Minskas – ne už kalnų. Pokalbis su šiuolaikinio baltarusių meno parodos „Durys atsidaro? Baltarusių menas šiandien“ kuratoriumi Kęstučiu Kuizinu

„Vilniuje visi suprantam, kad Minskas yra fiziškai kažkur netoli, bet tik kai nuvažiuoji, supranti, kad iki kitos šalies sostinės yra arčiau nei iki Klaipėdos. Tiesa, kai pastovi valandą-pusantros prie sienos, atstumas vėl padidėja.“ – Kęstutis Kuizinas. Lapkričio 18 dieną Šiuolaikinio meno centre atsidarys šiuolaikinio baltarusių meno paroda „Durys atsidaro? Baltarusių menas šiandien“. Šis pokalbis, o vėliau ir paroda bandys pasižiūrėti: kaip toli ir kaip arti nuo mūsų yra Baltarusija.

Norėčiau  pradėti nuo klausimo, kaip kilo šiuolaikinio baltarusių meno parodos idėja? Ar tai tik sutapimas, kad ji rengiama tuo metu, kai tiek politiniame, tiek ekonominiame lygmenyse bendravimas su Baltarusija aktyvinamas? Ar galima būtų parodą matyti kaip tam tikrą valstybės kultūros politikos žybsnį?

Nesakyčiau, kad tai oportunistinis atvejis, kai bandoma prisiderinti prie kokių nors vyraujančių ar naujų krypčių, nuostatų viešam gyvenime, šalies politikoje. Tai prasidėjo anksčiau, baltarusių menininkų, menotyrininkų, Europos humanitarinio universiteto dėstytojų iniciatyva. Jie klausė, ar manęs nedomintų Baltarusijos pristatymas Venecijos bienalėje*, kadangi esamoje situacijoje jie jaučia „žinančios“, praktinės kuratorystės deficitą. Toli nesižvalgydami, kreipėsi į kaimyninės šalies instituciją, kuri daug metų dirba su šiuolaikiniu menu ir turi patirties su didžiaisiais meno renginiais, tokiais kaip Venecijos bienalė. Atsakiau, kad galbūt domintų, nes tai sužadino mano smalsumą ir paskatino kelionę į Minską, kur galėjau susitikti su menininkais, pasižiūrėti situaciją. Tada pasiūliau, kad galėtume pradėti ne nuo Venecijos, o nuo parodos Vilniuje, o tada jau žiūrėtų, ar jie nori tokio kuratoriaus, kad tokia sudėtimi ar bent panašiu požiūriu jų menas būtų pristatomas svetur. Taigi ištakos, sakyčiau, yra pažangiausių Baltarusijos menininkų- aktyvistų, kurie nėra abejingi dabartinei jų meno situacijai ir plėtotei, neformali iniciatyva. Ji išsivystė į tokį projektą, kuris, manau, leis ir patiems baltarusiams pažvelgti į savo meno sceną, nes savo šalyje jie neturi normalių sąlygų šiuolaikinio meno sklaidai.

Kiek iš  pasirinktų menininkų gyvena ir kuria Baltarusijoje, o kiek – už jos ribų?

Šiais laikais menininkai migruoja dėl įvairių priežasčių, yra mobilūs, bet Baltarusijos atveju tai yra labiau susieta su menininkais, kurie išvažiuoja iš šalies studijuoti ir tiesiog nebegrįžta. Parodoje matysime Oxanos Gourinovitch, kuri pagal išsilavinimą yra architektė ir dirba Berlyne architektūros firmoje, atliktus piešinius, kurie taip ir vadinasi: „Menininkai ir dizaineriai, kuriuos aš žinau, kurie išvyko iš Minsko“ ir „Menininkai ir dizaineriai, kuriuos aš žinau, kurie sugrįžo į Minską“. Juose žiūrima yra į tikrą baltarusių meno žvaigždyną, „Išvykime“ pažymimas Minskas ir iš jo kyla labai daug rodyklėlių į Diuseldorfą, Berlyną, Amsterdamą ir kitus miestus, o „Sugrįžime“ atvirkščiai proporcingai – vos vienas kitas sugrįžta. Nuo pat pradžių man atrodė svarbu pabandyti parodyti tuos meninius gyvenimus, menines scenas (baltarusiai menininkai dažnai užsienyje telkiasi į bendruomenes) kaip vientisą kūną. Aiškinau baltarusiams, kad jeigu jie pamirš savo menininkus, kurie mokėsi ir pradėjo kurti Baltarusijoje, bet išvažiavo, ilgainiui jie ir nebebus baltarusių menininkai. Patariau jiems palaikyti ryšį ir pripažinti juos kaip savus, kaip pavyzdžius minėjau Joną Meką, Žilviną Kempiną, kurie senokai gyvena JAV, bet yra pristatomi nuo Lietuvos toje pačioje Venecijos ar kitose bienalėse. Dėl proporcijos, tai trečdalis menininkų bus negyvenantys Baltarusijoje, o kiti gyvena ir kuria Baltarusijoje, didžiąja dalimi Minske. Beje, net keletas parodos dalyvių mūsų užsakymu sukūrė specialius kūrinius Vilniaus parodai.

Ir visi bus eksponuojami greta?

Taip, visi bus pristatyti kaip lygiaverčiai menininkai, t.y. eksponuojami vienoje parodoje, pristatomi viename kataloge ir netgi savo viešnagės Vilniuje metu visi bus apgyvendinti viename viešbutyje…

Kiek projektas yra derinamas su Baltarusijos valstybinėmis institucijomis, Kultūros ministerija? Ar sulaukėte tam tikrų pageidavimų iš jų pusės?

Ne, tai yra mūsų programos dalis, šia prasme visiškai autonomiška, kaip bet kuri kita paroda. O baltarusių pusė dalyvauja tik, sakyčiau, informavimo lygmenyje: kad mes rengiam tokį projektą, žino ambasada, žino Kultūros ministras, neseniai viešėjęs Vilniuje ir apsilankęs ŠMC. Jiems yra smalsu, jie iš anksto prašė menininkų sąrašo, kas mus šiek tiek nustebino. Norėčiau pabrėžti, kad projektas vykdomas už Lietuvoje surinktas lėšas, tad mes nesam niekaip įsipareigoję Baltarusijai turinio prasme.

Ar rinkdamasis menininkus galvojote apie Nepriklausomybės dvidešimtmečio baltarusių šiuolaikinio meno tendencijas, ar orientavotės į jaunuosius, tarkim, pastaruosius penkis metus aktyviausiai kuriančius menininkus?

Ruošiantis šiam projektui, deja, teko įsitikinti, kad Baltarusijoje nėra labai daug jaunų, aktyviai kuriančių žmonių. Taip yra dėl akivaizdžios priežasties – nėra infrastruktūros. Šiuolaikinis menas nėra pigus dalykas ir jeigu nėra rėmimo fondų, institucijų, kurios padeda įgyvendinti projektus, vien jam atsidėti sudėtinga, tad vyrauja viduriniosios kartos menininkai, kuriems arti keturiasdešimt, kurie pradėjo karjerą dešimto dešimtmečio viduryje. Bet, nepaisant to, šioje parodoje siekiama parodyti kuo platesnį spektrą – nuo visai jaunų menininkų, ką tik pabaigusių studijas, iki tokių baltarusių meno ikonų kaip Vladimiras Tsesleris, kuriam, berods, virš šešiasdešimties.

Kai nėra nusistovėjusio baltarusių šiuolaikinio meno diskurso, kuo rėmėtės atrinkdamas menininkus? Baltarusių kritikų ir kuratorių patarimais, tuo, ką buvo galima pamatyti pastarosiose tarptautinėse Lodzės ir Poznanės bienalėse?

Minsko parodų salėse surasti įdomaus šiuolaikinio meno beveik neįmanoma. Internete informacijos apie naujausius procesus taipogi labai nedaug. Tačiau kaip visada, galutinis vaizdas susideda iš visų įmanomų šaltinių: daugybės privačių pokalbių, susitikimų ir rekomendacijų. Negaliu sakyti, kad visai nieko nežinojau apie baltarusių meno sceną, vienas kitas menininkas dalyvavo ankstesnėse mūsų parodose, pavyzdžiui Artur Klinau Baltijos tarptautinio meno trienalėje „Traukos centras“ 2002 metais, o Igoris Savchenko parodoje „24/7: Wilno – Nueva York (visą parą)“ 2003 metais. Antra, padedamas mano minėtos baltarusių menininkų ir menotyrininkų iniciatyvinės grupės, apsilankiau ne vienoje dailininko studijoje, peržiūrėjau daugybę kūrinių arba susipažinau su jų dokumentacija. Savo veikloje kliaujuosi grandininės reakcijos principu – kalbėdamas su vienu menininku, klausinėju apie kitus, kurie jam įdomūs, taip pat su menotyrininkais, meno kritikais, jie kažką rekomenduoja, ir taip susidarai savo vaizdinį.  

Parodos pavadinimas – „Durys atsidaro? Baltarusių menas šiandien“. Ar, jūsų manymu, durys atsidaro Vilniaus, Lietuvos publikai, ar per Vilnių ir Vakarų Europai? Ar kuruodamas galvojote apie tam tikrą baltarusių šiuolaikinio meno „egzotiškumo“ aspektą, kurį lietuvių menininkai, norėdami būti pastebėti Vakaruose, galėjo išnaudoti kurį laiką po Nepriklausomybės atgavimo?

Baltarusių šiuolaikinio meno atžvilgiu nevartočiau sąvokos „egzotiškas“, tai visgi nėra Afrikos ar Ramiojo vandenyno salų menas, vadinčiau tiesiog nežinomo meno scena, nes ji yra uždara, joje mažai judėjimo, mažai baltarusių menininkų yra žinomi pasaulyje. Iš parodos konteksto išskirčiau gal tik Mariną Naprushkiną, kuri jau dalyvavo keliose svarbiose tarptautinėse bienalėse.

Vis dėlto, net ir Naujosios Europos žemėlapyje Baltarusija yra pilka dėmė. Tad projektas „Durys atsidaro?“, rengiamas Lietuvoje, yra skirtas Vilniaus ir Lietuvos publikai, kaip minėjau, mums nemažiau svarbu patiems baltarusiams parodyt jų meną be suvaržymų, tiek išorinių – neleistinų temų, tiek vidinių tabu, kurių baltarusiai menininkai tikrai nemažai turi, tos vidinės cenzūros, kad galbūt to neverta ar negalima daryt. Tuo pačiu per Lietuvą baltarusių menininkai turi galimybę būti labiau išgirsti ir labiau matomi tarptautiniame kontekste, nes mūsų institucija turi nemažą tarptautinių ryšių tinklą ir patirties bendravimo ir keitimosi informacija srityje. Būtų įdomu šitą parodą parodyt ir dar kur nors. Kai galvojome, kaip pristatinėti šitą parodą, paaiškėjo, kad galime sakyti, kad tokia paroda yra rengiama pirmą kartą ne tik Lietuvoje, bet apskritai. Tokio baltarusių šiuolaikinio meno pristatymo dar nebuvo, galima minėti vieną kitą fragmentišką parodą Lenkijos ir Vokietijos periferijoje, ne tokios svarbos institucijose. Tad, manau, patiems baltarusiams tai turėtų būti įvykis, be to, esam labai arti, jie gali lengvai atvažiuoti.

Reiktų nepamiršti, parodos pavadinime yra klaustukas, o aš labai norėčiau, kad to klaustuko nereiktų rašyt. Jei projektas bus sėkmingai įgyvendintas, tikiuosi, kad durys liks bent jau praviros.

Ar įmanoma vesti kažkokias paraleles tarp baltarusių šiuolaikinio meno, koks jis yra dabar, ir lietuvių šiuolaikinio meno prieš dvidešimt metų?

Ir taip, ir ne. Julija Fomina savo tekste katalogui priskiria baltarusių šiuolaikinį meną Rytų Europos šiuolaikinio meno fenomenui, bet kaip esantį pradinėje būsenoje. Kiek aš domėjausi naujų vėjų, permainų raida Baltarusijos mene, jie taip pat turėjo didelį pagyvėjimą po Nepriklausomybės atgavimo, 1992-1993 metais, kai buvo daug neformalių judėjimų, performanso meno ir apskritai daug energijos, daug tikėjimo ir gero užtaiso. Nenorėčiau visko paprastai suvesti su Lukašenkos atėjimu į valdžią 1994 metais, bet iš tiesų sunku pasakyti, kad meno scena pastaruoju metu pulsuotų. Su ja reikia dirbti, ieškoti, kalbėtis, skatinti. Taigi šis projektas ir kilo dėl to, kad negalima laukti dar dešimt metų ar daugiau, kol pasikeis didžioji politika, pasaulis persitvarkys, ir tada jau galėsim lygiaverčiai bendrauti, keistis informacija. To nelaukdami, žengiame žingsnį, kad įvyktų bent kažkoks suartėjimas.

Ačiū  už pokalbį.

* Baltarusija pirmą ir kol kas vienintelį kartą Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje dalyvavo 2005 m. 2009 m. „Baltarusijos paviljonas 53-ioje Venecijos bienalėje“ buvo atidarytas ne Venecijoje, o Minske, BelExpo parodų rūmuose. Šioje parodoje bandyta apžvelgti šiuolaikinio Baltarusijos meno sceną, žinoma, pristatant tik Baltarusijoje kuriančius menininkus.

Iliustracija – tai specialiai Vilniaus parodai Olego Yushko sukurtos inscenizuotų fotografijų serijos fragmentas, pavadinimu Full Linen Jacket, 2010.