Talentų medžioklės ypatumai

Kadangi Vilniaus Dailės Akademija vienintelė Lietuvoje turi menininkų „auginimo“ monopolį, o meno mėgėjai trokšta naujų talentingų tapytojų atsiradimo, pirmosios jaunųjų talentų medžioklės teritorija teko bekompromisšikai pasirinkti VDA tapybos magistrantų studijas. Geležinio vilko gatvėje, industriniame pastate kūrybinėms erdvėmis dalinasi maždaug keturiolika tapybos magistrantų. Kol kas jie dviems metams yra užtkrinti dėl savo ateities, turi kūrybines erdves bei šiokią tokią privalomąją darbo discipliną.  Tačiau studijų baigimas reiškia baisiausio – savęs realizavimo – etapo pradžią. Žinodami šį faktą ir jausdami artėjančią „grėsmę“ dalis įstojusių į magistrantūrą jau pasitraukė, ar pristabdė šio periodo atėjimą atsisakydami studijų. Todėl „išlikusiųjų“ argumentacija tęsti mokslus buvo tikrai įdomi. Keisčiausia, jog tie argumentai buvo toli gražu ne tokie, kokių tikėjomės.

Vieniems mokslo tęsimas reiškia dar pora metų, praleistų (pralinksmintų) sostinėje, kitiems – susikaupimas ties teorinio darbo rašymu, tretiems – neapsisprendimas dėl tolimesnų planų.
Pasirinkus tokią specialybę šis neapsisprendimas  natūralus bet kurioje pasaulio šalyje, tačiau skiriasi jo kilmė. Vakarų pasaulyje jauni menininkai susirūpinę kitų kūrėjų pertekliumi, o Lietuvoje, kur nėra labai sudėtinga būti pastebėtam, trūksta šiuolaikinio meno institucijų ar platesnės jau esamų institucijų veiklos. Studentai dėstė, jog Akademija beveik nesuteikia jokių vadybos pagrindų, o jau esamos disciplinos nepritaikomos praktikoje. Vis dėlto, kol kas Vilniuje savivadyba nėra kertinis akmuo karjeros pradžiai, kadangi, dėl talentingų kūrėjų trūkumo, nuosekliai sekama kiekviena Akademijos studentų karta: tiek valstybinių institucijų, tiek privačių galerijų atstovai lankosi peržiūrose ir ieško būsimųjų „žvaigdžių“.

Deja, pastarosiose kartose neiškyla išskirtinių asmenybių. Aplankyti tapytojai tai pat kol kas nesuradę nei savitos menininės kalbos, nei dar neišeksploruotų temų. Vizualinėje dalyje net ir stipriausi studentai neišvengia aiškių nuorodų į jau žinomus šiuolaikinio meno kūrėjus (ypač tuos, kurie jau buvo pristatyti Vilnuje), skiriasi tik atlikimo profesionalumas. Reikia tikėtis, jog tai tik kūybinės paieškos išsvystysiančios į orginalią tapybinę (ir nebūtinai) išraišką.

Tuo pačiu atrodo, jog būsimieji menininkai koncepcijų nekuria, o jas renkasi, kaip jau paruoštą produktą. Iš čia atsiranda tokios mene eskaluojamos temos kaip „vaizdų perteklius“, „lyties tapatybė“, „trauma“, „ dirbtinis moteriškumo konstravimas“ ir t.t. Šios temos, žinoma, aktualios, amžinos, bet kiek autoriai sugebės jas asmeniškai permąstyti ir perteikti parodys tie du magistrantūros studijų metai.

Kol kas jaunieji tapytojai nelabai įsivaizduoja, ką galėtų veikti po mokslo bagimo, tačiau tikisi per toli nuo kūrybos nenueiti. Visiems to padaryti nepavyks, tačiau verta stengtis ir dirbti ne tik dėl savęs, bet ir dėl meno gerbėjų, medžiojančių naujus kūrėjus. Meno rinkos nebūvimas Lietuvoje dar nereiškia meninio gyvenimo sąstingio: muziejai, ŠMC, net ir privačios galerijos rengia daugybę nekomercnių projektų, o jų kuratoriai neretai kaltinami „savų“ menininkų protegavimu. Tiesa, kol kas naujų vardų parodose nedaug, o atsiradę greitai vėl išnyksta. Taigi, visi yra suinteresuoti auginti jaunuosius talentus, juos skatinti ir eksponuoti. Tačiau kol kas jų sėkmė priklauso nuo jų pačių, ir ar šie du metai, praleisti nedidelėse studijose suformuos savitus kūrėjus ar ne, atsiskleis vėlesniuose kūrybiniuose etapuose.