„Asmeninė kūrėjo erdvė, visų pirma, yra jo galvoje.“ Pokalbis su Kristina Inčiūraite

2011 m. sausio 19 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Justina Ruzgaitė

Kristina Inčiūraitė, kurianti videofilmus, fotografijas, instaliacijas, objektus, besidominti kūrybinio bendradarbiavimo strategijomis, – jau gerai pažįstama Lietuvos šiuolaikinio meno scenoje. Menininkė nemažai dirba meninėse rezidencijose Šiaurės šalyse, Austrijoje, Rumunijoje. Apie menines rezidencijas – šiuolaikines mobilumo programas – kviečiančias įvairių šalių menininkus kartu kurti ir dalytis patirtimi, įdomu sužinoti iš pačios menininkės lūpų.

Meninės rezidencijos – dalis kūrybinės industrijos, remiančios intelektinės nuosavybės kūrimą. Ko menininkas tikisi, dirbdamas  rezidencijos  sąlygomis?

Kiekvienas kūrėjas rezidenciją pasirenka pagal savo prioritetus. Mano manymu, menininkui rezidencijoje svarbiausi trys dalykai. Pirma – tai socialinis aspektas: ryšių užmezgimas su ten reziduojančiais užsienio ir vietiniais menininkais, tos šalies meno bendruomene bei meno institucijomis. Rezidencijoje kūrėjas, dalyvaudamas renginiuose, jų atidarymuose, po žingsnelį įeina į tarptautinę meno bendruomenę. Be abejo, tą patį galima padaryti ir keliaujant su projektais ne rezidencijų keliu. Meninės rezidencijos – tai viena iš tų galimybių, kada gali užlipti ant vieno laiptelio ir pasakyti, kad tavo pažinčių laukas plečiasi. Ir tai ypač svarbu jauniems pradedantiems menininkams.

Antras aspektas – kūrybinis, dažniausiai susijęs su konkrečiu projektu. Pasirenki šalį ir ten kuri sumanytą projektą, vienaip ar kitaip susijusį su tos šalies kontekstu.

Ir trečia – nepaisant to, kad menininkas turi įvairiausių darbų ir pareigų gimtuosiuose namuose, jis važiuoja į meninę rezidenciją tam, kad pakeistų aplinką, pailsėtų nuo rutinos – tai irgi, manau, svarbus faktorius norint tobulėti.

Pagal kokius atrankos kriterijus projektų rengėjai atsirenka viešinčius menininkus?

Susidarė įspūdis, kad jeigu tavo paraiška (motyvacija ir numatomos veiklos planas) atitinka tos meninės rezidencijos koncepciją ir pobūdį, o tavo atvykimo tikslai ir preliminarus veiklos planas aiškiai ir detaliai suformuluoti – tada tave rimtai vertina.

Suteikdami finansavimą organizatoriai tikisi ir konkrečios naudos. Ar jie yra lankstūs vertindami menininkų rezultatyvumą ir ar tai jo nevaržo?

Manau, kad jie lankstūs. Kiek teko susidurti, rezidencijų kuratoriai prisitaiko prie menininkų, o menininkai prie konteksto – vieni kuria ką nors labai solidaus, kiti renka medžiagą savo tiriamojo pobūdžio ilgalaikiam projektui, kiti ekspromtu kokį performansą pateikia. Bet kuriuo atveju, didesniu ar mažesniu renginiu ar tiesiog aktyviu dalyvavimu meniniame gyvenime atsiskaitoma visuomenei ir rezidencijų organizatoriams.

Kokia – didelė ar nedidelė – nauda rezidencijų organizatoriams, priklauso nuo reziduojančio menininko ir jo kuratoriaus tarpusavio ryšio: nuo individualių menininko charakterio savybių, mokėjimo bendrauti ir bendradarbiauti su skirtingais žmonėmis bei nuo pačių organizatorių draugiškumo – ar jie reziduojančiam menininkui pakankamai atidūs ir padeda iškilus kokioms nors problemoms, ar menininkui suteikia bent jau psichologinį komfortą. Atsižvelgus į tai,  prognozuojamas ir galutinis rezultatas. Tiek vienos, tiek kitos pusės lūkesčiai pateisinami, jei yra nuoširdus abiejų pusių dialogas.

Kūrybinės industrijos meninėje veikloje sąlygoja rizikingą meno ir pinigų santykį. Ar finansinis aspektas į antrąjį planą nenustumia kūrybos ir kūrybiškumo skatinimo?

Organizatoriams turbūt svarbiausia subalansuoti du dalykus: meninių rezidencijų biudžetą ir čia reziduojančių menininkų kasdieninius ir kūrybinius poreikius, kad jie neviršytų finansinių galimybių. Be abejo, visada yra formalus aspektas – atvažiuoji nustatytam laikotarpiui, įgyvendini meninį projektą ar kokį meninį tyrimą. Tarp rezidencijos organizatorių ir menininkų pasirašoma sutartis su tam tikrais formaliais įsipareigojimais abiems pusėms. Tačiau kūrybinis rezultatas daugiausiai priklauso ne nuo finansinių išteklių ir formalių įsipareigojimų, bet nuo paties menininko talento ir darbštumo. Kino režisierius Wimas Wendersas yra pasakęs: „Kai pinigų per daug, jų neužtenka.“ Puikūs meno kūriniai neretai gimsta ir be didelių biudžetų.

Dažnai rezidencijose vieši ne vienas menininkas tuo pačiu metu. Ar tarpkultūrinis dialogas Jums yra svarbus?

Žinoma svarbus. Tarpkultūrinis dialogas ypač būdingas mano aplankytai Iaspis rezidencijai Stokholme. Tuo pat metu meno studijose nuolatos savo sumanymus realizuoja švedai ir kviestiniai užsienio menininkai. Kadangi visos studijos yra viename pastate, kartu bendraujama, gaminama valgyt, keliaujama į parodų atidarymus, organizuojamos viešos dalyvių diskusijos, todėl atsiranda bendrumo jausmas, natūraliai kuriamas tarpkultūrinis dialogas. Į Iaspis rezidenciją atvyksta ir vietiniai bei užsienio kuratoriai, kurie aplanko studijose dirbančius menininkus.

Tačiau yra ir tokių rezidencijų, kur teko pabuvoti vienai. Dievo užmirštam kampelyje – Rytų Islandijoje esančioje Klaustrid rezidencijoje, skirtoje įvairių kūrybinių sričių kūrėjams, praleidau tris savaites. Čia atvykti ir gyventi sąlygos sudarytos vienam žmogui arba porai. Ir ką – iki didesnio miestelio 40 kilometrų, o aplinkui vien tyrai… Keletą kartų per savaitę būdavau nuvežama į miestelį apsipirkti. Prabėga kokia stirna pro šoną ir tai visos tos dienos naujienos. Aišku, juokiuosi šiek tiek. Žinojau, kur važiuoju, sąmoningai rinkausi šią ramią vietą, nes reikėjo daug įvairių darbų padaryti, tad ji labai tiko produktyviam darbui: sėdi prie kompiuterio, žvelgi į masyvius kalnus, geri kavą, į ausį tyliai groja muzika, kažką svarstai… Liko laiko ir pakeliauti po Islandiją. Įdomus prisiminimas neišdilo – skrendant namo iš Rytų Islandijos vietiniam oro uoste pamačiau kelis skirtingų miestų laiką rodančius laikrodžius, iš kurių vienas buvo Vilniaus. Keistas jausmas. Už ką islandai tame šalies užkampyje mums rodo dėmesį? Atsakymą, matyt, rasiu kada nors ten sugrįžusi.

Viešėjimas meninėse rezidencijose turi trūkumą – asmeninės kūrėjo erdvės praradimą. Kiek tai tampa svarbu?

Asmeninė kūrėjo erdvė, visų pirma, yra jo galvoje. Šiuolaikiniai menininkai daug keliauja ir tą savo asmeninę erdvę tempiasi su savimi. Man asmeniškai meninėse rezidencijose labai svarbi patogi darbinė aplinka bei galimybė turėti nenutrūkstamą ryšį su pasauliu (spartus internetas). Aišku,  lyginant, pavyzdžiui, Rumuniją su Norvegija ar Austrija dažniausiai jaučiamas didelis komforto skirtumas, bet neišvengiamai turi prisitaikyti prie esamų sąlygų.

Vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį į skirtingą sociokultūrinę aplinką dirbant užsienio rezidencijose. Jūsų kūryboje vyrauja istorinio, socialinio-psichologinio pobūdžio problematika – kiek tai pavyksta įgyvendinti meninėse rezidencijose?

Savo kūryboje analizuoju moters identitetą, dažniausiai kūriniuose kalbu apie lietuvišką kontekstą. Tačiau išanalizavusi kitos šalies sociokultūrinę aplinką, galiu šią moters identiteto analizę perkelti ir ten. Daugiausiai tenka keliauti po Vakarų Europą, bet įgyvendinant kūrybinius sumanymus mane labiau domina Rytų Europos šalys, nes jose besikeičiantys moterų tapatybės požymiai panašūs į mūsų pačių. 2006 metais mano meninė rezidencija Bukarešte buvo susijusi su tarptautine paroda How to Do Things? – In the Middle of (No)where…, kur realizavau būtent su Rumunijos kontekstu susijusį projektą. Bukarešte, kuriame jaučiamas agresyvus architektūrinis ir skulptūrinis maskulinizmas, norėjosi paanalizuoti tokias viešas zonas, kurių identitetą galima modifikuoti, pritaikyti moterų atminimo reprezentacijai. Bendradarbiaudama su garsia vietine architekte ir miesto meno bendruomene bei analizuodama nuomonių įvairovę, pristačiau projektą Designation, kuriame kėliau klausimą, kodėl vienos ar kitos vietos (su ironija ir be jos) priskiriamos vienokioms ar kitokioms asmenybėms? Keliaujančiam menininkui, manau, labai svarbus jautrumas socialinei aplinkai. Be bendradarbiavimo strategijų su vietine bendruomene sunku būtų suvokti meninių rezidencijų veiksmingumą.

Meninės rezidencijos siekia skatinti dinamišką kultūrinį gyvenimą. Kaip Jūs vertinate menininko mobilumo idėją?

Keliaudamas ir susidurdamas su kažkuo nepažįstamu, iš naujo „perkrauni“ savo tapatybę. Lygindamas save su kitais, iš naujo pažvelgi į save –  savirefleksijos labai naudingas dalykas, ypač menininkams, permąstantiems savo kūrybines strategijas. Man pačiai įdomūs ne tik pozityvūs mobilumo ar bendradarbiavimo aspektai, bet ir bendravimo nesėkmės, juk kapitalistinis pasaulis iš esmės išgyvena tam tikrą moralinių vertybių krizę. Ir tai yra sveikas apsivalymo reiškinys, antraip vis labiau ir labiau būtų dirbtinai pučiamas vaisingo bendradarbiavimo ir  su tuo susijusio mobilumo burbulas.

Kartais vis paklausiu savęs, o kam mes, lietuvių kūrėjai, esam įdomūs? Juk esam linkę į nacionalinių temų gvildenimą, o Lietuva yra maža šalelė geopolitiniame žemėlapyje ir menka žaidėja plačiame tarptautinio meno kontekste. Kiek pas mus atvysta užsienio kuratorių, organizuojančių stambius tarptautinius projektus? Ir jei atvyksta keli, kiek lietuvių menininkų jie atsirenka į prestižines pasaulines parodas? Tokių galima vos ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti.

Dalyvavimas meninėse rezidencijose yra vienas iš būdų save parodyti pasauliui, galimybė būti tarptautiniame kontekste.  Kas gi tau pakels uodegą, jei ne tu pats?

Galbūt jaučiate, kad artimiausiu metu kūrybinių idėjų sparnai Jus vėl nukels į kurią nors šalį?

Meninių rezidencijų neplanuoju, nes laukiu, kol mano mažasis sūnelis paaugs. O kūrybinių planų daug, visi jie gana konkretūs ir apsvarstyti. Žvilgsnis krypsta į kelias kaimynines šalis, ten norėčiau sukurti naujų kūrinių. Jei pavyks gauti finansavimą, tai šie sumanyti projektai išvys dienos šviesą ir prie kavos puodelio pakalbėsim apie juos daugiau.

Linkime sėkmės.

Nuotraukos: © Evgenia Levin.

Straipsnio autorius:
Justina Ruzgaitė baigė menotyros studijas Vytauto Didžiojo universitete. Šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje.

Minimi menininkai:

Komentarai

  1. hiacintas

    kam idomus tas transformalistinis slamstas, kuri stimuliuodami vieni kitus kuria instituciju biurokratai?
    smc generuoja dar viena paritetine ikona savo vertei sureiksminti. neisdegs, gerb. dir. Truzinai, tiesa slepiasi kazkur ten anapus…

  2. asta

    esme yra tame, kad Pagaliau gal ir moteris reiktu papiarint, nes smc tik vyrais uzsiema – pradedant narkevicium, ir baigiant miksiu,,,

  3. rezidencija

    nereik toli laimes ieskot, laime rasite namie. arba: nepabuvus smc artojeliu, nebusi rezidenciju sokiejele… ciao…

  4. Sonata

    vertetu pripazinti, kad tai viena produktyviausiu ir nuosekliausiai kurianciu siuolaikiniu menininkiu Lietuvoje. tai subtili ir idomi kureja, jai linkiu sekmes.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *