Kieno miške pėdsakai? II – oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė “Litexpo” parodų rūmuose

2009 m. rugsėjo 30 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Kristina Stančienė

Rugsėjo 18 d. „Litexpo“ parodų ir konferencijų centre atidaryta II – oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė, surengta Lietuvos dailininkų sąjungos. Ši paroda –  viena iš VEKS programos dalių, papildžiusi didžiųjų 2009 m. dailės įvykių įvairovę. Sprendžiant iš parodos rengėjų nuotaikų, kvadrienalės atidarymo kalbų, Lietuvos dailininkų sąjungai tai išties nelengvai iškovotas renginys, turint omenyje kuklų biudžetą, į kurį žūt būt reikėjo įsprausti ne tik didžiulės parodos organizavimo išlaidas, bet ir  išleisti jos katalogą. Tačiau žiūrovas paprastai mato ir vertina ne aplinkybes, kokios svarbios ir lemtingos jos bebūtų, o  galutinį rezultatą – ekspozicijos struktūrą, kryptis, tendencijas, parodoje pristatytą šiuolaikinės dailės paveikslą. Šiuo atveju  paveikslas toks, kokį regi ne vienas, ir net ne du ar trys kuratoriai, o visa didelė jungtinė komanda – kuratorės Danutė Zovienė, Ramutė Rachlevičiūtė, Rita Mikučionytė ir LDS parodinis komitetas: Arvydas Žalpys (pirmininkas), Gvidas Raudonius, Bronius Gražys, Dovilė Tomkutė, Roma Survilienė.

Su II – ąja Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienale įvairiais požiūriais sietinos bent kelios didelės pastarųjų ketverių metų parodos. Tai, žinoma, I – oji kvadrienalė, įvykusi  2005 – aisiais, taip pat – garsioji 13-oji Vilniaus tapybos trienalė „Dialogai“, veikusi Šiuolaikinio meno centre 2007 m., susilaukusi nemažai priekaištų ir kritikos. Visus  šiuos įvykius  vienija kuratoriaus, parodos strategijos problema. Įdomu –  tapybos trienalėje pasirinkusi miglotą, painią ekspozicijos formavimo, kūrinių atrankos sistemą (keletas kuratorių ir LDS atstovai, kurių santykis taip ir liko neaiškus), I – ojoje kvadrienalėje nemenką atsakomybę patikėjusi vienam asmeniui – kuratoriui  Krzysztofui Stanisławskiui (Lenkija), šiųmetę parodą Lietuvos dailininkų sąjunga  vėlgi rengė kolegialiai.

Aukščiau išvardinti parodos organizatoriai, kaip žinome,  veikia gana skirtingose kultūros srityse – kuria ir kritikuoja meną, vadovauja galerijoms, rengia parodas ir t.t. Drįstu teigti, kad kuratorės D.Zovienė, R.Rachlevičiūtė, R.Mikučionytė – neabejotinai rimtos ir svarios dabarties dailės procesų veikėjos, tačiau parodinio komiteto narių kompetencija labai skirtinga. Nenuostabu, kad kyla klausimų – kaip tokia nevienalytė komanda  galėjo atrasti vieningą požiūrio „kampą“, kaip elgtasi tais atvejais, kai nuomonės nesutapdavo, kieno žodis čia buvo galutinis, lemiamas. Pagaliau, kokia gi to vieningo mąstymo esmė, ar čia jo apskritai laikytasi? Pasak kvadrienalės rengėjų, ties autorių ir kūrinių atranka jie dirbo išties rimtai – vyko daugybė pasitarimų, parodos ekspozicijos modelis vis kito. Galutinį rezultatą įtakojo daugybė aplinkybių, tiesiogiai nesijusių su kūrinių verte, kokybe. Kad ir parodinės parodinės erdvės specifika – pagrindinis Litexpo paviljonas, skirtingai nuo, pavyzdžiui, meno mugei ARTVILNIUS’09 specialiai paruoštos ekspozicinės įrangos, dailės kūriniams demonstruoti nėra labai tinkamas. Svarbūs buvo ir kiti dalykai –  kūrinių masteliai, formatai, etc.

Čia pats laikas prabilti apie parodą be strategijos ir  aiškios, motyvuotos koncepcijos. Taikliausias terminas jai apibūdinti –  „suneštinė“ ekspozicija. Šiuo atveju tai ne visai tikslu –  kvadrienalę  vis tik formavo grupė žmonių, tai nebuvo stichiškas procesas. Kita vertus, jos organizavimas iš šalies atrodo toks sudėtingas, kolektyvinis, kad čia vargiai įžvelgtume bent vieno iš jos organizatorių prioritetus.   Bendrai paėmus,  jie turėtų skambėti maždaug taip  – „geras, kokybiškas, aktualus menas, sukurtas per pastaruosius ketverius metus“.  Kvadrienalė buvo rengiama  keletu frontų – menininkai siūlė savo kūrinius, kuratorės kvietė autorius, jų manymu, vertus dalyvavimo parodoje, tačiau atranką vykdė kartu su  parodiniu komitetu. Tad norint atsekti bent vieną „kaltininką“ ar pagirti išties gerą, įžvalgų strategą, telieka prisiminti seną sovietinį animacinį filmuką, kurio veikėjai sprendžia problemą – „kieno miške pėdsakai?“

Kalbant apie II – ąją Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalę, reikia pastebėti, kad ilgai tvyrojo abejonė, ar paroda apskritai įvyks, kokia ji bus. Abejonių, netikrumo migla, lėšų stygius, ko gero, kiek pridengė ir pačios parodos struktūrą, idėjos ištakas.  Štai, pavyzdžiui, ką žinome apie Vilniaus geležinkelio ir autobusų stotyse, sostinės tarptautiniame oro uoste  vykstančius ir dar planuojamus renginius „Naujasis miesto veidas“, nors daugelis, ko gero, esame matę čia rengiamas ekspozicijas? Jie – lyg ir kvadrienalės „priklausinys“… Taip rašoma spaudos pristatymuose. Kvadrienalės kataloge apie juos – nė žodžio. Nerasime čia, matyt, taupant brangias lėšas leidybai, ir parodos genezės – kokia buvo pirmoji, kuo naujausioji kitokia… O skirtumas  akivaizdus  – 2005 m. įvykusi I – oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė plačiai  išsiskleidė po visą Vilnių, parodines ir viešąsias erdves, tuo tarpu šiųmetė  įsikūrė nemažo ploto „Litexpo“ patalpose, tačiau kitose miesto erdvėse lyg ir nepaliko jokio regimesnio ženklo (žinoma, su išlygomis – jei minėtus „Naujojo miesto veido“ renginius laikytume savarankiškais, neįeinančiais į kvadrienalės programą).

2009 – aisiais, ypač šių metų vasarą, išties gavome  nemažą šiuolaikinės dailės „dozę“, užtenka prisiminti  svarbesniąsias parodas, Nacionalinės galerijos atidarymą. Gal todėl kai kurie lietuviškosios dailės scenoje migruojantys kūriniai spėjo ir gerokai įgrįsti… Jie, tarsi vieno didžiulio ledkalnio atplaišos, plaukiojo renginių mariose, ir tapo beveik pavojinga su jais susidurti. Nes vienas ir tas pats darbas, nuolat prievartaujamas, spraudžiamas į visas didesnes parodas,  galų gale palieka tikrą „skylę“ smegenyse… Nebegali žvelgti į jį objektyviai,  nešališkai. Panašiai yra ir kvadrienalės ekspozicijoje – apstu iki skausmo pažįstamų kūrinių, kuriuos šiemet įvairiose ekspozicijose sutikome jau mažiausiai keletą kartų.

Tačiau, liaudies išmintis byloja – gulinčiojo nemuša…. Kvadrienalės atidaryme kalbėjusi R.Rachlevičiūtė buvo nusiteikusi griežtai atremti bet kokias kritines  pastabas. Pasak jos, su nemažais parodos mastais ir menku biudžetu  išsiversti  buvo labai sunku, tad padaryta viskas, kas įmanoma.  Bet tai tik vienas problemos aspektas.   Akivaizdu, kad Lietuvoje meno sukuriama ne tiek jau daug. Dar mažiau – rimto, verto dėmesio. Objektyvios aplinkybės lemia tai, kad menininkai dažniausiai negali ir nenori kurti specialiai šiai ar kitai parodai. Tad ji pasmerkta tapti „suneštine“, apžvalgine, tiesiog sudėliota iš to, kas šiandien kuriama. Kinta ir kuratoriaus funkcija, itin svarbus tampa  ne konceptualaus, problemiško požiūrio, o rūšiavimo, atrinkimo  darbas. Didelės parodos, užuot skatinusios kažką iš esmės naujo, ar mėginusios apčiuopti dailės raidos dėsningumus, aktualias tendencijas, tampa tik tam tikromis rokiruotėmis: kur ir kaip  geriau padėti tą ar kitą darbą, su kuriuo geriau „žiūrėsis“ šis … Logiška išvada – čia, šalyje, kur daugelyje gyvenimo sričių negalioja jokie sveiko proto dėsniai, t. y. nebūtinai iškils gabus, talentingas, o neretai klestės apsukri vidutinybė, rengiant panašias parodas, gresia panirti į vidutinybių rūšiavimą, dėliojimą. Žinoma, kvadrienalės ekspozicijoje tarp jų blizga ir nemažai  „grynuolių“, bet dažniausiai su jau daugelį kartų matytais kūriniais.

Taip jau išeina, kad apmąstymai, provokuojami šios parodos, prieštarauja vienas kitam. Kvadrienalės rengėjus norisi ir ginti, ir peikti, ir užjausti, o kartais jiems ir pritarti. Beje, ar esame kada susimąstę, kad didelė „suneštinė“, apžvalginė  ar tik „pusiau kuruota“ paroda turi ir savotiško žavesio. Juk tam tikra prasme ji objektyviau atspindi tai, kas realiai vyksta dailės gyvenime, nei kuratoriaus griežtai apibrėžta ekspozicijos trajektorija. Teko girdėti, kad  Artūras Raila kažkada puoselėjo mintį surengti panašią  parodą… Šiuolaikinio meno centre.  Ji, atrodo, turėjo panėšėti į menininkų vikrumo varžybas – ekspozicinės erdvės atidaromos, ir pirmyn visi  su plaktukais, vinimis, grąžtais ir kopėčiomis, skulptūromis, drobėmis, estampais ir t.t.

Svarstant visus kvadrienalės už ir prieš, vis tik kažkada reikia padėti tašką.  Išvada –  atliktas didelis darbas. Parodoje pristatyta gana gausi pastarųjų ketverių metų Lietuvos meno „produkcijos“ kolekcija.  Ji labai marga, kontrastinga – nuo prastesnių kūrinėlių iki tikrų lietuvių dailės perliukų. Rinkinys tikrai ne visais atvejais atitinka „kokybės“, „vertės“ kriterijus, tik iš dalies gali pretenduoti ir į išsamią dailės procesų apžvalgą ( juk čia dėl suprantamų priežasčių dominuoja tik tam tikros raiškos sritys).  Tačiau viena II – osios Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalės kuratorių Rita Mikučionytė yra taikliai  pastebėjusi, kad reikia nebijoti prisiimti atsakomybės, ir ji nebūtinai turi būti kolektyvinė. Ko gero, taip paroda ir jos koncepcija taptų aiškesnė, skaidresnė, ir be abejo, įdomesnė. Beje, turime ir gerų pavyzdžių, kaip iš, rodos, neaprėpiamos medžiagos,  galima „išsunkti“  įdomią ir patrauklią strategiją. Prof. Ramintos Jurėnaitės kuruotos parodos „Dvi Vilniaus tapybos tradicijos: abstrakcija ir ekspresionizmas“, pasklidusios po daugelį Vilniaus galerijų, intrigavo artima ir aktualia problematika – kokia gi toji lietuviška tapyba, vilnietiškas jos kontekstas, kaip menininkų ir kūrinių gausybėje ryškėja tam tikros kryptys. Ko gero, ir plačią šiuolaikinės dailės panoramą galima buvo pateikti įvairiausiais skerspjūviais, skirtingai sudėliojant akcentus, išskiriant dominuojančias tendencijas.

Reikia pripažinti, kad nepaisant dabartinės Lietuvos dailininkų sąjungos įvaizdžio,  joje dominuojančių vyresnės kartos ir dažnai konservatyvių pažiūrų menininkų,  ne visada tobulų ir apgalvotų parodų rengimo modelių, manau, ji nebejotinai turi ir pozityvios energijos. Tarp jos  narių yra ir talentingų dailininkų, rimtų kuratorių. Tačiau LDS „jėgos lauke“ vis tik dažnai veikia kiti dėsniai ir žmonės. Grįžtant prie kvadrienalės – jei kuratoriai (-ius) čia būtų turėję laisvę ir atitinkamas sąlygas pasireikšti, ko gero, ekspozicija būtų patrauklesnė ir įdomesnė. Tuomet tikrai žinotume, kieno miške pėdsakai, ilgai jie išsilaikys, ar kaipmat išbluks, paklaidins, o gal  kažkur nuves…

Paroda veiks iki spalio 11 d. Įėjimas nemokamas.

II – osios Lietuvos šiuolaikines dailes kvadrienalės aitdarymas. Eglės Gandos Bogdanienės ir Karinos Matiukienės performansas “Tikiu- netikiu”.

Eglės Gandos Bogdanienės ir Karinos Matiukienės performansas “Tikiu- netikiu”.

Justino Vaitiekūno akcija “Olala dailė”.

Justino Vaitiekūno akcija “Olala dailė”.

Jūratės Kazakevičiūtės objektai “Aš esu gamta” .

Visos nuotraukos © artnews.lt

Straipsnio autorius:
2000 m. baigiau VDA dailės istorijos ir teorijos katedrą. Nuo 2002 m. dirbu Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Dar nuo studijų laikų privalomos „žurnalistinės“ praktikos, Laimai Kreivytei atkakliai drąsinant tuometines Dailės istorijos ir teorijos katedros studentes, pradėjau rašyti į „7 meno dienas“. Šiokius tokius rašymo įgūdžius, įgytus VDA, vėliau taikiau įvairiai – ne tik dailės kritikos tekstams, bet ir publikacijoms apie specifinę statybų, apdailos medžiagų sritį... Esu rašiusi tekstus „Statybų žinioms“ (žurnalo „Namas ir aš“ priedas), žurnalams „APS“ („Architektūra, projektavimas, statyba“), „Archiforma“. Visai kitos, tačiau taip pat naudingos patirties suteikė ir neilgas, tačiau gana intensyvus darbo dienraštyje „Lietuvos rytas“ laikotarpis (2007 – 2008 m.) Nuo 2007 m. esu „Literatūros ir meno“ redakcijos bendradarbė.

Komentarai

  1. kieno miške konkorėžiai?

    ko gero, strategiškai, didesnioji konkorėžių dalis atsidūrė
    lds rezervate… jeigu vykdant šį projektą, kuratorių skaičius pranoko protingas proporcijas, tai, manau, kalbėti apie materialų skurdą nėra pagrindo. nesuprantama, kodėl esant tokioms sąlygoms buvo privalomai brukamasi į vieną iš brangiausių ir prestižinių ekspozicinių erdvių? ar būtu konceptualiai nenuoseklu, jei ši paroda būtu atsidūrusi kur nors apleistame gamyklos angare ir tuom
    pagrįstų “apgailėtinai” skurdinamą viz meno situaciją?

  2. hudoznik

    kvadrienales topu skelbciau v.marcinkeviciaus sedevra. jeigu, autorius taip niekingai subjektyviai apiformino prorabo personaza,vis del to, manyciau labiau deretu tame paveiksle ikunyti baso, pliko ir nuskriausto, menininko autoportreta.

  3. karoliniskes

    o man atrodo viskas tvarkoj. Ypač gerai bus miegamųjų rajonų gyventojams: važiuos vakare iš darbo, užsuks į parodą pasikultūrins.
    Nei jiems kuratorių skaičius yra įdomus, nei meno aktualumas. Svarbiausia, kad didelis gražus paveikslai kaba. Yra ką pažiūrėti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *