Kūrybiškumas pagal Morfai arba „Apie stumbrus, mamutus ir dideles piktybines karpas“

„Beveik kaip ir mano portfolio“,- rašė menininkas Morfai, socialiniame tinkle pasidalijęs video filmuku, kuriame užfiksuoti nebaigti statyti Kauno viešbučiai, jau spėję virsti miesto architektūrinio peizažo skauduliais. Iš tiesų, nors ir ne vieną kūrybinę idėją minėtuose pastatuose realizavęs, menininkas kuria ir kitomis raiškos priemonėmis: nuo grafikos iki fotografijos, nuo tapybos iki rastų objektų (ready-made). Tačiau visgi labiausiai jis žinomas kontekstualumu ir konceptualumu pasižyminčiais viešosios erdvės projektais, paremtais šiuolaikinio meno strategijomis: apropriacija, įvietinto meno ir institucinės kritikos teorijomis. Šiame pašnekesyje – apie menininko idėjas, įgyvendintas mus supančioje aplinkoje bei su ja glaudžiai besisiejančius aspektus: viešąją terpę, žiūrovą, kūrybinę laisvę ir kūrybiškumą.

 Pradėkime nuo to, kad nesi baigęs meno mokslų. Ar jautiesi dėl to kažką praradęs? O gal, tiksliau, kažko neatradęs?

Norėčiau mokėti piešti žmogų, man tai atrodo kaip aukštesnės rūšies menas. O visos tos abstrakcijos… kuo toliau, tuo labiau imu jų nemėgti.

Žinot, galima mokėti labai mažai, pavyzdžiui, kaip Kusama, vien taškiukus dėlioti ir su tuo nuveikti labai daug, ir labai įdomiai. Tik nuo tavęs paties priklauso kiek giliai, plačiai ar sudėtingai, o gal ir visa tai kartu, nori pasiekti.

 Kas tau yra kūrybiškumas?

Nors tai tik dalis visko, ką tokia sąvoka apima, tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į susitapatinimo aspektą. Galima įsivaizduoti, kaip tampi tuo, ką nori išspręsti. Esi viduje savo problemos arba gali žiūrėti į tai, iš tolimos distancijos. Esi tai, kito akimis ir tuo pačiu pati širdis. Ir kai jau taip nardai tame, o gal dar apimi gretutinius objektus, tada gali išreikšti tikrąjį gyvumą, ir tai pavadinsime kūrybiškumu. Tada jau ne tik kad pateiki keletą įdomių variantų, bet esi vientisas ir lankstus. Klasikinis pavyzdys būtų – kriminalistas, matantis ieškomo nusikaltėlio akimis.

Tavo įvietinto meno (site-specific) kūrinio „Sėjėjas“, sukurto 2008 m. Karo muziejaus sodelyje Kaune, reprodukcijos ne tik apkeliavo gatvės meno tinklaraščius ir pateko į geriausių gatvės meno kūrinių albumus, bet ir pasklidęs tarsi virusas, pradėjo operuoti įvairiuose ne meno kontekstuose, pvz., įvairūs protų mūšiai, viktorinos etc. Papasakok, kaip sugalvojai šį kūrinį? Ką tau reiškia erdvė, kurioje įgyvendinai šią idėją? Kodėl už akių užkliuvo būtent Bernardo Bučo „Sėjėjas“ (1939)?

Na kaip buvo… Vartydavau kokios nors pripažintos užsienio leidyklos išleistą gražų albumą apie iliustraciją, apie šiuolaikinį meną arba apie architektūrą. Ir būna ten tokiomis mažomis raidėmis parašyta, iš kur tas žmogus arba kurioje vietoje yra pastatytas tas ar anas dalykas. Ir visur, aišku, pirma New York, po to – London, Berlin, LA, Paris, arba koks nors Tokyo, Milan, Hamburg ir t.t. Bet niekada nebūna tarkim Tallin, Minsk ar Sarajev. Ir, aišku, niekada nebūna Kaunas. Taigi, dar prieš viską turėjau, tokį, galima net sakyti, patriotišką motyvą. Man norėjosi padėti kažkokį tašką šioje vietoje. Parodyti, kad mes čia irgi kažką galime. Dabar tai įrodyta ir galiu ramiai miegoti. Tos knygos manęs nebejaudina.

Neturiu kažkokių asmeninių ar kitokių jausmų, kodėl būtent ši skulptūra ir šioje vietoje, tai tiesiog vaizdiškai buvo tinkamas objektas ir visos dalys organiškai tiko tokiam įgyvendinimui.

Jaunimo menų festivalio „Be stogo 2014“ lydinčiame projekte „(META)MONUMENTAI“ atlikai meninę akciją „Monumento krustelėjimas“, kur grafikos priemonėmis transformavai Ąžuolyne stovintį miesto simbolį – Dalios Matulaitės skulptūrą „Stumbras“ (1979). Šia akcija užbaigei savo tęstinį miesto objektų (nebeatliekančių savo funkcijų reklamos karkasų, rėmų) ženklinimo projektą, kuriuo siekei aktualizuoti urbanistiniame peizaže nebefunkcionalių dalių ir detalių egzistavimą miesto kontekste. Kodėl nori apie tai kalbėti? Ar manai, kad miestas gali būti švarus arba bent jau šiek tiek gražesnis iškėlus probleminius klausimus vien tik kūrybinėmis priemonėmis? Kitaip tariant, ar manai, kad menas gali kažką pakeisti?

Savo projektais subtiliai siekiu paskatinti žmogaus sąmoningumą, apeliuoti į jo sąmonę, o ne fiziškai išspręsti konkrečias problemas.

Stumbro projekte Kauno miesto simbolis per valandą įgavo visiškai kitą pavidalą. Naujai interpretuojame tai, kas mums taip įprasta. Tai ir yra menas, kultūra. Mes kvestionuojame, žaidžiame. O D. Matulaitė galvoja, kad aš čia pasikėsinau į kažką. Mėlynai apšviesta Rotušė irgi yra tokia pati idėja. Žinoma, mano stumbras buvo grafiškas, jis – rėkiančių formų. Kitame etape jau nereikėtų tiek drąsių ir rėksmingų priemonių, būtų galima pereiti prie kažko subtilesnio. Bet tam reikia pribręsti.

 Šis baigiamasis tavo kūrybinio ciklo akcentas ne tik ženklino vienos idėjos realizavimo pabaigą, bet buvo išskirtinis ir tuo, kad akcija vyko nesankcionuotai. Festivalio rengėjai buvo nubausti ne tik už intervenciją į miesto viešąją erdvę, bet ir už prisilietimą prie kito konkretaus menininko kūrinio. Viename, dar prieš šią meninę akciją, spausdintame interviu teigi, kad legalumas tavęs nedomina, nelegalumas – taip pat. Ar tavo nuomonė po šio įvykio pasikeitė? Kodėl prieš vykdant akciją aplenkėte Kauno miesto savivaldybę?

Žinoma, visada reikia susitarti su savivaldybe prieš imantis bet kokių veiklų viešojoje miesto erdvėje. Man patinka tvarka. Nenorėčiau propaguoti maišto ir destrukcijos. Bet pagalvokit, derinimo procesas užtrunka labai ilgai. Mes turėjom vos mėnesį. Galvojome, kad ši idėja nebūtų praėjusi pro institucinį filtrą, todėl rinkomės kitokį kelią ir tai greičiausias ir vienintelis įmanomas būdas padaryti kažką panašaus. Nors gavom baudą, bet iš esmės mums pasisekė. Galim sakyti, tokia buvo to kūrinio kaina.

 Vadinasi, vertas tik 10 litų?

Iš pradžių gavome 10 litų baudą, bet vėliau, kai D. Matulaitė kreipėsi į LATGA-A, bauda pasiekė 800 litų sumą. Jos noras buvo, kad šie pinigai, piešimo priemonių išraiška, pasiektų neįgaliųjų ir sutrikusio intelekto vaikų namus. Mes nesiginčijome, taip ir padarėme.

O kas dėl legalumo, tai aš tiesiog džiaugiuosi, kad iš viso yra kur ir su kuo dirbti. O legalu tai ar ne, neturiu tokios prabangos svarstyti ir rinktis. Antraip likčiau iš viso be nieko. Aišku, kuriu ir namuose ramiai, kur niekam nekliudo, bet taip ilgai neištveriu. Kažkas ima ir patraukia, tiesiog nesąmoningai. Va, žiūriu kaip vėl einu kur nors, kariuosi kopėčiomis, nors sakiau: „niekada nebegrįšiu“. Ir čia nejuokauju, visada taip nutinka.

Tokie kūrybiniai pasireiškimai ir proveržiai siejasi su kūrybine laisve. Kaip ją apibrėžtum?

Galbūt keista, tačiau laisvę kūrėjas įgyja per suvaržymus ar apribojimus. Kiekvienas tikriausiai prisimena, kaip buvo sunku ką nors sugalvoti, kai dailės ar lietuvių pamokose mokytojai duodavo „laisvą temą“. Pradžioje visi apsidžiaugia, kad nereikės daryti ko nors neįdomaus, bet greitai susigriebia, kad visai nėra nuo ko pradėti.

 Įvietinto meno praktikos yra neatsiejamos nuo jų lokacijos. Vienas tokio meno aspektų yra kūrinio, kaip rinkoje cirkuliuojančios prekės, kritika. Tai tarsi tam tikras pasipriešinimas vyraujančiam kapitalizmui ir jo gimdančiam visko suprekinimui. Viešųjų erdvių menas glaudžiai siejasi ir su meno institucijų kritika. Įgyvendindamas kūrybines idėjas viešojoje erdvėje tu ignoruoji meno institucijas, tam tikra prasme jas apeini, apeidamas ir meno rinką. Ar apie tai galvoji?

Nenoriu būti pesimistiškas, gal tai tik mano prasta, kaip jauno ir nelabai žinomo, neturinčio reikiamų ryšių, menininko patirtis, tačiau sunkiai patikėčiau, kad įmanoma būtų gauti leidimą muziejuje panašaus masto projektui, kaip, tarkim, mano sukurtas mėnulis. Galėčiau vieną ar du žmones įtikinti, gal tiksliau reikėtų sakyti „atversti“, bet ne daugiau; tai – neįmanoma. Tai – ne žmogaus jėgoms. Per daug blokų, per daug senų mąstymo stereotipų ir visokių baimių įsivelti į kažką, kas nepatikrinta ar dėl ko galėtum apsijuokti.

Bet aš gydau šią ligą po truputį. Ypač Kaune turim daug pacientų. Tikriausiai, todėl mane čia ir atsiuntė. Aišku, dalis chroniškų senosios kartos užsispyrėlių tiesiog išmirs, o kita dalis bus edukuota pagal naują programą.

Įvietintas / gatvės menas tam tikra prasme suteikia laisvę temos ir formos aspektu. Tuomet tarsi esi išlaisvintas nuo pataikavimo kuratoriams ir meno institucijų įgeidžiams, o plačiau – ir valstybės įgyvendinamai kultūros politikai, kuri, kaip galios mechanizmas, nustatydama prioritetines meno sritis ir finansavimo kryptis, nulemia vienokio meno suaktualinimą, kitokio –  nuslopinimą. Tačiau toks laisvas ir tarsi nuo išvardytų dalykų nepriklausomas menas reikauja didelės atsakomybės prieš kiekvieną miesto gyventoją. Ką manai apie suvokėją? Ar jis tau svarbus?

Kad stengiuosi dėl žiūrovo – būtų per maža pasakyti. Aš neriuosi iš kailio. Jis yra mano žmogus, kam aš daugiau galiu tai daryti? Privalau pasidalyti tuo, ką mąstau ir darau. Man tai – svarbiausias dalykas. Viskas pas mane būna kaip padengtas stalas: jeigu ką praleidai ir nepamatei gatvėje, tai būtinai pamatysi internete. Ir netgi tada aš nepiktnaudžiauju dėmesiu, vieną nuotrauką įkeliu ir ne daugiau.

Jau nebegaliu kurti sau. Nebe tas laikas, kad eksperimentuočiau į „stalčių“. Buvo laikas, kai mokiausi, o dabar yra laikas, kai rodau.

Visai neseniai internete praskriejo žinutė apie Morfai pavogtą mėnulį. Daugeliui žiūrovų šis projektas buvo pristatytas video filmuku, kuriame užfiksuota per kelis aukštus nusidriekusi šviečiančio mėnulio instaliacija, sukurta viename iš Kauno viešbučių vaiduoklių. Ten pat – ir tavo sukurtas sraigės simbolio piešinys. Kitą netoliese stovintį Kauno viešbutį neseniai papuošei ilgiausiu lietuvišku žodžiu. Kodėl tau rūpi tie pastatai?

Jeigu žiūrėtume iš tos perspektyvos, kad kiekvienas dalykas, esantis mūsų aplinkoje, namuose ar informaciniame lauke, mus įtakoja. O taip ir yra. Tai tokie pastatai vaiduokliai yra tarsi didelės piktybinės karpos. Mano darbai – tai tik, galbūt, nedidelis mėginimas išjudinti reikalus.

Tuo pačiu, tokie „mamutai“ labai patogūs savo eksploatacinėmis erdvėmis. Todėl aš kiekvienu savo projektu stengiuosi parodyti vis kitokį meninį priėjimą ir manau, dar labai daug ką įdomaus galima ten padaryti.

 Egzistuoja nemažai, įvairius aspektus išryškinančių, viešosios erdvės apibrėžimų. Kaip viešąją erdvę apibūdintų Morfai?

Manau, kad čia svarbi yra atsakomybė. Tai, kad statydamas namą, reklaminį stendą ar kurdamas meninę instaliaciją – darai tai kitiems ir kad kiti gyvens su tuo, ką tu atneši. Bet dar labai svarbu yra tai, kad ta viešoji erdvė prasideda dar gerokai prieš mums į ją įžengiant. Joje vykstantys reiškiniai yra greičiau tik visuomenės atspindys.

Iliustracija viršuje: Morfai, Monumento krustelėjimas, 2014. Ąžuolynas, Kaunas

Morfai, Nuodėmė ir atgaila, 2014

Morfai, Rėmai, 2014

Morfai, Sėjėjas, 2008. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, Kaunas

Morfai, Sėjėjas, 2008. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, Kaunas

Morfai, Stotelė, 2014, Vydūno al., Kaunas

Morfai, Sviedinys, 2014. Santaka, Kaunas

Morfai, Tank, 2015. Fotomanipuliacija

Morfai archyvo nuotraukos