Geras popierius – pusė zino!

2011 m. gruodžio 21 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Eglė Juocevičiūtė

2011 m. pradžioje trys entuziastai – Austė Zdančiūtė, Egidijus Praspaliauskas ir Jurga Sako – susibūrė į iniciatyvą, pavadinimu Zinų leidyba ir platinimas Lietuvoje, taip pat žinomą kaip Zlipl. Kol kas Zlipl išleido du zinus is serijos „New Work“, kuriuose pristatomi įvairių lietuvių iliustratorių/piešėjų darbai. Su šiais zinais Zlipl jau dalyvavo Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje 2011, meno mugėje ArtVilnius’2011 bei Frankfurto zinų mugėje 2011. Šiame pokalbyje su dviem iš trijų Zlipl narių bandau sužinoti šios iniciatyvos priešistorę ir ateitį.

Kaip sugalvojot, kad zinams reikia leidyklos?

Egis. Viskas įvyko labai paprastai. Susitikom Cafe de Paris, sugalvojom, ką darom, sutarėm dėl pavadinimo. Jis toks tąsus, lipnus, kibus, todėl brolis (Remigijus Praspaliauskas – E. J.) ir padarė mūsų logotipą tokį varvantį.

Ar tai darot savo jėgom ir lėšom, ar turit projektinių lėšų?

Kol kas vienas zinas uždirbo kitam zinui. Projektinių lėšų, aišku, norėtume, turim minčių apie tai.

Man įdomu, kaip jums kilo pati mintis įkurti zinų (dažniausiai savos, „naminės“ gamybos leidinių) leidyklą, juk tiek Vakarų Europoj, tiek JAV tokios įstaigos yra tik kelios ir neseniai įsteigtos: Nieves Books Ciuriche, Café Royal Londone, Medium Rare Niujorke…

Egis. Galima sakyti, kad mes leidyklos dar nematom, kol kas labiau orientuojamės į platinimą. Į lietuvių iliustratorių populiarinimą. Mes tiesiog bendradarbiaujam su spaustuvėm. Kas, aišku, nėra labai lengva, niekas nenori užsiimti tokiu smulkiu leidiniu.

Specialų stovelį zinams sukūrė skulptorė Marija Olšauskaitė. Foto: Egyboy

Kol kas padarėt du zinus iš serijos „New Work“. Kas toliau?

Egis. Darysim naujametinį, saliutų ziną. Pirmuosiuose nebuvo temos, davėm iliustratoriams laisvės. Juose yra ir mūsų pačių piešinių, o dabar užsiimam kitų iliustratorių paieškomis.

Kaip ieškot? Prasidėjo, viskas, manau, nuo pažįstamų?…

Austė. Taip, pažįstamų, jų pažįstamų, jų daug, norisi juos visus įtraukti.

Egis. Norisi sukaupti tokią piešinių bazę, kad vėliau jau būtų pakankamai medžiagos iš ko gaminti zinus.

Ar atsirado tokių entuziastų, kurie pamatę kažkur vieną iš jūsų zinų, patys kreipėsi su savo piešinių siūlymu?

Egis. Keletą laiškų gavom, kreipėsi ir pažįstami, apie kuriuos nežinojom, kad paišo. Gavom pasiūlymą perleisti vieną seną pankišką ziną, iš zinų pradžios Lietuvoje laikų.

Perleisit?

Dar kol kas per anksti, mums patiems kol kas neaktualu perleisti kažkieno seniai darytą ziną, norisi dabartinių iliustratorių darbus parodyti.

Egio veikla susijusi su dizainu, trečiosios jūsų kolegės Jurgos Sako – su grafika, o apie Austę žinau mažiau.

Egis. Jurgai irgi įdomus knygos produktas, ji užsiiminėja įrišimu. O Austė baigė leidybą.

Austė. Taip, baigiau leidybą Lietuvoj, o po to mokiausi Prancūzijoj. Leidyba ten visai kitokia. Taip išplėtota spaudos kultūra, koks popieriaus pasirinkimas, koks preciziškas požiūris į kiekvieną detalę, kiek žmonių, kurie tuo domisi, daug labai gerų mokyklų.

Egis. O Vilniuj sunku gauti gero popieriaus…

Skamba kaip blokados metais…

Egis. Sunku gauti mažą kiekį gero popieriaus. Spaustuvės apsikrovusios didelių leidyklų dideliais užsakymais, ir mes jiems neįdomūs, neapsimokam. Nusipirkus gerą printerį būtų daug paprasčiau…

Tai kodėl vaikštot po spaustuves, kam jums spaustuvinė kokybė?

Egis. Nes taip turi būt. Norim, kad tai būtų produktas, kurį galima pardavinėti, dovanoti kaip suvenyrą.

O kur dabar galima rasti jūsų zinus?

Mint Vinetu, Rūdininkų, Prancūzų knygynuose, internetiniame knygyne Artbooks.lt. Nėra daug tokių vietų, dideliuose knygynuose reikia tartis dėl platintojų teisių, mes per maži į tai veltis.

Egis. Po kiekvieno zino išleidimo mes darom vakarėlį, tai visai geras platinimo būdas.

Kaip  platinimas veikia užsienyje?

Austė. Ten yra atskiri tam skirti knygynėliai, vyksta mugės, kuriose vyksta dirbtuvės ir parodos.

Kiek žinau, su antru zinu dalyvavot Frankfurto zinų mugėje?

Austė. Taip, mums pasiūlė fotografas ir kuratorius Paul Paper, jo draugė ten pristatinėjo lietuviškus zinus.

Tos mugės dalyvių sąraše lietuviški zinai buvo vieninteliai atvykę ne iš Vakarų Europos. Ar žinot, bendraujat su latviais, estais, lenkais, kaip žmonėms sekasi kitose šalyse, kuriose leidybos ir zinų kultūra nėra išvystyta? Visi, besidomintys komiksais, mini latvių komiksų žurnalą Kuš…

Austė. Taip, ir mes jį žinom, komiksams lengviau sekasi įsitvirtinti. O artimiausia kiek gyvesnė zinų kultūra, kiek žinau, yra tik Suomijoje.

Jūsų tikslas sukurti ziną-produktą, tai kiek kitoks, nei, mano galva, įprastesnis,  pankiškas zino supratimas – greičiau ir pigiau  pagaminamas, todėl nemokamas. Ar tas tikslas suformuoja kažkokius estetinius kriterijus, pagal kuriuos atrenkat piešėjus ir jų piešinius? Ar tai, kad piešėjai ateina iš pažįstamų rato ir taip padaro tą stilistiką priimtiną ir tinkamą?

Egis. Kol kas nedarėm atrankos, neprireikė. Kol kas užtenka tų, mūsų galva, geriausių. Pirmam zine buvo penkių piešėjų darbai, antram – keturių. Vėliau galbūt darysim atranką, ar naudosim kitokią formą…

Austė. Trečiam zinui atranka tampa tai, kad duodam temą – saliutai.

Egis. Kažkam gal nepatinka paišyti į temą.

Austė. Taip, įdomiau gaunasi ne į temą.

Egis. Gal gali papasakoti apie šiuolaikinio piešinio judėjimą Prancūzijoj?

Austė. Tai judėjimas, prasidėjęs Prancūzijoje prieš maždaug du metus, kai ėmė šiuolaikinis piešinys (dessin contemporain) atsiskyrė nuo iliustracijos ir tapo savarankišku reiškiniu. Tai nebe teksto ar kažko kito iliustracija, bet atskiras, vientisas kūrinys. Piešinys nebelaikomas antraeile, pagalbine technika, todėl plėtojamas kaip atskira meno šaka. Prancūzijoje, žinoma, seniai susiklosčiusi piešinio tradicija. Bičiuliaujamės su žmonėm, kurie Prancūzijoje leidžia reviu Collection, kuriame nagrinėja piešinio evoliuciją, kas vyksta su piešiniu šiandien bei panašias temas. Šiame reviu telpa ir kritika, tekstai, ir piešiniai, pristatomi iliustratoriai. Yra ir kiti panašūs reviu, pavyzdžiui, Roven. Bet tai šio judėjimo pradžia, todėl labai įdomu.

Egis. Turbūt ir mes patys pradėjom tai daryt, nes mums labai įdomu juo daryt, kiekvienas zinas reikalauja atradimų.

Ar darėt jaunystėj „naminius“ zinus?

Austė: Ne, niekad neturėjau printerio namie. Dariau šiaip visokias keistas knygas, buvau padarius medinę, namukas toks gavosi.

Egis. Dalyvavom ir Vilniaus knygų mugėj, bet daug kam kilo klausimas „kas tas zinas“. Kažkurią iš dienų Algimantas Čekuolis pasirašinėjo savo naują knygą, mes atsistojom į eilę, norėdami jo paklausti, kaip paaiškinti žmonėms, kas tas zinas. Bet jis tik suimprovizavo „Zinas… Aladinas…“, o patarimo negavom. Po to ir supratom, kaip reikia tos informacijos sklaidos, tam turim Facebooko puslapį, nors, tikriausiai, reikėtų daugiau švietėjiškos veiklos.

Austė. Bet zinų vakarėliai ir yra tikra bei paprasta jų sklaida, žmonės susitinka, varto zinus, atsiranda vis didesnis žmonių tinklas, sužinom, kas iš lietuvių ką darė užsieny.

Jūsų tikslas – pristatyti lietuvių iliustratorius-piešėjus. Kaip jūs įsivaizduojat, kam jūs juos pristatot, kas juos turi pamatyti?

Austė. Visi!

Egis. Galima sakyti, kad kol kas norim pakeisti požiūrį į autorinį piešinį.

Austė. Taip pat dar dažnai girdim klausimą „kodėl už ziną reikia mokėti?“, šitas supratimas irgi ateina iš pankiškų zinų kultūros. Ir norim tai pakeisti, nes mes pasiėmėm tiktai neįpareigojančią zino formą, o tai, ką mes pristatom, yra autoriniai darbai.

Egis. Tam mums ir reikalingas geras popierius, gera spauda, įdomi pakuotė. Ta zinų kultūra vystosi tarp tų pačių „ziniečių“, tų, kurie supranta, domisi. Per juos sužinai ir užsienio gerus piešėjus, prisigaudai idėjų. Tai vizualinė kalba, neapsunkinta tekstu.

Austė. Kartais sulaukiam ir patarimų pridėti teksto į savo zinus… Bet juk piešinys yra puiki inspiracija.

Egis. Man puiki inspiracija yra užsienio piešėjai, jie, aišku, leidžia knygas, ne zinus… Kas yra zinų leidyba ir platinimas – tai užkratas, mes norim užkrėsti žmones zinais. Vilniaus dizaino kolegijos studentams skaitėm paskaitą apie zinus, prašo dar vienos.

Dabar pagalvojau, kad fotografijų zinai yra suprantamesni, lengviau priimami, nei piešinio zinai, nes esu pripratus prie reklamų žurnaluose.

Austė. Tai panašu į požiūrį, kad animacinis filmas negali būti rimtas. Man atrodo labai svarbu išugdyti pagarbą piešiniui, linijai.

Egis. Su kiekvienu zinu atsiranda vis geresnis supratimas, kaip reikia spausdinti, kaip pakviesti piešėjus, kaip platinti. Idealios formos dar, aišku, neradom. Ką rado, pavyzdžiui šveicarai Nieves, kurie platina zinus visam pasauly ir jiems puikiai sekasi.

Austė. Kas mėnesį išleidžia po porą zinų, kokybiškų ir įdomių, o platinimo sistema išvystyta taip, kad juos gali atrasti visur, įsigyti už penkis eurus.

Egis. Zino formatas leidžia neapsiriboti, jei sugalvosim daryti fotoziną, ir darysim.

Kokie jūsų artimiausi darbai?

Austė. Iki Naujų metų išleisti trečiąjį saliutų ziną. Su juo galbūt dalyvausim Knygų mugėj.

Egis. Taip pat dabar norim sukaupti piešinių bazę-sandėlį internete. Darysim kvietimą-pranešimą, ten talpinsim piešinius, kad turėtume iš ko daryti zinus. Norėtųsi juos leisti dažnai, kas savaitę, kad pats jaustum judėjimą. Dabar, kai jie išeina kas du – tris mėnesius, sunku pasakyti, kaip jie veikia ir kaip juos geriau platint.

Sėkmės ieškant tinkamiausios formos ir ačiū už pokalbį!

Visos nuotraukos: RasaJ.

Straipsnio autorius:
Eglė Juocevičiūtė yra menotyrininkė, meno kritikė ir Nacionalinės dailės galerijos kuratorė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *