateikia aiškiai: skirties įsisavinimo sąlyga yra smurtas.

Iš tokios minčių slinkties darosi akivaizdu, jog šis sąryšis tarp skirties ir “autoimuninio” smurto nurodo į savotišką horror vacui — baimę koegzistuoti su nepaaiškinama properša, neigti net paties tokio koegzistavimo galimybę. “Krantinės arkos” atveju vieši raginimai pašalinti skulptūrą, regisi, pavaldūs būtent tokiam smurtiniam impulsui: vengti tuštumos, neigti ir represuoti kitoniškumą. Viena vertus, toks smurtinis (tiek psichologine, tiek politinės valios prasme) elgesys lyg ir turėtų siūlyti akivaizdžią savo paties alternatyvą: būti svetingais įsibrovėliui. Svetingas elgesys — tai suspenduotas smurtas, tolerancija, paliaubos, kitoniškumo priėmimas. Tačiau kita vertus, net ir svetingumas išlieka problemiškas, kadangi jis vis tik nenutolsta nuo smurto tiek, kad būtų pajėgus tapti jo alternatyva — svetingumas įmanomas kaip laikinai suspenduodas, represuotas, suvaldytas smurtas. Nenuostabu tad, jog liberalaus svetingumo politika, kviečianti būti tolerantiškiems, mandagiems ir politiškai korektiškiems yra kritikuojama ir iš kairės, ir iš dešinės. Potencialus ir simptomiškas represuoto/suspenduoto smurto sugrįžimo motyvas yra pernelyg gerai pažįstamas, kad svetingumas būtų tiesiog nekalta smurto alternatyva. Svetingumas nepalieka įsibrovėlio tuo, kas jis yra: įsibrovėlis negali būti niekuo daugiau, tik akylai stebimu, įtartinu, aptarinėjamu, nutarimo laukiančiu svečiu.

Būtų pernelyg veidmainiška priimti kitoniškumą kaip kažką iš anksto pažįstama. Pavyzdžiui, buvimas svetingais Arkai ko gero reikštų, jog jai suteikiama kažkokia šiuolaikiška, paaiškinama, suvokiama, patogi reikšmė, kurią neišvengiamai — ir aršiai — reikės ginti nuo kitų galimų reikšmių. Yra ir dar viena problema, kuri prisideda prie svetingumo infliacijos: svetingumas suponuoja, jog įsibrovėlį pasitinka vietos savininkas. Svetingumo sąlygomis įsibrovėlis visad liks tuo, kas savo vietos neturi.

Tad ko gero, būtent toks dabar ir yra oficialus Arkos statusas: už borto, “vidaus išorėje,” bendrabūvyje su nepritapėliais, gatvės menininkais, balandžiais, rašeivom, benamiais, keistuoliais.

Viršuje: Valdas Urbanavičius, Krantinės arka, 2009. Juliaus Balčikonio nuotrauka

urbonavicius-0335 urbonavicius-0290 urbonavicius-0292

Juliaus Balčikonio nuotraukos.

Perpublikuota iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos meno žurnalo anglų kalba Echo Gone Wrong,  2014 07 24.

Straipsnio autorius:
Tomas Čiučelis. Kontinentinės filosofijos doktorantas Dundee universitete (Škotija). Vilniaus dailės akademijoje baigė fotografijos ir medijų meno studijas. Išvertė Noamo Chomskio knygą "Hegemonija arba išlikimas" (Kitos knygos) bei Levo Manovičiaus "Naujųjų medijų kalba" (VšĮ MENE). Tyrimų sritys: mediacija, technologijų filosofija, kitybė ir kalba. Asmeninius komentarus skelbia tinklaraštyje http://tomasciucelis.blogspot.co.uk (anglų k.).

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *