Užuominų alchemija. Apie Dainiaus Liškevičiaus parodą „Trylikto taško projekcijos“ galerijoje „Artifex“

– Palikau tuščių vietų skaičiams*. [1]

Atvėrus Artifex galerijos duris, pasitinka akinančiai balta tuščios galerinės erdvės šviesa. Tas tuštumos jausmas trejetą nedidelių salyčių bemat tarsi išplečia ir žvilgsniui suteikia erdvės netrukdomai klajoti. Jis užkliūva tik už kelių mažo formato, minimalistiškai, preciziškai eksponuojamų nuotraukų. Jose, anot parodos anotacijos, vaizdai, kurie „…kaupėsi eilę metų, atskiri, neturintys tarpusavio ryšio, be išankstinio menininko sumanymo”.

Veidrodžių skulptūroje atsispindi viskas – reikia tik ilgėliau prie jos pastovėti ir negalvoti apie nieką kitą, išskyrus veidrodžius, bet privalu būti atsargiam ir nieko iš veidrodžių neprašyti. Jie turi tiesiog išsipildyti*.

Parodą Trylikto taško projekcijos galima žiūrėti mažiausiai dviem būdais. Vienas – įprastas, judant ekspozicijos erdve nuo nuotraukos prie nuotraukos, kitas – siūlomas menininko ir pateiktas žiūrovą turinčiame lydėti brėžinyje kaip alternatyvi vaizdų seka. Šis scenarijus keistokai veikia vėlesnius įspūdžius: prisimindamas parodą, ją regi tarsi dvigubą, susidedančią iš dvejopų fotografijų sekų, ir kartais šios ima pintis tarpusavyje. Tad menamai grįždamas į galeriją tam, kad atmintyje stabteltum prie vieno ar kito vaizdo, kartais jį patalpini tai šioje, tai kitoje ekspozicijos vietoje. Atmintis perrikiuoja ne tik fotografijų ir asociacijų seką, bet ir erdvę.

 „Ko tu nori? – vienas žaidėjas paklausė kito. – Ar tu apskritai dar ko nors nori?” – „Taip. Aš noriu tęsinio. Man nepaprastai įdomu, kas bus toliau”*.

Brėžinyje pateiktas išeities taškas „Jūs esate čia” fizinėje erdvėje pažymėtas vieninteliu ne fotografiniu objektu – ant postamento po stiklo gaubtu ant braižybos vadovėlio stovi žaislinis kaubojus, laikantis nukirstą galvą, o vadovėlio paviršių nuklojusi kraujo raudonio plazma. Laikant brėžinį rankose, šitoje vietoje ima savaip skambėti parodos antraštę apipynusios literatūriškos metaforos: Galite pasiklysti, Ir mes įžengėme pro vartus į Užmirštus Reikalus, Trylikto taško projekcijos. Poetinis vesternas iš pažiūros neplepių vaizdinių prerijose. Šičia taip pat pakeliui priglaudi ir parodą lydintį tekstą. Tai citatų rinkinys, tiesiogiai nesusijusių užuominų girlianda. Jos vidinė logika paslėpta. Istorijos ten nėra. Bet yra mesmeriškos įtaigos teritorija – Brautigano veidrodžiai, nutylėta poeto žalia kauke pranašystė, siluetai ekrane ir omniumas branduolio pradmenyse.

Aš esu ne čia*.

Kai vaikštau po parodoje regėtus vaizdus, atrodo, sklendžiu anemiškoje ir anonimiškoje traukos zonoje. Migloti ir nevienareikšmiški vieno, kito, trečio vaizdo tarpusavio ryšiai, besirandantys iš tarp jų esančių prasmės pauzių, nėra akivaizdūs – nėra ir būtini. Ištraukti iš įprastos ženklų apyvartos, neinformatyvūs, kupini neartikuliuotos nostalgijos, it padrikame sapne jie driekiasi vienas po kito kaip tuščios mizanscenos, kuriose susitinka atmintis ir vaizduotė. Tiesa, jau minėtos vaizdų sekos rikiuoja juos į tarsi montažo logika tarpusavyje surišamus fragmentus. Jeigu įmanoma papasakoti istoriją iš užuominų taip, kaip nutapomas abstraktus paveikslas, paliekant amorfišką, bet it randas įsispaudžiantį įspūdį, ir gramzdinant į rūką, nutylint, nustelbiant, užtušuojant ar ignoruojant detalę, Trylikto taško projekcijos yra kaip tik tokios. Ir tas žvilgsnis, ta vaizduotė, kurie keliauja iš vienos foto-mizanscenos į kitą, laikinai jas apgyvendindami nujaučiama užuominos prasme, čia yra tarsi trumpalaikiai vaiduokliški svečiai. Jie ten ir jų ten nėra.

Omniumas yra svarbiausia vidinė esmė, slypinti visa ko branduolio pradmenyse ir ji niekad nesikeičia*.

Brėžinys siūlo tokį pavadinimų seka nužymėtą maršrutą: Biblioteka, Kambarys, Vaizdas, Rytas, Vieta, Du, Žmogus, Ten, TV / Žinia, Ženklas, Kalnai, Atkarpa, EXIT. Ir vis dėlto čia, tekstu sekdamas savo paties pėdomis, aš tuo maršrutu neinu. Turbūt todėl, kad vaizdų patekimo į šią seką logika man primena nuotraukų André Bretono romane „Nadža” reikšmę. O ten, trūkinėjančią kasdienybės giją stenografuojančio siurrealisto pasakojime, nuotraukos atsiranda kaip daiktiniai įrodymai, vietų ir objektų atvaizdai, išlaisvinantys nuo bet kokio aprašymo poreikio. Skirtumas tas, kad Trylikto taško projekcijose mes beveik nieko kito ir neturime. Tad mūsų Nadža taip ir nepasirodo. Bet tai netrukdo jai mūsų akimis žvelgti į nuotraukose Vaizdas arba Rytas miglotai regimus daugiabučių langus ir savo (romano veikėjos) žodžiais tarti „Ar matai ana ten langą? Tamsus kaip ir kiti. Po minutės jis nušvis. Paraudonuos”.

[1] * pažymėtos citatos iš parodą lydinčio teksto.

Dainiaus Liškevičiaus paroda Artifex galerijoje veiks iki vasario 9 d.