Laikas gyvenimo fikcijai. Julijos Pociūtės paroda „Trys atspindžio pusė“ galerijoje „Meno parkas“

Kovo 17 d. galerijoje „Meno parkas” (Kaunas) buvo atidaryta menininkės Julijos Pociūtės personalinė paroda. Vis dar naujoje galerijos ekspozicijų erdvėje, trečiame aukšte, Julija sukūrė ir „išmeditavo” paveikią ekspoziciją, susitvarkydama su specifine erdve (kuri nėra tradicinis „baltas kubas”). Tris atspindžio puses deklaruojantis parodos pavadinimas pastūmi lankytoją į interpretacijų paiešką.

Atskiri kūriniai neturi pavadinimus žyminčių etikečių. Paroda, kaip vienas bendras pavienių eksponatų kūrinys. Ar turi aiškią mintį, dalį konkrečios minties, kurią nori pasakyti šia paroda, kuria daliniesi?

Kurdama šią parodą daug dirbau su erdve ir kūrinių vieta joje, todėl, kai pabaigoje apžvelgiau bendrą vaizdą, nusprendžiau nepriskirti kūriniams papildomų pavadinimų, nes šiuo atveju tai būtų trukdę žiūrovui patirti parodą kaip vientisą organizmą su atskiromis ten veikiančiomis dalimis. Pastaruoju metu nepalikdavo mintis, kad kūryba man – tai nesibaigiantis patyrimas, kuriame pavienės dalys susikoncentruoja ir virsta materija, gimsta objektai. Kitos idėjos lieka nupieštos ar užrašytos, trečios išnyksta. Paroda tampa tam tikro laikotarpio dienoraščiu, susikristalizavusių patirčių saugykla. Pagrindinė parodos mintis, kad ir kaip filosofiškai išsisukinėčiau, išlieka gyvenimas ir mirtis ir ką su tuo daryti? Mirtis, tas baubas, nuo kurio bėgi, tas šešėlis, tas žvilgsnis veidrodyje, po sekundės jau atrodantis svetimas. Asmeninė patirtis, susiejant tai su atspindžiu, kaip kitos realybės matmeniu, virsta materialiais objektais. Tas plonas sluoksnis reflektuojančios medžiagos, kuri skiria realybę nuo atspindžio, veikia kaip lakmuso popierėlis, sugeriantis transformacijos ir perėjimo būseną. Šiuo atveju atspindys tampa laikinumo matmeniu, tam tikra realybės fiksacijos terpe, kurioje plyti tikrovės iliuzija. Kaip keičiasi pasiekiantis vaizdas kol tampa įsivaizduojamos tikrovės momentu? Ta nežinomybė – kiek mirties yra pačiame gyvenime ir kaip šios būsenos persipina.

Parodoje kvestionuojamos trijų atspindžių pusės (mirtis, gyvenimas, dabartis?) kiekvieno suvokiamos individualiai. Kalbėjimas apie tai šia paroda leidžia suprasti, kad pačiai trumpalaikiškumas, kitaip sakant – mirtis, baimės nekelia. Tačiau iš tiesų, kokiame santykyje su laikinumo priėmimu esi pati?

Mirtis mane domina kaip tam tikro laikotarpio baigtinis procesas. Tas nykimo jausmas kiekvienąkart žiūrint į veidrodį. Neišvengiamumas. Šis žaidimas, pavadinimu gyvenimas, neturi laimėtojų. Kažkada galvojau, kad aš visiškai nebijau mirties, tačiau, kai pradėjau sąmoningai save sekti, suvokiau, kad už mažiausios baimės dažniausiai slypi mirties baimė. Kartais apima keistas jausmas, kad galbūt tas egzistencinis košmaras tęsiasi vien iš mirties baimės… nežinau. Ir šioje parodoje taip norėjosi kokio juokingo akcento, bet jis neatsirado, gal kitoje atsiras…

Nebe pirmą kartą tavo kūryboje galima pastebėti medžio (medžio žievės, medžio šakų, kelmo…) ir veidrodžio naudojimą. Ar būtent šios dvi materijos, kaip medijos (jei jas suvokiame kaip priemones saugoti ir perduoti informaciją), turi tam tikrą išskirtinę vietą tavo kūrybiniame arsenale?

Kai atsigręžiu atgal, pastebiu tendenciją rinktis medžiagas, turinčias panašų “krūvį”. Vis tik šis pasirinkimas atsiranda savaime, gvildenant mane dominančius klausimus. Aišku, tam, kad pajaustum ir pasirinktum tam tikras medijas, pirmiausia turi su jomis susidurti ir pajausti simbolinę funkciją. Bet labai to nesureikšminu, nes priemonės taip ir lieka tik priemonėmis. Aišku, dažniausiai naudoju tas priemones, kurios pasiduoda mano valdymui – taip tiesiog paprasčiau. Nenoriu, kad idėja paskęstų sudėtingoje materializacijoje. Tikriausiai dėl to atsiranda detalės, kurios paprasčiausiai surinktos, kaip šakos iš miško, ir turi vienodą krūvį, kaip fotografija ar stiklo objektai.

Šioje parodoje vienas kūrinys (su mergele) brūkšniuoja pusę veidrodžio paviršiaus, ir matyti realų objekto atspindį sudėtinga. Skaitmenine fotografija užfiksuotame kitame kūrinyje – veidrodis dengia kapą (padėtas žemai, jame atsispindi dangus). Pats kapas – apleistas, toks, kur įnamis dūlija ne vieną amžiaus ketvirtį. Ant kapo viršaus paguldytame veidrodyje atsimuša dangaus atspindys. Jis – paviršius – nelygu vartai. Prisimenant vasarą vykusioje festivalio „Kaunas mene. Sklaida. Pažintys“ parodoje „Mitas ir menas“, tavo kūrinyje taip pat dalyvavo veidrodis – ant žemės, apibarstytas tam tikra balta medžiaga. Tiek pats paviršius yra maskuojamas, tiek jo padėtis yra nepatogi, kad pats objektas visavertiškai atliktų funkciją. Tad realiai atspindėti nebegali (vadinasi, ne gyvenimui). Panašu, kad sukonstruojamos aplinkybės atspindėti fiktyvų atvaizdą. Tavo kūryboje „nepatogus“ veidrodžio panaudojimas kelia klausimą – kam atspindėti jis skirtas? Laikui? Gyvenimui? Fikcijai?

Mano gyvenime nuolat iškyla realybės nustatymo klausimas. Kur yra tas atskaitos taškas, nuo kurio atsispyrę galime suskirstyti buvimą į realų ir ne tokį realų. Atspindys yra vienas iš matmenų, kuris užduoda tokį klausimą. Atvaizdas, esantis kitame paviršiuje, atrodo tikras tiek, kiek tu pats nustatai jį esant realiu. Ar tikrai vienintelis atskaitos taškas yra mūsų kūnas? O kaip su ta laiko mašina, kuri įmontuota kiekviename, ir tas nuolatinis klaidžiojimas praeityje ir ateityje. O jei tai, ką tu įsivaizduoji, ir yra realybė, o tie įvykiai – tik atspindžiai. Nežinau. Manau, kad šito klausimo sukimasis galvoje materializuoja objektus būtent tokius, kokie jie yra. Bus kitas klausimas, bus kitokia materializacija.

Ekspozicijoje esantis objektas su tavo portretine vaikystės fotografija kuria pasakojimą – storas stiklo sluoksnis, skiriantis suvokėją ir nuotraukos vaizdą, suteikia, atkartoja prasminį atstumą – laiko tarpą, nuo kadro užfiksavimo iki šiandieninės ekspozicijos. Šalia eksponuojamas analoginis fotoaparatas (galima įtarti, juo ir buvo sukurta minėta fotografija) su modifikuotu objektyvu. Išdidintas, atliepiantis stiklo figūrą su tavo vaikystės portretu, objektyvas yra sureikšminamas, kaip gebantis užfiksuoti vaizdinį įrankis. Taip vaizdo projektavimui suteikiamas specifinis vaidmuo – fotografija, jei taip galima išsireikšti, palaiko praeities gyvybę, ją šiek tiek pulsuoja.

Objekte užfiksuota mano brolio portretinė fotografija – mes panašūs. Fotografija, fiksuojanti gyvybę, ją sustabdo. Visai kitas jausmas, kai žiūri į nuotrauką jau mirusio žmogaus – ji atrodo kitokia, nors iš esmės tas atvaizdas nesikeičia. Yra žmonių, kurie žiūrėdami į fotografiją gali pasakyti, ar tas žmogus gyvas, ar miręs – kokia energija gali slypėti popieriaus lapelyje su dažais? Manau, laikas šiuo atveju svarbiausias. Stiklo cilindras, kuriame lyg tunelyje matai vaiko atvaizdą, kvestionuoja praeities realumo akimirką. Mane domina, kodėl iš gausybės praeities prisiminimų vieni virsta nematomais, kiti nuolat besikartojančiais. Kokie fiksavimo mechanizmai veikia atmintyje? Ne veltui mes naudojame priemones užfiksuoti tas akimirkas, kurios mums tuo momentu atrodo svarbios, nes jų paprasčiausiai gali nelikti. Tas prisirišimas prie vaizdų atminties įkalina nereikalingų prisiminimų spąstuose.

Ant medžiaginių skiaučių daug kartų pakartotas žodis „esu“. Kartojamas, tarsi mantra, vėliavėlėse žodis „esu“, atrodo, bando įtikinti (autorę ar suvokėją?). Aš patikiu. Vėliavėlės prasideda ir baigiasi atstume nuo stiklo iki sienos. Esamybė ribota. Instaliacijos konstrukcija primena karsto formas. Gal tai nebuvo tiesioginė tavo idėja, tačiau prisimenant parodos pavadinimą bei ekspozicijoje dalyvaujantį kitą kūrinį – skaitmeninės fotografijos išpjova, vaizduojanti kape įstatytą veidrodžio dialogą su aplinkine gamta. Ši „išpjova“ taip pat mena karsto formas. Ar ta, paprastai medinė, dėžė yra vienas iš parodos simbolių?

Instaliuojant parodą išgirdau tokią pat interpretaciją iš kolegės. Pirminėje idėjoje ši forma nebuvo susieta su karstu. Tai tik stačiakampis nors dėl atitinkamo dydžio gali būti interpretuotas būtent taip, kaip tu sakai. Manau, ši interpretacija atsirado natūraliai visiems kūriniams atsidūrus bendroje erdvėje, taip jie nematomais ryšiais sujungė šią asociaciją.

Kūrinys, „atspindintis” krikščionių mergelės stebėjimą. Šioje vietoje norisi paklausti: tai religijos kritika ar liudijimas?

Šiame objekte perkelta Mikelandželo skulptūros “Pieta” fragmentas. Šiuo atveju motyvas daugiau paimtas kaip meno istorija, nepriklausomai nuo to, kad tai religinė scena. Menas, kaip priemonė įvaizdinti jausmus, susidūrimo su artimo mirtimi momentas. Gedinčio žmogaus įvaizdis, kiek jis priimtinas šiandien, kaip per laiką keičiasi skausmo įvaizdinimas. Čia svarbus ir laiko momentas: ta akistata, kai tu prieini arčiau pasižiūrėti to “skausmo” portreto, ten pamatai save. Man įdomi ir empatiškumo tema: ar realiai tu gali patirti svetimą skausmą…

Kitame parodoje esančiame videodarbe vaizduojamas užkonservuotas (stikle?) graužiko kūnelis (matoma jo dalis). Dar niekada toks šiurpus vaizdas nebuvo toks gražus. Likau nustebinta asmenine savo reakcija ir pasidžiaugimu. Ypatingai norisi autorės komentaro apie šį videodarbą.

Šiame videodarbe užfiksuotas graužiko kūnelis, plūduriuojantis vandens pripildytame stiklainyje. Šį įvykį užfiksavau savo dirbtuvėje, kai po nakties radau tragiškai žuvusį gyvūną. Šio videokūrinio medžiaga ilgai gulėjo mano kompiuteryje. Kai nufilmavau šią situaciją, dar nežinojau, kur aš ją panaudosiu, tiesiog ji mane vienu metu sukrėtė ir sužavėjo. Tik vėliau, rengiant parodą ir dėliojant objektus į vieną dėlionės schemą, šis darbas tiksliai rado savo vietą.

Suvokėjas, ateidamas į parodą, dažniausiai ateina su vienokiu ar kitokiu lūkesčiu. O jei atvirkščiai – ko tikiesi iš parodos lankytojo pati?

Vis daugiau vertinu patiriamą, pajaučiamą žinojimą nei išgalvotą, suprastą, gal dėl to noriu, kad ir žiūrovas atsipalaiduotų, nesijaustų uždarytas neatsakytų klausimų ar formulių labirinte. Kviečiu atrasti laiko meno patyrimui – visai smagus žaidimas tyrinėti objektus, gaudyti atspindžius, reflektuoti objektus ir patirtis. Tikiuosi žiūrovo, priimančio pirminę juslinę suvokimo dalį, kuri vėliau turėtų atverti interpretacijos lauką. Tačiau patyrimas šiuo atveju man atrodo svarbiausias. Dažniausiai savo kūryboje įsivaizduoju žiūrovą kaip vienišą stebėtoją, susiduriantį su kūriniais erdvėje, tokiu būdu, mano nuomone, vyksta tampriausias dialogas. Tas atvirumo jausmas ir siekis patirti, aišku, sudėtingesnis, nes neužtenka tik perskaityti ar “suprasti” – čia turi pabūti, atsipalaiduoti, neskubėti.

Paroda veiks iki balandžio 10 d.

Nuotraukų autorės: Gintarė Žaltauskaitė, Karolina Marcinkeviciūtė