Bendrijos gimimas (II d.)

<…> Sekančioje šio esė dalyje imsimės bendrijos anapus virtualybės ir bandysime paanalizuoti, kokie bendrijos modeliai įmanomi mūsų kultūriniame kontekste, kokias bendrijas galime matyti utopijose ir praktikoje, palyginsime su jau egzistuojančiais pavyzdžiais JAV bei kitur.

Neatsitiktinai bendrijų problematiką pradėjome nagrinėti būtent nuo internetinių, on-line bendrijų, tačiau tuo pasąmoningai nurodome ne tiek į didesnę pastarųjų svarbą tikrovėje vykstančių socializavimosi procesų atžvilgiu, kiek akcentuojame patį pakitusį sąntykį tarp bendrijų tikrovėje ir bendrijų internete. Simbolinė struktūra, į kurią pavirsta, pavyzdžiui, draugų ratas, perkėlus jį į socialinį tinklą arba kitą darinį internete, jau nebėra traktuojama tiesiog kaip „tikrų“ socialinių sąryšių atspindys – ji tampa kažkuo daugiau. Jei anksčiau buvo galima kalbėti daugiausia apie tai, kad tikrovėje atsiradusių ir joje palaikomų bendrijų nariai bendrauja, dalinasi informacija ir kitaip kontaktuoja interneto kaip tarpininko dėka, tai dabar būtent internete atsirandančios, į jį perkeltos, jame palaikomos ir besiplečiančios bendrijos subordinuoja tikrovėje vykstančią socializaciją ir atitinkamai ima gyventi savo pačių gyvenimus kibererdvėje.

Tiems iš mūsų, kurie dalyvauja internetinių socialinių tinklų, blogų ir forumų realijose (t. y., daugumai), bendrijos sąvoka jau yra mutavusi. Daugelis žmonių tokiuose dariniuose jungiasi į, regisi, tokias pačias, kaip tikrovėje, tam tikrų interesų, tikslų, aplinkybių, veiklos, vietos, praktikos vienijamas bendruomenes, tačiau fizinio dalyvavimo ir socializavimosi tikrovėje faktorius čia jau sumažėjęs iki minimumo. Lengvumas, su kuriuo jungiamasi į naujas ir vis įvairiapusiškesnes internetines bendruomenes, iniciacijos nebuvimas ir grynai informacinis dalyvavimo internetinėse bendrijose pobūdis sukuria kažką esmingai nauja, kažkokią itin specifinę bendrabūvio kategoriją ir jauseną. Prie to prisilietėme pirmojoje teksto dalyje, tad dabar imkimės socializavimosi off-line – kaip apčiuopti jo pobūdį dabartyje?

Daugelis sociologų nurodo perėjimą iš dalyvavimo į vartojimą esant vienu iš esmingiausių XX a. visuomenėje įvykusių ir mus į XXI a. atlydėjusių pokyčių, kuris tuo pačiu nurodo ir į kokybiškai kitokį bendrijos, bendrabūvio suvokimą. Dalyvavimas ir vartojimas, net ir būdami sąlyginiais vaizdiniais, leidžia gana aiškiai įsivaizduoti pačią pokyčio kokybę. Dalyvavimas – tai horizontalus ryšys, abipusiškumas, betarpiškumas. Vartojimas – tai vertikalus ryšys, vienpusiškumas, atstovavimas.

Galima būtų pateikti vaikų kiemo pavyzdį – pvz., Lietuvos miesto kiemas (o ir pati miesto, kvartalo erdvė) jau nebėra tai, kas jis buvo dar prieš kelis dešimtmečius. „Kiemo draugų“ vaizdinys užleidžia savo pozicijas „feisbuko draugų“ vaizdiniui. Tas nedidelis kiemo vaikų būrys savo betarpišku dalyvavimu palaikydavo socialinį darinį, kuris turėjo visus, regis, įprastus bendrijos požymius: norint į jį įsijungti, būdavo reikalingas iniciacijos (susipažinimo ir pasitikėjimo įgavimo) ritualas, reikėdavo jame dalyvauti fiziškai ir, visų pirma, „priklausyti“ pačiam kiemui – t. y., būti susietam su bendrija bendru (ir, iš esmės, atsitiktinai atitekusiu) vardikliu. Iš to sekdavo ir patys socializavimosi procesai, kurių išdavos – tai ne tik mėlynės ir tepaluotos kelnės, bet ir nuovoka apie priklausymą tiek psichologinei, tiek geografinei teritorijai, kurios kiekviena kertelė tapdavo „sava“, įgaudavo simbolinę reikšmę. Kiemas atlikdavo viešosios erdvės funkciją ir tuo pačiu formuodavo aiškų ir socialiai apibrėžtą supratimą apie viešumo/privatumo santykį. Būtent betarpiškas viešosios erdvės „įveiksminimas“ savimi ir buvo toji vienintelė kiemo vaikų bendrijos egzistavimo sąlyga.

Tuo tarpu vartojamosios erdvės įveiksminimas galimas tik netiesiogiai, atstovaujant patį save per tarpininką-vartotoją, arba apsiribojant kuria nors savo funkcija. Akivaizdu, kad „kiemų tuštėjimo metas“ atėjo (juk jis atėjo?) atsiradus fizinių viešųjų erdvių konkurentui – simbolinei viešajai erdvei internete. Naujoji erdvė (kurią sunku pavadinti geresne ar blogesne – ji iš principo kitokia) jau nebegali būti vadinama „dalyvavimo“ erdve, kadangi dingsta pati dalyvavimo kategorija ir jos vietą užima atstovavimas.
Be abejo, būtasis laikas čia vartojamas greičiau sąlyginai; tuo norime pabrėžti faktą, jog dalyvavimo bendrija yra nutolusi į antrą planą ir – kas įdomu – yra tapusi savotišku opozicijos simboliu anonimiškai, individualistinei, atomizuotos globaliosios visuomenės gyvensenai.

Kažkodėl taip jau yra, kad žmogaus fantazija verčia jį tikėtis ir siekti to, kas viršija poreikį tiesiog palaikyti betarpišką egzistenciją. Fantazijos vedinas jis imasi kurti programinius gyvenimo modelius ne tik sau individualiai, bet ir bendruomenei bei – dar toliau – visuomenei (žr. Ferdinando Tönnieso koncepcijas  Gemeinschaft [„bendrija“, „bendruomenė“] ir Gesellschaft [„visuomenė“, „asociacija“]). Visuomenės vaizdinys aprėpia neapčiuopiamiausias žmonių bendrabūvio abstrakcijas ir, savo ruožtu, yra dažniausias kritikos objektas. Jei bendruomenėje tarpusavio ryšiai išreiškiami, regis, akivaizdžiais savitarpio, giminystės, draugystės principais, tai visuomenėje vyksta kur kas neapčiuopiamesni procesai. Savitarpiškumas visuomenėje praranda betarpiško bendravimo pobūdį ir tampa labai sąlygiškas, jei apskritai įmanomas, o bendrumas – numanomas, įsivaizduojamas ir projektuojamas į nepažįstamus žmones, kurių vien tik pats skaičius, nors ir ribotas, išeina už kasdienio suvokimo ribų.

Nepaisant fantazminės tokių bendrabūvio formų, kaip „nacija“, „tauta“ ir pan. prigimties, jos vis tik yra svarbiausios žmonių likimų valdytojos. Tiesa, joms neretai priskiriami „nežmoniškumo“, „antihumaniškumo” ir panašūs epitetai. Vienaip ar kitaip esame priversti suvokti, kad visuomenė – tai tas nematomas taisyklių, normų, išmokstamų vertybių ir simbolinių ryšių antstatas, kuriam palaikyti reikalingos visai ne simbolinės, o fizinės ir psichologinės (bendrai tariant – baigtinės) žmogaus jėgos. Tie, kas atsisako mokėti tokią vizuomenės fantazmo palaikymo kainą, imasi savo alternatyvių projektų, kuriuose bendrus sprendimus individualioms problemoms keičia individualiais (arba būtent bendruomeniniais) sprendimais bendroms problemoms (pvz., valstybinę sveikatos apsaugą keičia į etnomedicinos praktikas, socializavimąsi  miesto kultūroje – į alternatyvios gyvensenos bendruomenę atokiame gamtos kampelyje ir pan.).

Tiesa, kalbėti apie aktyvias, daugiau ar mažiau sąmoningai organizuotas ir į visuomenės užribį pasitraukusias bendrijas Lietuvos kontekste sunku. Daugiau tokių alternatyvia gyvensena ir kontrkultūrine pozicija pagrįstų bendrijų yra JAV, kur tam yra palankios sąlygos geografine ir istorine-kultūrine prasme. Pavyzdžiui, Lietuvoje kol kas nelengva įsivaizduoti tokią autsaiderių komuną, kaip The Mesa, kur žmonės, nebeturintys ką prarasti ar tiesiog nerandantys sau vietos konformistinėje visuomenėje, gyvena faktiškai už įstatymo ribų ir patys kuria bendrabūvio normas (arba viskas tiesiog vyksta spontaniškai ir neretai chaotiškai). Mūsų šalyje tiesiog fiziškai būtų sunku rasti vietą, kurios įstatymo galia nepasiektų dėl nepalankaus landšafto, ir kur būtų galima nuosekliai įgyvendinti alternatyvios bendruomeninės gyvensenos projektą ar bent jau įsteigti „laikinąją autonominę zoną“.

Mieste gi skvotų įkūrimo bandymus ir kitokias anarchistines praktikas iš kultūrinės erdvės išstūmė loftų klasteriai, kur bendrabūvis, vėlgi, remiasi vartojimu daug labiau nei dalyvavimu (net jei kalbame apie įvairius „nekomercinius“ daiktų turgelius ir panašias iniciatyvas). Šia prasme jos yra virtualios net nepaisant to, kad jų nariai susitinka ir bendrauja fiziškai. Prisiminus klasikinį fetišizmo apibrėžimą (žmonės bendrauja nebe tiesiogiai, o per daiktus), galima konstatuoti, kad dauguma dabartinių bendrijų Lietuvoje (ypač Vilniuje) yra iš esmės fetišistinės, nes jos „gamina“ ne idėjų, o prekių (tiek materialių, tiek įsivaizduojamų) mainus. Tai visgi nėra ta bendrija, apie kurią mes norime kalbėti ir kurios gimimą trokštame išvysti.

Ar yra kitokių scenarijų? Visų pirma, gyventi toliau nuo „meinstryminės“ visuomenės ir rekonstruoti istorinę ikimodernią baltų gyvenseną mėgina neopagonys-romuviečiai. Jie gyvena nuošaliose sodybose ir stengiasi nesinaudoti įprastais moderniosios visuomenės atributais. Tačiau ar yra įmanoma tokio pobūdžio bendrija be rekonstrukcijos elemento, gyvenanti pilnai dabartyje ir besinaudojanti visomis šios dabarties teikiamomis galimybėmis, bet vis tik kritiškai vertinanti jos apraiškas ir kurianti savą autonominę kultūrinę realybę iš pačios savo narių energijos?

Kažkas panašaus, atrodo, galėjo gimti Žeimių dvare, kur du ten gyvenantys menininkai buvo įkurę įsivaizduojamą Žeimių estetinės minties ir anonimiškumo technikumą – utopinį šiuolaikinio meno projektą, kuris turėjo tikros dalyvavimo bendrijos potencialą. Deja, pastarasis nebuvo išnaudotas iki galo, ir utopija liko tik… utopija.

Kartais bendrija beveik gimsta ten, kur žmonės susirenka kartu kokia nors proga vienoje patalpoje. Tai yra neprognozuojama, bet dažniausiai įvyksta tada, kai tie žmonės išsikalba/išsisemia iki ypatingo intelektualinio svaigulio būsenos. Tas jausmas yra su niekuo nesupainiojamas, bet kartu ir dažniausiai labai neilgalaikis. Tokį jausmą buvo galima patirti Šiauliuose vykusio festivalio „Virus 11“ konferencijos metu, kai, aplinkoje ir žiniasklaidoje siautėjant „kiaulių gripui“, ankštame rūsyje susirinkę žmonės diskutavo apie įvairias kultūrine infekcijas ir susijusius dalykus. Tai buvo kažkas be galo keista ir tuo pačiu beveik nepatogiai tikra. Norisi tikėti, kad užčiuopus šią būseną ir kažkokiu būdu pratęsus bei „užfiksavus“ ją, gali gimti ilgalaikė produktyvi bendrija, kuri pagaliau materializuos kažką, ko mes dar nesame regėję, ir ko labai ilgimės.

Bendrija – tai būdas dalyvauti pasaulyje, o bendrijos ilgesys – tai tuo pačiu ir paties pasaulio ilgesys. Pasaulio, kuriame žmogus gali atsisakyti ideologinių/visuomeninių fantazmų vardan kažkokio dar nepažinto buvimo kartu su…